Į miesto smogą žiūrėti iš viršaus (8) 

Vilniečiai Dobilai šmaikštauja, kad juos gyventi santarvėje su gamta ir puoselėti augalus įpareigoja pavardė. Keturių asmenų šeima įsikūrusi rąstiniame name bene aukščiausioje sostinės vietoje - Viršupio sodų bendrijoje. Todėl giedrą dieną iš viršaus jie mato virš žemiau esančių Vilniaus rajonų tvyrantį smogą.

Pedagogės diplomą turinti, tačiau mokytoja taip ir nedirbusi Auksė su vyru teisininku Irmantu ir dukrele Ieva į Viršupį atsikraustė beveik prieš devynerius metus, čia gimė jų sūnus Dominykas. Dabar Ieva - septintokė, o brolis baigia pirmą klasę. „Iš pradžių buvome vieninteliai visoje gatvėje nuolatiniai gyventojai, o aplinka - kupina gyvybės: tai zuikis po kiemą šokuoja, tai voverytė liuoksi, o dabar tik kėkštų atskrenda", - su ilgesiu prisimena šeimininkė.

Šią vietą ant kalno Dobilams parodė pažįstamas architektas. Šeimai ji iškart patiko, nors žemės čia - tik apie penkis arus: net mažiau už tradicinį sodo sklypą. Naujakuriams atiteko ir vadinamasis bitininko namelis, iš šio Dobilai vėliau pasidarė komposto dėžę.

Rąstai ir čerpės

Taupydama jauna šeima nusprendė ieškoti perkelti tinkamo rąstinio namo, tačiau nusipirko naujam statyti paruoštus rąstus. O aptiko juos netoli tos vietos, kur gyveno Auksės senelis Steponas (Strazdų kaime, esančiame tarp Musninkų ir Čiobiškio). Moteris pasakoja, kad tik suaugusi suprato, koks ypatingas žmogus jis buvo: kadangi blogai jautėsi rėžiais suskirstytame kaime, sodybą pasistatė tolėliau - ant aukščiausios kalvos, prie upelės Musės. Pro langus žiūrėjo į Musninkų bažnyčios bokštus ir vadinamąją Barboros koplyčią. O tam, kad matytųsi pastaroji, tekdavo kasmet iškirsti krūmus. Pieną arkliu kinkytu vežimu vežiojęs vyras mokėjo tik pasirašyti, tačiau vaikščiojo su skrybėle ir išblizgintais batais.

„Dieduko ūkyje buvo pavyzdinga tvarka, tarkim, obuoliai niekada negulėdavo ant žemės, takas iki upės visada - prižiūrėtas. Vaikystėje su broliu pykdavome, kad spaudė prie darbų. Tačiau dabar suprantu, kaip tai į gera išėjo", - į prisiminimus leidžiasi Auksė.

Dobilų namas statytas apie ketverius metus. Statinį surentė iš Dzūkijos parsikviesti meistrai, šį amatą perėmę iš tėvų ir senelių. Tarpus tarp rąstų, kaip nuo seno įprasta, jie užpildė samanomis. Tiesa, po kelerių metų supratę, kad žiemomis šąla, vilniečiai nusprendė namą iš lauko apkalti neobliuotomis lentomis. Todėl rąstų sienas ir lubas su sijomis dabar galima pamatyti tik pirmo aukšto viduje.

Namo stogą naujakuriai uždengė Šilutės krašte aptiktomis senomis molinėmis čerpėmis, o vidines pertvaras mūrijo iš senų plytų. Iš tokių pirmojo aukšto vonioje pagal Auksės sumanymą sumūryti ir šiuolaikiškų kriauklių stovai.

Moteris prisipažįsta, kad dėl statybų su abiejų tėvais teko gerokai padiskutuoti: gimdytojai sunkiai suprato, kodėl sostinėje besikuriantys vaikai iš namų nori padaryti kažkokį klojimą.

Beje, Matlaukio kaime gyvenantys Irmanto tėveliai vaikų pageidavimu vietinį meistrą paprašė pagaminti ąžuolines duris su kalvio nukaltais vyriais. Anksčiau tokias įstatydavo, pavyzdžiui, kluone, o šiame name jos veda į rūsį. Dailidės iš Matlaukio pagamintos ir vaikų lovos, spinta.

