E. Skerstonas apie klasikinį interjerą: nesiūlau namų paversti muziejumi (5)

Elegantišką ir solidų interjerą labai dažnai pavadiname klasikiniu. Taip norime pabrėžti jo išliekamąją vertę, pavadinti jį etaloniniu. Bet gal mes pernelyg lengva ranka pritaikome ir interpretuojame šį apibūdinimą, nesigilinę į jo turinį?

Apie tai, kuo vadinamasis klasikinis stilius išskirtinis, kaip galime pritaikyti jo principus apstatydami ir puošdami šiuolaikinį būstą, kalbamės su knygos „Domicilium elegans. Elegantiški namai“ autoriumi dr. Eugenijumi Skerstonu.

Kaip apibūdintumėte klasikinį interjero stilių?

Profesinės literatūros vandenynuose, periodiniuose leidiniuose esama pačių įvairiausių klasikinio stiliaus apibrėžčių, bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad nėra atskiro, savarankiško klasikinio stiliaus – jeigu sąvoka vartojama vienaskaita, tai iš esmės kalbame apie apibendrintą, „akumuliuotą“ reiškinį.

Klasikinių stilių yra daug ir visi jie tikrai išskirtiniai, savaime suprantama, bent jau neklasikinių stilių atžvilgiu. Be įmantrių samprotavimų akcentuočiau, kad žodžio „klasika“ prasmių yra taip pat ne viena: jis gali reikšti sektiną pavyzdį (etaloną ar modelį), gali sieti su priklausomybe tam tikram istoriniam laikotarpiui (ypač antikai, nes vėlesniais laikais buvo visaip naujai interpretuojama).

Galop „klasiką“ galima sieti (ir taip dažniausiai būna) su tuo, prie ko įprasta ar netgi priprasta, taigi su formų įprastumu: stiuko ar gipso lipdiniais, naudotais būstui apdailinti, įmantrių geometrinių raštų parketu, ankstesnių laikotarpių baldais iš įvairių rūšių medienos, senųjų meistrų tapybos ar grafikos darbais, indaujose eksponuojamų fajanso ar porceliano indais, brangiais audiniais (šilku, damastu), iš tolimųjų kraštų atsivežtais kilimais (pavyzdžiui, persiškais).

Klasikinius stilius sieja vienas bendras, bet iš kelių sudedamųjų dalių, vardiklis – tobulos žmogaus akiai kūrinių proporcijos, tobula (iš gamtos nusižiūrėta, bet idealu paversta) forma, geometriniai ornamentai ar augaliniai motyvai, gamtos pasiūlytos spalvos

Kad ir kaip komentuotume klasikinius stilius, juos sieja vienas bendras, bet iš kelių sudedamųjų dalių, vardiklis – tobulos žmogaus akiai kūrinių proporcijos, tobula (iš gamtos nusižiūrėta, bet idealu paversta) forma, geometriniai ornamentai ar augaliniai motyvai, gamtos pasiūlytos spalvos.

Paprastai klasikinį interjerą suvokiame tokį, kuriame nėra dekoratyvinių, su trumpalaike mada susijusių akibrokštų, pernelyg didelės dekoratorių (kartais neprofesionalių) saviraiškos, esama saiko, harmonijos ir, žinoma, nuorodos į didžiuosius, klasikiniais tapusius autorių, monarchų vardus bei pavadinimus

Kuo išsiskiria klasikinių stilių baldai?

Jų išskirtinumas priklauso būtent nuo pasirinktojo klasikinio stiliaus. Jeigu kalbėtume apie tai, ką prancūzai vadina La grande classique („Didžioji klasika“), tai neabejotinai atsigręžtume į prancūziškuosius baldų stilius, pavadintus monarchų vardais.

Naujųjų laikų Art Nouveau ir Art Deco stiliai taip pat nusipelnė būti vadinami klasikiniais, bet juos, ko gero, tektų priskirti „Mažosios klasikos“ kategorijai, nes buvo mėgstami labai neilgai ir ne taip plačiai išplitę po pasaulį. Italijos meistrų sukurti ir pagaminti klasikiniai baldai taip pat priskirtini „amžinojo grožio“ sričiai (tuo ir išskirtiniai), ypač baroko stiliaus. Kad ir kaip keistai skambėtų sąvoka „klasikinis barokas“, bet to laikotarpio (XVI ir XVII a. sandūra) jis būtent klasikinis, o vėlesniųjų laikotarpių šis baldų stilius vadintinas neobarokiniu.

Subtili, epochai būdingų formų harmonija, baldinių audinių tekstūros ir faktūros darna, saikinga medienos rūšių kompozicija sudaro stilingų, klasikinių stilių baldų esmę, taigi įkūnija pačią klasikinę būsto puošybą

Dar mažesnio mastelio ar kuklesnės kategorijos klasikiniais baldais gali būti vadinami tam tikrame regione gabių meistrų – stalių – gaminti ir pasiturinčios visuomenės naudoti baldai, kurių apdaila ir formos nusižiūrėtos nuo „didžiųjų brolių“.