Ekorojus buvusiame garaže (3) 

„Gerbti aplinką, kurioje gyveni, nėra tik šios dienos mada, tai - gyvenimo būdas", - sako baldų dizaineris ir restoranų savininkas 48-erių metų australas Lawsonas Johnstonas. Kartu su gyvenimo drauge - 45-erių metų teisininke, knygų autore brite Anna Craven Smith Milnes - jis sukūrė namus, kurie priverčia mąstyti apie žmogaus atsakomybę už gamtą.

Vietname kurti neekologiškus daiktus yra tiesiog nusikaltimas

Ho Ši Mino gatves apšvietė pirmieji saulės spinduliai, tačiau miestas, kuriame gyvena septyni milijonai žmonių, jau seniai pabudęs. Parkuose miestiečiai praktikuoja tai či, kavinukėse kvepia kava (patiekiama plastikiniuose puodeliuose).

Taksi rieda tiltu per Saigono upę. Tūtuoja seni gergždžiantys laivai, plūduriuoja išmesta sofa, plastikiniai buteliai, kažkokių žolių salelės. Gatve švilpia motoroleriai. Žmonės dėvi šalmus, moterys - pirštinėtos, veidus nuo saulės ir dulkių saugo kaukės.

Sukame į An Phu kvartalą. Jį itin pamėgo Vietname gyvenantys ir dirbantys užsieniečiai. Mažos vilos uždarais kiemais ir jaukios parduotuvės - tarsi užuomina į europietišką priemiestį, tačiau visa kita: šiukšlinos, triukšmingos gatvės, daugybė motociklų, plastikiniai stalai ir kėdės kavinukėse, kur vietiniai kerta tradicinę vietnamiečių sriubą pho, neleidžia pamiršti, kur esi.

Taksi įsuka į vieną kvartalo gatvelę. Judame iki galo, kol atsimušame į metalinių pinučių tvorą, už jos matyti upė. Iš kairės gatvelės pusės - vartai: negrabūs, dideli, nusilupusiais dažais. Tokie būna senų gamyklų ar sandėlių. Netikėta, kad jie atsidūrė tarp senų, aukštų, kolonijinius laikus primenančių geltonų sienų. Išlenda vilkšunio galva, ir iškart pamatau besišypsantį sargą vietnamietį. „Užeikite", - sako jis. Mes atvykome.

Ekorevoliucionieriai Vietname

Ant upės kranto - toliau nuo centro triukšmo - tarp medžių žalumos įsikūrusiame An Phu kvartale yra kelios tarptautinės vaikų mokyklos, keli darželiai, prekybos centrai. Plačios, kolonijinius laikus primenančios kavinės „Mekong Merchant" langinės plačiai atvertos. Viduje - pinti baldai, kolonijinio stiliaus lempos ir įvairių Azijos miestų fotografijos. Orą vėsina ventiliatoriai. Tai viena seniausių An Phu užsieniečių atidarytų kavinių. Vienas savininkų - Lawsonas, pas jį ir svečiuojuosi. „O juk dar prieš ketverius metus šiame kvartale nebuvo restoranų, kavinių, sporto klubų. Iš pradžių čia buvo daiktų parduotuvė, kiemelyje kepdavome kiaušinienę, paskui pradėjome ją pardavinėti", - kažkada pasakojo man šeimininkas.

Lawsonas ir jo gyvenimo draugė Anna šiame kvartale turi ir restoraną „The Deck". „Išvalėme šalia tekančią upę. Kartais net šiurpas nukrečia, kai pamatai ja plaukiančius senus čiužinius ar baldus, begales šiukšlių, - sako Lawsonas. - Žmonėms išmesti daiktus į upę pigiau, nei išsikviesti specialią tarnybą. Turės užaugti dar viena karta, kol žmonės supras, ką reiškia gamtai mūsų keliamas pavojus."

L. Johnstonas taip pat yra vieno ekologinio pajūrio kurorto „Mango Bay" savininkas. Phu Quoc saloje (apie valanda skrydžio nuo Ho Ši Mino) jis įrengė namukų su šiaudiniais stogais, bet be kondicionierių ir televizorių. „Mūsų kurortas pradėjo veikti prieš devynerius metus. Tada vietos darbuotojai stebėjosi viskuo, ką darėme. O kai kartą mūsų kurorto svečiai nusprendė surengti akciją „Iškuopkime šiukšles paplūdimyje", labai juokėsi: nesuprato, kodėl poilsiautojai kiaurą dieną renka visokią bjaurastį", - prisimena Lawsonas.

