Ką slepia senas bufetas?  

Stabilaus gyvenimo simbolis

Už stiklinių bufeto durelių būdavo matyti nekasdieniai arbatos, kavos puodeliai su lėkštutėmis, kavinukai, o atviroje nišoje sudėtos gražios arbatos dėžutės, cukrinė, stiklinis medaus dubenėlis, lėkštė su vaisiais ar sausainiais. Stalčiuose gulėjo išblizginti stalo įrankiai, švarios servetėlės ir staltiesės. Svečiui atėjus, nereikėdavo bėgti į virtuvę, nes viskas, ko reikia stalui paruošti, buvo čia pat - svetainėje, bufete. Šis baldas, kaip ir ankstesniais laikais, be naudingų funkcijų atlieka ir dar kelias. Pirmiausia - tai ryškus kambario dekoratyvinis akcentas. Net šiuolaikiniais moderniais baldais apstatytoje svetainėje senas močiutės bufetas atrodys puikiai ir interjerui suteiks savitumo. Be to, sendintas ar antikvarinis bufetas simbolizuoja pasiturimą gyvenimą, tam tikrą šeimininkų statusą ir jų menišką skonį.

Ir čia - prancūzai

Jei kalbame apie kokius nors kulinarinius dalykus, be prancūzų neapsieiname. Taigi kas yra bufetas? Lotyniškas žodis buffetum reiškia subtiliai puošnų, šaltųjų ir karštųjų užkandžių savitarnos stalą. Gal tiesiog primiršote, nes dabar teatre ar kitokių pramogų rūmuose per pertrauką bėgame į kavinę ar barą, tačiau dar visai neseniai išgerti puodelio kavos eidavome būtent į bufetą. Žodis į prancūzų kalbą atkeliavo iš viduramžių lotynų kalbos ir per amžius įgijo keletą reikšmių, kurių kiekviena vienaip ar antraip susijusi su pačia pirmąja. Bufetu Prancūzijoje imta vadinti specialią spintą, kurioje buvo laikomi brangūs stalo indai ir įrankiai - porcelianas, krištolas, sidabras. Bufetas, kaip turbūt ir komoda, tai baldas, saugantis šeimos istoriją ir simbolizuojantis susiklosčiusią gyvenimo tradiciją. Jis, kaip ir jame laikomi indai, perduodamas iš kartos į kartą - šiuo baldu labai didžiuojamasi. Apskritai prancūziškas stilius interjere turi vieną savybę - jis niekada neišeina iš mados.

Ką pasakoja istorija

Jau XVII amžiuje bufetai tapo tokie, kokie išliko iki mūsų dienų: viršutinės lentynos su stiklinėmis arba aklinomis (nepermatomomis) durelėmis buvo skirti stikliniams ir krištolo indams, stalčiai - metaliniams stalo įrankiams, masyvios apatinės lentynos su durelėmis - sunkiems ir dideliems porceliano, fajanso ar metaliniams indams - lėkštėms, dubenims, puodeliams, arbatiniams ir t. t. laikyti.

Viršutinę ir apatinę bufeto puses dalijo stalviršis su niša (tokia konstrukcija išliko iki šiol). Bufeto stalas buvo patogi vieta paruošti ir atrinkti įrankius prieš sudėliojant juos ant stalo. Vėliau ant stalviršio imta gaminti ir užkandžius - tai turėjo įtakos dar vienai žodžio „bufetas" reikšmei atsirasti. Baldo konstrukcija buvo tokia patogi, kad ją perėmė visos Europos šalys - kiekviena pritaikė kitokią paskirtį. Sakykim, Prancūzijoje bufeto nišoje sustatydavo vyno butelius, lėkštes su vaisiais, Vokietijoje - dekoratyvines vazas, įvairius didelius alaus bokalus - jie būdavo labiau kaip dekoracija. Rusijoje bufeto nišoje paprastai ant didelio padėklo stovėdavo samovaras, arbatinukas, varinis dubuo su uogiene. Visi šie daiktai buvo ne tik naudojami, bet ir puošė interjerą kaip dekoratyviniai akcentai.

Bufetas „išeina" iš namų

XVIII amžiuje bufetu imama vadinti ne tik namų baldą, bet ir kambarį, kuriame jis stovėjo, šalia virtuvės ar svetainės. Šis kambarys kartais buvo naudojamas kaip vieta šaltiesiems patiekalams gaminti, stalui serviruoti, vaišėms gėrimus atrinkti. Restoranuose, kurie ėmė sparčiai dygti XIX amžiaus pradžioje, bufetų kambariuose pradėti statyti užtvarai - jie atskirdavo skanėstais nustatytą bufeto nišą nuo žmonių. Bufetą saugojo ir prižiūrėjo žmogus - buffetje. Jis taip pat dalydavo indus, pilstė šaltuosius gėrimus ir gamino paprasčiausius patiekalus - sumuštinius. Dar vėliau užtvaras buvo pakeistas siauru prekystaliu, o XIX amžiaus pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose iš kitos prekystalio pusės imta statyti aukštas taburetes, kad racionaliai būtų išnaudota visa erdvė, o ne tik dalis prieš bufetininką, kur jis bendravo su lankytojais ir priimdavo užsakymus. Už prekystalio šonuose pastatytų aukštų taburečių keletas lankytojų, netrukdydami kitiems, galėjo užkąsti ir išgerti.

