Gamtos ir miesto dermė (24)

Prieš gerą pusmetį į naują namą su trimis sūnumis įsikraustę vilniečiai Aušra ir Saulius Žemaičiai suderino norą gyventi gamtoje ir naudotis miesto privalumais. Skirtingai, nei nutiktų įsikūrus užmiestyje, tėvams nereikia dirbti vaikų vairuotojais.

Tokią vietą šeima rado sostinės Antakalnio pakraštyje: jų sklypas – kraštinis, iš karto už šio prasideda Pavilnių regioninis parkas. (Beje, anksčiau kaimynystėje gyvenę asocialūs žmonės miške paliko tikrą sąvartyną, šį naujakuriams teko iškuopti.)

Žemaičių namas suprojektuotas taip, kad pro didelius langus iš dviejų pusių esančių gatvelių beveik nematyti: vaizdas – į veją, medžius. Atstumus iki mokyklos, būrelių ar parduotuvės nesunku įveikti pėsčiomis ar visuomeniniu transportu. Aušros ir Sauliaus šeimoje yra studentas aštuoniolikmetis Karolis (šiemet jis pradėjo ekonomikos ir politikos studijas), moksleivis trylikametis Adomas (jis į mokyklą kartais važiuoja paspirtuku) ir ikimokyklinukas ketverių metų Nojus.

Statydami namą, šeimininkai stengėsi neiškirsti sklype nė vieno medžio: statinį derino prie augalų, o ne atvirkščiai, todėl dabar džiaugiasi ne tik keliomis senomis obelimis, bet ir egle, ąžuolu (po jį liuoksi voveraitės), pušimis. Nepaliesta gamta teikia ramybę: „Nėra didesnės laimės už ramybę“, – Budos posakiu vadovaujasi šeimininkai.

Vakarinis namo fasadas. Pušis pamėgo voverės ir kėkštai

Beje, dėl vienos pušies jau baigtą projektą teko pakeisti, priešingu atveju, per geodezininko neapsižiūrėjimą spygliuotį būtų tekę nukirsti. Šeimininkai išsaugojo ne tik medžius, bet ir sklypo reljefą. Dėl konsolių ir sumaniai suplanuotų erdvių namas vykusiai integruotas į šlaitą.

Garažas – pirkėjui

Saulius sako, kad būsto aukštį jie patys skaičiuoja ne aukštais, o pusaukščiais. Erdviame name yra trys gyvenamieji pusaukščiai, rūsys su garažu. Kadangi projektas derintas prie medžių ir sklypo, name, specialiai neplanuojant, atsirado įvairių patogių pagalbinių patalpų. Aušra ir Saulius sutaria, jog garažo jiems apskritai nereikia – mašinas abu laiko lauke. Jį statė tik tam atvejui, jei namą tektų parduoti (kaip tik garažo pasigedo ankstesnio jų būsto pirkėjas). Dar namas suprojektuotas taip, kad, jei prireiktų, jį būtų galima nesunkiai pertvarkyti į du atskirus būstus.

Bendra svetainės ir valgomojo erdvė – tinkamiausia vieta nuoširdžiai ir romantiškai pasišnekėti

Visas šeimos gyvenimas, pasak Aušros, vyksta pirmame aukšte, bendroje svetainės ir virtuvės erdvėje su aukštomis lubomis bei dideliais langais. Patalpos aukštis yra daugiau nei 4 metrai, todėl būnant toje erdvėje, pasak šeimininkų, atsiranda laisvės pojūtis.

Šeimininkė Saulė ir jos draugė šveicarų aviganė Zara

„Gaminti reikia taip, kad valgis kvepėtų“, – bijantiems blogų virtuvės kvapų atšautų Aušra.

Gydytojo ir rinkodaros specialistės šeima renkasi sveiką, kuo mažiau apdorotą, nerafinuotą maistą.

„Jei pomidoras – tai pomidoras“, – aiškina šeimininkė, visiškai neperkanti dešrų, rūkytų kumpelių ir panašių dalykų. Kita vertus, maisto tokiai šeimai reikia nemažai, todėl virtuvėje yra du šaldytuvai, vienas jų skirtas įvairiems jogurtams ir daržovėms. (Beje, didysis šeimos kulinaras yra septintokas Adomas: susiruošę į svečius, Žemaičiai lauktuvių neperka – nešasi sūnaus pagamintų skanėstų.)

Virtuvės zona. Čia dažnai kvepia trylikamečio Adomo keptais pyragais

Šildo ir džiugina

Svetainėje stovi bene labiausiai naujakurius džiuginantis atradimas – gamtos spalvų židinys iš muilo (arba – mamuto) akmenų. Šių pažiūrėti nedideliam statiniui prireikė net dviejų tonų. Židiniui įšildyti pakanka glėbelio malkų, vulkaninės kilmės uoliena šilumą sukaupia greitai, o atiduoda – lėtai. Taigi šis atsitiktinis atradimas, anot Sauliaus, pranoko lūkesčius.