Šalis, kuri juos užbūrė

Į Vietnamą Lawsoną, jis kilęs iš Perto - miesto vakarinėje Australijos pakrantėje, atviliojo smalsumas ir noras pažiūrėti, kokius dirbinius kuria vietnamiečiai, 1997-aisiais. „Saigonas mane užbūrė. Daug medžių, nuostabi architektūra: tiek kolonijinė, tiek socialistinių laikų. Elegantiški dviračiai, tačiau šalis labai skurdi, - į romantiškus prisiminimus leidosi Lawsonas. - Tada Vietnamą dar kontroliavo kariuomenė. Po vienuoliktos vakaro - iš namų geriau neiti. Sienos užsieniečiams ką tik atidarytos, jokių parduotuvių, restoranų. Dviračiai sudarė 80 procentų gatvės transporto, motociklų - gal 15 procentų, o automobilių - tik 5 procentai, ir tie priklausė valdžios atstovams. Buvo tyku, ramu." Lawsonas nusprendė likti čia gyventi, ėmė verstis prekyba: pirkti tradicinius ir šiuolaikinius vietnamiečių dirbinius ir pardavinėti juos užsieniečių kompanijoms.

Britė Anna į Vietnamą atvyko panašiu metu. Seni pažįstami ir vėl susitiko. Meno vadybos studijas specialiuose „Christie‘s" kursuose baigusi moteris tada dar studijavo Rytų šalių ir Afrikos studijų mokykloje prie Londono universiteto. O į Vietnamą atvyko kaip žurnalistė, vėliau pradėjo dirbti teisininke. „Turiu namus Londone, į juos grįžtu kelis kartus per metus", - sako Anna.

Kartu su kitais autoriais - Rytų kultūros žinovu Bertrand'u de Hartingh'u ir fotografu Luca Invernizzi Tettoni - ji parengė knygą „Vietnam Style" (2007 m.) apie Vietnamo istoriją, kultūrą, meną, dizainą, architektūrą. Kinų parduotuvėlių stilius, prancūzų civiliniai ir privatūs pastatai, indų senosios šventyklos, tajų kavinukės, taip pat vietos genčių ir mažumų archajiniai mediniai statiniai - visa tai ir yra Vietnamo stilius.

„Man nelabai patinka tradiciniai vietnamiečių baldai: jie gražūs pažiūrėti, bet yra nepatogūs, - netikėtai prisipažįsta Anna. - Gyvename paprastai, o mėgstame šeštąjį dešimtmetį Kambodžoje atsiradusį architektūros ir dizaino stilių. Tada sukurti baldai tikrai patogūs, funkcionalūs. Kambodžos princas Norodomas Sihanoukas siekė modernizuoti šalį, todėl to meto sostinė Pnompenis buvo šiuolaikiškesnė nei Bankokas ar Saigonas. Šis stilius panašus į art deco."

Sutvarkė per tris mėnesius

Prieš dešimt metų pora ieškojo vietos, kuri atspindėtų jų gyvenimo būdą, santykį su aplinka ir pasauliu. „Kai pirmą kartą pamatėme seną garažą (šis buvo net be langų), tarėme: „Jo sutvarkyti neįmanoma." Tačiau Vietnamas žavus tuo, kad čia galima lengvai gauti puikių ir nebrangių medžiagų bei priemonių ir pasidaryti tai, ką nori", - sako Lawsonas.

Pastatas priklausė įtartinai personai - ji užsiėmė smulkiu sukčiavimu ir spekuliavimu pinigais. Iš to, kokios sumos paprašė, buvo aišku, kad nori pasipelnyti kitų sąskaita. „Palaukėme dar metus ir išsinuomojome", - prisimena Anna. Beje, tada ji gyveno Hanojuje ir tik planavo persikelti į Ho Ši Miną - arčiau mylimojo.

