Jaukumas brangiai nekainuoja (4) 

Šiuose namuose nereikia saugotis, kad nepaliktum pirštų antspaudų ant naujutėlaičio baldo ar neprisiglaustum prie sniego baltumo sienos. Čia viskas byloja apie ramų ir turiningą šeimos gyvenimą - pradedant linksmomis vaikų nuotraukomis, vazonuose vešančiomis gėlėmis ir baigiant ant stalo garuojančiu obuolių pyragu. Jauki atmosfera apgaubia lyg šilta skara tik įžengus į Aušrinės, ..., Elzės, Mykolo ir Teklės namus.

Nuotraukos - Augio Narmonto. Tekstas - Mildos Sabockytės.

Anglų kalbos dėstytoja ir žurnalo moterims „Ta pati" redaktorė Aušrinė bodisi steriliais interjerais. „Niekada nemėgau vadinamojo modernaus, švaraus minimalizmo - jis man atrodo negyvas, juolab kad ir neįmanomas namuose, kur gyvena trys vaikai", - pastebi ji.

Aušrinės skonį suformavo kelionės. Moterį įkvepia kitų tautų gyvenimo būdas ir stilius, ir kartais ji nesąmoningai atkuria matytus elementus savo namuose. „Daug kas sako, kad mūsų namų stilius - provansiškas, bet Provanse apsilankėme tik praėjusią vasarą. Maloniai nustebau, kad mūsų namo mėlynos langinės ir durys panašios į vietinių namų. Iki tol visada maniau, kad šis namas iš išorės panašus į graikiškus, tik saulės pas mus nedaug... Graikijoje, beje, dar nesu buvusi, tad tą namuko mėlynomis langinėmis vaizdą turbūt įsidėmėjau kokiame nors žurnale. Ne kartą lankiausi Ispanijoje, tad gal kažkiek ispaniškojo kolorito atkeliavo ir į mūsų namus."

Šeima į namą atsikraustė gyventi prieš penkerius metus, nes bute labai trūko ryšio su gamta. Iš šio namo į lauką veda daugybė išėjimų, o kieme įrengtos bent trys skirtingos poilsio zonos. Šeimininkė prisipažįsta, kad kuo daugiau laiko praleidžia lauke, tuo geriau jaučiasi. Vasarą čia langai ir durys būna atlapoti, gyventojai nuolat vaikšto iš vidaus į kiemą ir atvirkščiai. Panašu, kad šis sodas visada spalvingas - net spalio vidury čia dar pilna žalumos ir ryškiaspalvių augalų. Mėgstamiausia šeimininkės vieta - suolelis vasarą klestinčiame darže. Dabar tarp nušalusių daržovių jis atrodo labai meniškai...

Aušrinė patenkinta namu, bet keletą dalykų teko pakeisti. „Kai pradėjo kilti namo sienos, su vyru staiga supratome, kad svetainėje bus užmūrytas puikusis vaizdas į topolius. Taigi sugalvojome langą... Kitą langą neseniai įrengėme prie valgomojo stalo: ten tiesiog trūko šviesos. Gailiuosi, kad nesugebėjau išsireikalauti, jog laiptai į antrą aukštą būtų statomi prieškambaryje, o ne gyvenamojo kambario erdvėje. Valgomasis būtų buvęs didesnis, o laiptai prieškambariui suteikia tam tikro iškilmingumo. Mane atkalbėjo architektas, teigęs, kad tai būtų labai sunku įgyvendinti techniškai. Nors dabar manau, kad visada galima rasti išeitį..."

Šeimininkams patinka erdvus jų prieškambaris. Aušrinė pasakoja, kad draugai abejoję šiuo sprendimu, esą, kam iššvaistyti tiek daug erdvės. Bet šeimininkai nesigaili! Didelė šviesi erdvė tik įėjus maloniai nuteikia, be to, sulaukus daug svečių niekuomet netenka grūstis. Kita pasiteisinusi idėja - atskiras suaugusiųjų miegamasis su vonia. Kitaip nei vaikų kambariai, jis pirmame aukšte, šalia darbo kambario. „Su vyru jį vadiname mūsų „numeriu", - šypsosi moteris. Ji taip pat patenkinta miegamojo langeliais virš lovos - šie praleidžia tik tiek šviesos, kiek reikia, netrukdo miegoti, puikiai atstoja lentynas. Žiemą pro juos matyti snieguotos medžių šakos, o pavasarį - žydinčios obelys.

Aušrinė džiaugiasi, kad sėkmingai išsprendė namo šildymo klausimus. Pirmame aukšte įrengtos šildomos grindys - tai ekonomiška, nes šiluma erdvėje pasiskirsto tolygiai. Nuo židinio į antrame aukšte esančius vaikų kambarius nuvesti ortakiai, tad, kai kūrenama, jie maloniai šyla. Savo miegamajame šeimininkai turi asmeninį židinuką. Jis labai praverčia, nes nereikia nuolat laikyti įjungto radiatoriaus. „Grįžę namo, pasikuriame židinį. Kol prisiruošiame miegoti, kambarys sušyla. Bet karšta niekuomet nebūna, nes kambario lubos aukštos, jis greitai atvėsta. Mums tai patinka - negalime miegoti tvankumoje. Taigi vakare, kai dar bendrauji, tvarkaisi ar skaitai, kambaryje maloniai šilta, o naktį - gaivu," - džiaugiasi moteris.