„Židinys, – pritaria vyrui Aušra, – ne tik padeda sutaupyti dujinio šildymo sąnaudas, bet ir džiugina, nes žvarbiu oru smagu įsitaisyti ant šilto akmeninio jo suolelio.“

Šeimos ramybę saugo keturi budistai vienuoliai

Trys broliai turi po atskirą kambarį vadinamajame vaikų fligelyje. Karolio kambaryje – daug knygų, gitara ir oro skautų atributika. Adomas savąjį dalijasi su trimis vėžliais: raudonšarviu, raudonausiu ir geltonsnukiu. Čia dar yra tėvų miegamasis su terasa ir greta įrengta drabužine, darbo kabinetas bei mažojo Nojaus žaidimų kambarys. Statokais laiptais galima užlipti ant plokščio stogo, o kad būtų saugiau, jis apjuostas į vidų pasvirusiais metaliniais turėklais. Šią idėją šeima nusižiūrėjo Niujorke. Ateityje stogą šeimininkai planuoja iškloti akmens masės plytelėmis, baigti įrengti apšvietimą – tada čia bus galima organizuoti „stogo vakarėlius“. Vienoje namo patalpoje įrengta skalbykla, joje laikomos ir šluotos, dulkių siurblys, kiti namų švarinimo prietaisai. Šeima šį kambarį dar vadina Zaros kamaraite, nes čia stovi mylimos augintinės Entlebucho zenenhundų veislės kalaitės Zaros dubenėliai.

Miegamasis – ramybės ir meditacinės muzikos oazė

Be blaškymosi

„Šių namų interjeras – tai ramybės, vertybių, meilės žmogui, meilės menui, gražių tarpusavio santykių atspindys. Tai – šeimos namai, kuriuose branginami seni, vertingi daiktai, bet neatsisakoma modernių sprendimų“, – teigia šeimininkai.

Aušra sako, kad interjerą jie kūrė nesilaikydami jokio stiliaus, tačiau vengė eklektikos, nes norėjo harmonijos. Svarbiausi buvo trys kriterijai: jaukumas, šiluma ir estetika, todėl viso namo sienos – šviesios ir šiltos spalvos: vadinamosios „perlų motinos“ arba paprasčiau – „kiaušinio lukšto“.

Svetainėje visada šviesu, o daiktai ištirpsta didelėje erdvėje

Visur vienodos ir grindys – ąžuolinės, o virtuvės stalviršiai ir vonių palangės – iš tokių pačių granito plokščių. „Granitas nesugeria nešvarumų, jį lengva valyti“, – patogią, bet brangią medžiagą giria Aušra.

Šeimai patinka solidūs klasikiniai baldai. Tokie – iš ankstesnių namų atsivežtas odinis komplektas – stovi ir darbo kabinete. Beje, čia dirba ne vyras, o įvairiais rinkodaros projektais užsiimanti žmona.

Darbo kabinetas pažiūrėti visai nemoteriškas, tačiau daugiau laiko čia praleidžia Aušra

Ypatingą istoriją turintis baldas – antikvarinis bufetas (jį 1842-aisiais į Lietuvą iš Prancūzijos atsigabeno už valstiečio ištekėjusi dvarininkaitė) – puikuojasi svetainės nišoje. Baldo viduje tebėra įrašai pieštuku: kada sukergtos karvės, koks buvo derlius. „Bufeto specialiai nerestauruojame – nenorime sugadinti, stengiamės išsaugoti laiko patiną“, – aiškina Saulius.

Žemaičių namuose yra rytietiškų akcentų, Budos skulptūrų, mandalų, mat Aušra praktikuoja jogą. Miegamajame moteris pasikabino mielą sūnaus Adomo išsiuvinėtą paveikslėlį, o Saulius įsirėmino pirmuosius Nojaus batukus. „Meilė – vienintelė, kas tikra, visa kita – tik iliuzija“, – Satja Sai Babos žodžius prisimena sutuoktiniai.

Ant šviesių namo sienų sukabinti tapytojos Miglės Kosinskaitės, grafiko Mariaus Liugailos, tapytojo Virgio Rusecko, kitų dailininkų paveikslai. M. Kosinskaitės tapyti portretai taps leidykloje „Dominicus Lituanus“ (su šia bendradarbiauja Aušra) rengiamos knygos apie moterų archetipus iliustracijomis.

Rūpestinga namų prižiūrėtoja Zara pozuoja prie Miglės Kosinskaitės tapyto darbo