Apsisprendę garažą paversti savo namais, naujieji šeimininkai pasiraitojo rankoves. Darbininkai išgriovė sienas, iškirto langus, įrengė virtuvę, vonias. „Australijoje tokie darbai truktų apie metus. Čia užteko trijų mėnesių. Atėjo apie 20 darbininkų ir viską sutvarkė", - pasakojo pora.

Tarsi tropikų sode

Lawsono ir Annos išsinuomotas namas - šalia upės. Gal dėl to kieme puikiai veši visi augalai (šiuos padėjo pasodinti landšafto dizainerė). Įžengusi pro vartus, pamaniau, kad patekau į tropinį rojų. Atsidūriau medžių ir krūmų paunksnėje - kieme, kurį dalijo keista blokinė siena su arka. Pro ją nuėjau į gilumą, o ten išvydau pavėsinę šiaudiniu stogu, joje - milžiniškus sendinto medžio krėslus. Ant terakotos plytelių pristatyta tradicinių azijinių molio puodų ir vazonų su augalais. Šalia sienų veši bambukai ir keisčiausių formų, ryškių, sodrių spalvų žiedais pasidabinę krūmai.

„Šiame kieme, kai pamatėme jį pirmą kartą, nebuvo jokio medžio, tik asfaltas", - rodo į nedidelį sodą Anna. Ankstyvas rytas. Milžiniški dviaukščio erdvaus namo langai ir durys plačiai atlapoti, todėl į kiemą atsklinda kavos kvapas.

Nedidelis baseinas - jis gerai matomas pro plačiai atvertas svetainės duris - kažkada buvo drumzlinas, apžėlęs, vietiniai čia sugebėdavo net žvejoti. Šeimininkai šį išvalė ir gražiai dekoravo. Mėlynos baseino plytelės kontrastuoja su terakotos plytelių grindiniu. Sieną prie baseino puošia cementinis pilkas bareljefas, šį Lawsonas sukūrė pagal garsaus XIX amžiaus britų dizainerio Williamo Morriso piešinį. Šalia originalios sienos stovi keli gultai, senoviniai milžiniški vazonai. „Šiam vazonui - 150 metų", - rodo Anna į didelę, aukštą puodynę.

Per trumpa lova tapo stalu

Didysis kambarys - tarsi salė. Čia įrengtas jaukus kampelis: stovi sofa ir knygų spinta, tolėliau - apvalus rašomasis darbastalis, o valgomojo zonoje - milžiniškas pietų stalas. Moliniai, stikliniai, porcelianiniai indai ant šio stalo atkeliauja iš modernia technika apstatytos virtuvės. Šios sienos išklijuotos senovinėmis plytelėmis, ant sienos kabo amerikiečių popmenininko Roy‘aus Lichtensteino paveikslo reprodukcija. Durys yra tik antrame aukšte - ten, kur miegamieji. „Interjero stilius priklauso nuo gyvenimo būdo, o mes mėgstame būti ir viduje, ir lauke, todėl namų erdvė labai atvira", - sako Anna.

Šeimininkai sodina ant baltos, šviesiai rudais dryžiais margintos sofos. Priešais - trys senovinio veidrodžio plokštės metaliniuose rėmuose. Į pagalves viename sofos gale atremti keli paveikslai.

Paveikslų, plakatų, nuotraukų name tikrai daug. Tai kinų, vietnamiečių, khmerų meistrų darbai. „Šios kelios drobės atkartoja senųjų Ankoro šventyklų sienų tapybą. Dabar tokių neberasite, nes tai, man atrodo, - jau nelegalu", - apie kelis prieš 15 metų pirktus darbus sako Anna.

Milžiniškas žemas stalas nukrautas begale knygų, žurnalų, brošiūrų. Jo kojos - iš rudo, seno medžio, išraižytos senoviškais vietnamiečių ornamentais. „Iš tikrųjų šis stalas - tai tradicinė Šiaurės Vietnamo gyventojų lova", - atskleidžia paslaptį Anna. Lawsonas juokiasi: „Ji mums buvo per trumpa."

Natūralaus medžio, akmens ir augalų dermė šiuose namuose pasakoja apie šalį, kurioje esame. Daugelį senovinių daiktų, kėdžių, spintų, indaujų Anna įsigijo antikvarinių prekių parduotuvėse Hanojuje arba Vietnamo provincijose. Tuo metu, kai pora kūrėsi, antikvariatų Vietname buvo nedaug, o daiktų ten galėjai rasti tikrai labai įdomių.