„Mūsų namai labai paprasti, neieškome tobulų ir amžinų sprendimų. Nebijome nudažyti vienaip, paskui - perdažyti, - sako Aušrinė. - Patys atlikome daug darbų, pavyzdžiui, aš dažiau valgomojo sienas, o vaikai - savo kambarius. Taigi iš to, ką galėjome sau leisti, sukūrėme erdvę, kurioje būtų jauku gyventi." Beje, apie terakotos spalvos sienas svetainėje. „Dažymo procesą vadinu maliavone..., - juokiasi moteris. - Iš tiesų viskas, ko reikia, yra dviejų spalvų (šviesios ir tamsios) dažai, teptukas... Aš negailiu dažų. Iš pradžių tepu tamsesne spalva, vėliau ją šviesinu."

Aušrinei patinka paprasti daiktai. Pavyzdžiui, virtuvės stalas jau išties senas, bet ranka vis nekyla jo išmesti. Šis ir daugelis kitų baldų - dovanoti. „Kai dirbome Jungtinių Tautų misijoje, išvažiuodami amerikiečiai neretai palikdavo savo baldus. Daug ką padovanojo draugai, - pasakoja Aušrinė. Vieninteliai tikri antikvariniai šiuose namuose - spinta miegamajame ir indauja svetainėje. Šie baldai priklausė vyro močiutei. „Vyro senelis buvo karininkas; rusai jį nužudė, o močiutę paliko gyvą tik dėl to, kad buvo rusų kalbos mokytoja, - pasakoja moteris. - Šie baldai turi savo dvasią. Jie keliauja su mumis į kiekvienus naujus namus. Net vaikai yra išsirinkę, kuriuos norėtų „paveldėti".

Kai kuriuos daiktus šeimininkai įsigijo Rietavo turguje, pavyzdžiui, spinteles, kabančias miegamojo lovos galvūgalyje. Jos atlieka dvi funkcijas - naktinio stalelio ir lentynos. Įvairių grafikos reprodukcijų parsivežė iš kelionių - Provanso, Italijos... Jos primena malonias akimirkas. „Tačiau labiausiai džiugina vaikų nuotraukos, - teigia moteris. - Tai svarbiausi daiktai. Kartu nugyventi metai, prisiminimai, šventės yra brangiausia vertybė. Niekada nesureikšminau daiktų, nes jie dūžta ir lūžta, juos pavagia... Todėl jie ne itin ir šildo dvasią.

Jei būčiau paveldėjusi ką nors iš mamos ar senelės, labai branginčiau. Saugau tėvų, senelių nuotraukas - jos turi ypatingą vietą namuose. Jei namas degtų, labiausiai gailėčiau būtent jų. Namai yra mūsų vidinis gyvenimas, kurį gyvename susitikę, pietaudami ir vakarieniaudami prie to paties stalo, švęsdami šventes. Labai malonus ritualas - mudviejų su vyru pusryčiai kartu, kai vaikai jau išėję į mokyklą. Stengiuosi grįžti namo pagaminti vaikams pietus, tik, žinoma, ne visada pavyksta. Užtat vakarieniaujame visi kartu, kalbamės, būna smagu."

Neretai naujiems namams trūksta jaukumo, detalių. Aušrinė su šeima gyvena šiuose namuose penkerius metus, bet atrodo, kad daug ilgiau - taip „išgyventa" kiekviena kertelė, visi daiktai jau radę savo vietą. Jaukumą dar labiau padeda sukurti grubiai nudažytos sienos, senoviniai baldai ir daug mielų detalių - nuotraukų, žvakidžių, sausų puokštelių. „Čia nieko nepristatėme, nes jūs atvažiavote, - šypsosi šeimininkė. - Dekoracijų namie niekada netrūksta. Man labai patinka daryti puokštes - tai malonumas ir savotiška meditacija."

Aušrinė dažniausiai puošia namus sode užaugintomis gėlėmis, pavyzdžiui, arbatinėmis rožėmis. Stikliniame inde pamerkti žiedai svaiginamai kvepia. „Kai šios rožės pražysta lauke, prie virtuvės sienos, visi tiesiog alpstame nuo kvapo. Manau, kad skintos naminės rožės kuria visai kitą atmosferą nei vadinamosios puokštinės", - pastebi Aušrinė. Kitos moters numylėtinės - hortenzijos. Dabar jos puošia namus, nes lauke per šalta. Namie pilna vazoninių augalų, daugelis atkeliavo iš sodo. „Kaip spėju viskuo pasirūpinti?.. Nežinau... Štai, turiu laisvą penktadienį, tada ir puošiu namus, sodinu gėles. Man patinka tokie ritualai - mėgaujuosi ramybe. Dabar prieškambaryje sumūryta klomba laukia, kol bus užpildyta augalais...", - sako moteris.