Stoties bufetas ir užkandžių stalas

Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Skandinavijos šalyse bufetai, kaip nedidelės užkandinės, buvo kuriami dažniausiai geležinkelio stotyse, prieplaukose, pačiuose laivuose, traukiniuose. XIX amžiaus pabaigoje žodis „bufetas" čia buvo suprantamas kaip nedidelis prekybos taškas, kur keleivis galėjo numalšinti alkį ir troškulį.

Tačiau šios užkandinės pamažu virto pasilinksminimų ir girtuoklysčių vietomis (ypač geležinkelio stotyse), todėl bufeto reikšmės atspalvis - ne vien kulinarinis... O vokiečių kalba jis reiškė net ne itin padorius namus.

XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje bufetu imtas vadinti šaltų užkandžių stalas be kėdžių - svečiai valgydavo stovėdami. Mes tai vadiname taip pat prancūzišku žodžiu „furšetas", kai paduodami tokie patiekalai, kurie valgomi tik šakute. Daugelyje Vakarų Europos šalių prabangių restoranų priimtas taip pat prancūziškas terminas „vin de buffet" (vyno bufetas), kur galima užsisakyti ypač gero ir brangaus vyno.

Bufeto funkcionalumas ir formos

Gaminant šiuolaikinius virtuvės baldus viskas kruopščiai apgalvota iki smulkmenų, todėl bufetas, kaip atskiras elementas, namuose matomas vis rečiau. O jeigu ir būna, tai tik kaip dekoratyvi detalė - bufetą imituojanti indauja. Tačiau kaip antikvarinis ar sendintas baldas jis atrado vietą svetainėje ar valgomajame, išvydamas iš jų uždaras spintas (drabužiams dabar stengiamės įsirengti nors nedidelę drabužinę) ir įstiklintas sekcijas. Bufetų yra labai įvairių formų. Viena iš jų - žema spintelė, panaši į prekystalį su aklinu fasadu. Vizualiai ji gali priminti komodą, tačiau vietoje stalčių yra atveriamos ar atitraukiamos durelės. Kiti modeliai atrodo kaip žemos spintelės, ant kurių uždėtos atviros lentynos arba įstiklintos spintelės-vitrinos. Vis dėlto klasikinis universalus bufetas yra trijų lygių. Jo apatinė dalis uždara, viršutinė įstiklinta, o per vidurį - erdvi niša. Bufetas paprastai statomas virtuvėje, svetainėje, valgomajame, tačiau tik ne privačiose zonose - miegamajame ar kabinete. Šis baldas tiks bet kokio interjero namuose (pavyzdžiui, baroko, klasikinio, art nova) - jį papildys arba, atvirkščiai, bus tarsi kontrastas. Išimtis - istoriniai stiliai, kai bufetų dar nebuvo, taip pat kai kurie etniniai (pavyzdžiui, japoniškas).

Dekoratyviausias kambario akcentas

Kūrybingų baldininkų rankose bufetas virsta kažkuo daugiau nei baldu indams laikyti, todėl kaip prabangus akcentas gali stovėti atskirai, jo taip pat nereikėtų užgožti masyviais daiktais, lentynomis, nekomponuoti šalia fotelių ir sofos. Kadangi prancūzams bufetas - ypatingos paskirties daiktas, jo lentynose laikomi tik vertingi, antikvariniai daiktai: dekoratyvinės dėžutės, sidabriniai indai, brangios taurės, išskirtinės statulėlės ir t. t. Nors ne mažiau iškilmingai gali atrodyti bufetas-indauja kaimiškoje sodyboje su džiovintų žolelių maišeliais, prieskoniais, uogienės indeliais ir medaus dubenėliais. Dabar bufetus gamina patys žinomiausi pasaulio baldininkai, įkūnydami daugiametes tradicijas ir naujausias technologijas. Stilizuoti pagal visų epochų dizaino pavyzdžius, jie kartu yra funkcionalūs ir patvarūs daiktai, prabangios furnitūros ir dekoro. Minimalistinėje erdvėje pastatytas drožiniais puoštas senovinis bufetas paįvairintų asketišką aplinką ir suteiktų patalpai nedidelį prabangos potėpį.