Lawsono ir Annos namuose yra ir modernių interjero elementų. Pavyzdžiui, šeimininkas pats pagamino sofą. „Kuriu šiuolaikiško dizaino baldus: jie puikiai dera prie senovinių. Naudoju vietines ekologines medžiagas", - aiškino dešimt metų baldų dizainu užsiimantis vyras.

Kartu su buvusiu modeliu ir teisininke, dabar - daiktų dizainere prancūze Michele de Albert ir inžinieriumi, baldų kūrėju prancūzu Quasaru Khanhu Lawsonas prieš trejus metus įkūrė dizaino namus GAYA, dabar šie - vieni garsiausių Ho Ši Mine. Unikaliame aštuntojo dešimtmečio architektūros pastate siūlomos šiuolaikinės namų interjero kolekcijos. Čia galima nusipirkti ir lovą, ir stalo įrankių. „Daiktusstengiamės kurti iš ekologiškų, organinių produktų. Mano klientai, ypač užsieniečiai, domisi, ar šiuos baldus galima perdirbti, iš kokių medžiagų jie padaryti. Ekologija dabar labai madinga, todėl negaliu nekreipti į tai dėmesio - neapsimoka: niekas nebenori plastikinių daiktų", - pasakoja dizaineris.

Baldus Lawsonas mėgsta gaminti iš ratanų, vandens hiacintų. Pagaminti išpirmųjų yra stiprūs, patvarūs, patogūs ir ekologiški. Itin populiarūs Pietryčių Azijoje. Lawsono verandų ir sodų baldų kolekcija sukurta iš poliratano - medžiagos, kurios pagrindą sudaro sakai. Ji atspari saulės, lietaus, jūros druskos poveikiui.

Ekologija - tai prabanga

Iš Australijos kilęs vyras prisimena, kad jo gimtinėje rūpintis aplinkos apsauga pradėta aštuntajame dešimtmetyje. „Pamenu, tada visi tik ir kalbėjo, kaip rūšiuoti šiukšles, taupyti energiją, vandenį. Tai įsirašė į pasąmonę, tad dabar ekologiškai gyvenu tarsi automatiškai", - sako Lawsonas. Anna jam pritarė: „Tas pats buvo ir Didžiojoje Britanijoje. Mums grėsė baudos už tai, kad nerūšiuojame šiukšlių. Vietname sunku nepastebėti, kiek daug naudojama plastikinių maišelių, pigių plastikinių indų, kėdžių, lentynų, padėklų, butelių. Juos pagaminti pigu, bet tai labai teršia gamtą. Tik kaip gali smerkti žmones už tai, kad jie, iškilus dilema, ką rinktis: išmaitinti šeimą ar rūpintis aplinka, pasirenka pirmą variantą? Ekologiškas gyvenimo būdas vis dar yra prabanga", - sako ji.

Ana ir Lawsonas namuose dirbantiems pagalbininkams stengiasi paaiškinti, kodėl šie turėtų naudoti kuo mažiau gamtą teršiančių daiktų. „Vietname kurti neekologiškus gaminius yra tiesiog nusikaltimas. Kai šalis buvo labai skurdi, ypač po karo, žmonės įprato daiktus perdirbinėti. Iki šiol mieste galima pamatyti moterų, dviračiais gabenančių didelius maišus. Jos renka, rūšiuoja atliekas (vežiojasi net mažas svarstykles šioms pasverti) ir pardavinėja įvairioms perdirbimo gamykloms. Tačiau tokį darbą gali dirbti tik pats didžiausias vargeta, o šių Vietname vis mažiau, todėl vis daugiau šiukšlių voliojasi gatvėse, plaukia upėmis", - sako Anna.

Jau po pietų. Šeštadienį Anna ir Lawsonas lanko kaimynus, vėliau pietauja kuriame nors savo restorane. Laikas ir man. Uždarau vartus, vėl atsiduriu dulkėtoje, saulės svilinamoje gatvėje. Lėtai žingsniuoju į kavinę „Mekong Merchant" gerti morkų sulčių ir šaltos kavos su kondensuotu pienu. Jaučiuosi taip, tarsi tą sodo vėsą ir tą seną namą būčiau susapnavusi.