Antras šansas

Tėvams nelengva buvo paaiškinti ir tai, kodėl baldų, karnizų, kitų daiktų sutuoktiniai ieško ne šiuolaikiškose parduotuvėse, o sendaikčių turgeliuose, antikvariatuose, komisuose.

„Neperkame masinės gamybos daiktų. Mūsų namuose dar stinga lempų, bet kol kas neradau, ko noriu. Taip juk įdomiau - apima „medžioklės" aistra, kita vertus, seni daiktai vėl gali puikiai tarnauti", - užsidegusi kalba Auksė. Dabar savo pomėgiu ji užkrėtė ne tik vyrą: „Štai šį seną staliuką marmuriniu stalviršiu rado mano mama, ji jau ir pati įsijautė į sendaikčių paieškas", - pasakoja moteris.

Auksė su Irmantu tikrų būsto lobių yra aptikę Rietavo, Kalvarijos, Vilkaviškio ir kituose Lietuvos turguose, keliaudami po Europą. O štai seną kėdę Auksė rado gatvėje: paaiškėjo, kad tai garsios baldų kompanijos „Thonet" gaminys. Naujam gyvenimui šeima prikelia ne tik baldus. Štai kieme vedantį takelį jie padarė iš senų geležinkelio pabėgių, šiuos kaimynas ketino sukūrenti.

Žydinti psichoterapija

Auksė yra iš tų žmonių, kurie, kaip sako liaudis, turi „žalias rankas": jai labai patinka ir sekasi auginti įvairius augalus. Kai Viršupyje lankėmės balandžio pabaigoje, visi namai buvo nustatyti gėlių ir daržovių sodinukais, vazonais prieskoninių žolelių. Moteris sako, kad nuo žemės darbų jos neatbaidė nei senelis Steponas, nei tai, jog vaikystėse teko padėti tėvams daiginti nasturtas, šalavijus ir kitus augalus.

„Sėklas tekdavo surinkti jau vėlų rudenį - sugrubusiais pirštais, nes su pirštinėmis jų nesugraibysi", - prisimena Auksė. Tai, pasak jos, išugdė kantrybę - jei kokio augalėlio nepavyksta užauginti, kitą sezoną mėgina vėl. „Taip atsitiko su pomidorais: pernai išauginti daigų nepavyko, o šiemet stiebiasi visai neprasti", - džiaugiasi šeimininkė.

Daržininkystės patirtį stengiasi perimti ir aštuntus metus einantis Dominykas: jis ant palangės augina agurką. Atsikėlęs ryte, berniukas pirmiausia skuba patikrinti, kiek ta jo daržovė per naktį paaugo.

Auksė yra sukaupusi nemažai sodininkystės, gėlininkystės, sodo dizaino knygų ir žurnalų. O savo patirtį ji kruopščiai aprašo specialiame sąsiuvinyje.

Moteris neslepia deganti noru kasmet patobulinti sodą ir gėlynus. „Vis sodinu ir persodinu, sodinu ir persodinu, neduodu augalams ramybės, - pripažįsta ji. -Tai spalvos, tai forma nedera, o norisi harmoningo vaizdo pro langą." Šiemet savo sklype moteris ketina užveisti karališkųjų Provanso rožių.

Renki ir mokaisi

Meilę augalams byloja ir šeimininkų kolekcija: Auksė su vyru renka dekoratyvines lėkštes, indus, paveikslėlius su gėlių ar kitų augalų motyvais. Pirmasis kolekcijos eksponatas - Vilkaviškio turgelyje už kelis litus įsigyta kompanijos „Villeroy & Boch" lėkštė, ant kurios pavaizduotas žydintis tabakas. Gerokai brangesnių žinomos indų kompanijos gaminių (botanikos serijos) moteris yra nusipirkusi firminėje parduotuvėje Liuksemburge. Vilkaviškio turguje Auksė aptiko ir čiobreliais išmargintus puodelius, iš kurių mus vaišino šių žolelių arbata. „Dabar jau išlepau - ieškau ne bet kokių indų, o tokių, ant kurių pavaizduotas visas augalas su šaknimis ir užrašytas lotyniškas pavadinimas. Taip užsiimame ir savišvieta", - šypsosi šeimininkė. Beje, gausinti kolekciją labai padeda mama bei draugės.

Auksė sako, kad atsispirti negali ir gėlių motyvais puoštoms kosmetikos priemonėms, mieloms namų smulkmenoms.