Jausmų kolekcininkas (6) 

Senienų rinkėjo Sauliaus Pilinkaus namuose - daugybė senų laikraščių, žemėlapių, stiklinių buteliukų, iškabų, kitokių radinių. Ir bemaž apie kiekvieną šeimininkas gali papasakoti atskirą istoriją. Tačiau pabrėžia, kad svarbūs yra ne patys daiktai, o tai, kokius jausmus, prisiminimus jie kelia.

Vilniečiai Daiva ir Saulius Pilinkai su trimis vaikais - keturiolikmečiu Kasparu, devynerių Bernardu Konstantinu ir septynerių Suoma - bei keturkoju augintiniu gyvena Žvėryne. Anksčiau jie turėjo mažesnį butą tame pačiame rajone, gretimoje gatvėje, bet, prieš gimstant pagrandukei, persikraustė į naują vietą, nes pajuto, kad greitai senajame ims stigti vietos. Beje, pirmokė dukra neįprastą Suomos vardą gavo Suomijos, tėvų labai mėgstamos ir dažnai lankomos šalies, garbei. Mergaitė turi dar du vardus - Ona Alexandra.

Įvairių meno akcijų sumanytojas bei organizatorius dailėtyrininkas S. Pilinkus yra Vilniaus rotušės valdytojo pavaduotojas. Jo žmona Daiva verčia tekstus iš lietuvių į vokiečių kalbą. Dar vienas šeimos narys yra gatvėje rastas šuo Meškis. Priklydėlis ne šiaip sau, o škotų aviganis.

Pirklio palikimas

Šeimynai priklauso 1899-aisiais statyto geltonų plytų namo antrasis aukštas. Tai bene seniausias plytinis namas Žvėryne. Jį buvusioje Delnaja gatvėje pastatė to meto nekilnojamojo turto vystytojas pirklys Martinsonas. Saulius mano, kad pirmame aukšte Martinsonas buvo įsirengęs kontorą, o gyveno antrame. (Su tuo galėtų ginčytis viename senų Žvėryno medinukų įsikūrusios kavinės „Veranda" savininkai: šie tvirtina, kad Martinsono kontora - jų name). Dar viena detalė: XIX a. Delnaja gatvė žymėjo ribą tarp skurdesnio ir turtingesnio Žvėryno.

Daiva prisimena, kad nuo dabartinio buto prasidėjo naujo būsto paieškos. Maždaug 110 kvadratinių metrų erdvės privalumas - ne tik istorinė aura, bet ir langai į visas puses, nedidelis sodelis su sena obelimi.

Tiesa, atsakyti, kiek yra kambarių, keturi ar penki, šeimininkams nėra visai paprasta. Mat penktasis, anot Sauliaus, - slaptas ir niekam nerodomas jo sandėliukas, iki lubų prikrautas senienų. „Tarkim, ten yra kokie keturi tūkstančiai knygų", - sako S. Pilinkus. Beje, save jis vadina ne kolekcininku, o rinkiku. Saulius neturi nei laiko, nei kantrybės sudarinėti katalogų, aprašinėti rinkinių. Dar jis prisipažįsta negailintis dovanoti įvairių rastų daiktų kitiems žmonėms ar perleisti muziejams. „Nieko negaila. Juk iš principo renkame ne daiktus, o su jais susijusias emocijas, prisiminimus", - aiškina šeimininkas.

Saulius įdomybių ieško griuvėsiuose, apleistuose namuose, palėpėse. Jo rinkinyje - įvairiausi daiktai, tarkim, senovinė molio plyta su įspausta žiurkės pėdele, Žagarės arbatos pirklio V. Visockio verslo reklama ar surūdijęs metalinis obuolys - sovietmečiu šis buvo skiriamasis vienos Žvėryno parduotuvės ženklas. D. Pilinkienė prisipažįsta, kad mielai gyventų ir ne taip daiktais apkrautuose namuose, tačiau supranta vyro pomėgį.

Interjerą kūrė ir draugai

Kai Pilinkai kėlėsi į šį butą, iš esmės suremontuoti buvo tik virtuvė ir vonia. Šeimininkai tyčia nekeitė balkono durų ir senų medinių langų: nors šie sukrypę ir kiauroki, Daivai ir Sauliui tai - privalumas, o ne trūkumas.

Įrenginėjant šiuos namus, patarimais bei darbu daug prisidėjo šeimos draugai. Tarkim, viena jų, interjero dizainerė, sugalvojo sunkų ketaus radiatorių nudažyti auksiniais dažais. „Aukščiausio lygio kičas", - juokiasi šeimininkai.

Draugai jiems sumeistravo ir medinį virtuvės komplektą, o prie kiekvieno spintelių stalčiaus pritaisė vis kitokią Sauliaus rastą metalinę rankenėlę. Iš senų maumedžių rąstų bičiulis pagamino originalaus dizaino taburetę.

Daugelis baldų Pilinkų namuose yra seni, pačių rasti ar kieno nors padovanoti. Štai miegamajame stovi XIX a. pajūrio krašto kraitinė skrynia, tarsi primenanti, iš kur kilusi namų šeimininkė, o lovą nuo rašomojo stalo skiria draugų iš Suomijos padovanota sena širma, puošta išsiuvinėtu „svajonių princo" atvaizdu. Miegamojo langą dengianti užuolaida iš tikro yra buvusi Sauliaus įkurtos dailės galerijos „Langas" vėliava. Šios autorius - tekstilininkas Kęstas Balčikonis.

Šiuose namuose daug paveikslų, kitokių meno kūrinių, padovanotų Pilinkams draugų menininkų.

Šeimininkams visi darbai turi ir sentimentalią vertę. Tarkim, baltą Ramybės angelą specialiai jiems iš papjė mašė sukūrė dailininkė Birutė Zokaitytė, ironišką „Tikros lietuvaitės portretą" nutapė Aleksandras Vozbinas, o įrėmintas vabalų rinkinys -anksti mirusio bičiulio dailininko Audriaus Puipos prisiminimas.

Televizorius laiko neryja

Buto sienas ir net duris puošia ir Pilinkų atžalų kūriniai. „Aš, kaip tikras biurokratas, surenku senus valdiškus raštus, o vaikai piešia ant švarios lapų pusės", - paaiškina Saulius. Įvairių jų darbelių - pilni namai. Prieš Kalėdas iš vitražą primenančio peršviečiamo popieriaus vaikai lankstė šventines dekoracijas, iš bičių vaško liejo Advento žvakes. Iš mokyklos grįžęs Bernardas pasakoja, kad sukalė lovą sesers lėlei - vienai mielai skudurinukei, šias vaikams siuva mama. Pilinkų atžalos, anksčiau, nei prasidėjo masinė mada, išmoko velti vilną, visus tris mama yra išmokiusi ir megzti. Daiva sako, kad abu berniukai mėgsta ir moka gaminti maistą. „Aš išradau morkų sriubą su imbierais!" - patvirtina Bernardas.

Visi vaikai mokosi groti: saksofonu, kanklėmis ir kitais pasirinktais instrumentais.

„Štai kiek daug galima spėti, jei nežiūri televizoriaus", - šypsosi Daiva. Televizorių ši šeima laiko sandėliuke ant lentynos ir ištraukia tik kartą per savaitę.