Dvaras, kuriame nėra pompastikos ir įmantrybių (23)

Šalia Pakruojo, pakeliui į Linkuvą esančio Akmenėlių dvaro atkūrimu ir tobulinimu ne vienus metus besirūpinantis menininkas Antanas Pužauskas teigia, kad svarbiausia – džiaugtis tuo, ką darai, o dvarai Lietuvoje turėtų būti atkuriami natūraliai, be pompastikos.

Prioritetas - saugoti ir puoselėti tai, kasl iko

Buvusio svirno durys ir spintos – iš senų sienojų

Anksčiau Akmenėliai buvo ne savarankiškas dvaras, o netoliese stūksančio bene didžiausio Lietuvoje Pakruojo dvaro palivarkas. Paskutiniai jo šeimininkai – Kuršo baronai fon Roppai (šie čia karaliavo iki 1940-aisiais įvykusios nacionalizacijos). Dvaro pavadinimas nusako jo statybos būdą: gyvenamasis namas, svirnas ir kiti ūkiniai pastatai sumūryti iš akmenų. Jie dengti molio čerpėmis, o po pamatais glūdi dolomito klodai.

Derantis oranžinis natiurmortas

Širdies džiaugsmas

Vilnietis menininkas A. Pužauskas ir dvaro savininkė šiaulietė Edita Aperavičienė draugauja šeimomis. Kūrėjas keičia ne tik interjerą bei aplinką, bet iš dalies ir šeimininkės požiūrį į kasdienybę. Edita patvirtina, kad menininkas padėjo atrasti ištisus šalia esančius pasaulius. „Talentingo kūrėjo dovana – išmokyti pakilti virš būties ir matyti širdimi, – sako moteris. – Norėčiau, kad pasaulis apie jį žinotų – visiems dėl to būtų gražiau ir įdomiau. Būtų gerai, kad visi sugebėtų pakilti virš kasdienybės ir buities smulkmenų, rūpintųsi artimaisiais, kad pabustų žmonių meilė aplinkai. Reikia ne griauti ir statyti iš naujo, o saugoti ir puoselėti tai, kas liko, kaip Antanas moka. Jis – nepaprastai talentingas ir intelektualus.“

Dvaro atkūrimu besirūpinantis menininkas Antanas Pužauskas.

Savo rankomis

A. Pužauskas žinomas ne tik kaip restauratorius, bet ir kaip savitų, drąsių, nenudailintų visuomeninių ir privačių interjerų kūrėjas. „Nepataikauju užsakovams, darau tai, kas patinka man pačiam“, – tvirtina menininkas. Dailininkas ir dekoratorius taiko senąsias bei paties sugalvotas technologijas. Antai reljefinį paviršių sukūrė naudodamas senas nėriniuotas užuolaidas, o vonios sienas, užuot klijavęs keraminėmis plytelėmis, nuvaškavo. Jis grublėtai tinkuoja sienas, paveikslus kartais kabina ant sienų neįrėmintus – tik ištemptus ant porėmių. Ir pats daro beveik viską: lipdo skulptūras, dekoruoja sienas, kala, siuva draperijas... „Nuo vienodų darbų pavargstu, todėl juos kaitalioju: taip viskas juda ir kruta iš visų galų“, – paaiškina Antanas.

Talento kūrėjo dovana - išmokyti pakilti virš būties ir matyti širdimi.

Aplinkiniams gali susidaryti įspūdis, kad interjerus A. Pužauskas kuria labai greitai, nes darbai kartais trunka vos kelis mėnesius. Vis dėlto taip nėra, nes ilgai, anot menininko, tenka brandinti idėją.

Kairėje – namų teatras, dešinėje viršuje – šviestuvas iš kerpėtų šakų

Namų teatras

Akmenėlių ansamblio gyvenamasis namas įrengtas kiek anksčiau, o dabar baigiamas įrengti buvęs svirnas. Jis tapo poilsio, šeimų švenčių ar kitokių suėjimų vieta. Per praėjusias Velykas čia atidarytas namų teatras. Antanas su septynmečiu sūnumi Mykolu kalė ir dažė, moterys siuvo scenos uždangą. Vaidino visi, o pagrindinis – laimingojo princo – vaidmuo, kaip ir dera, teko jauniausiam šventės dalyviui Mykoliukui.

Bičiuliai sako, kad maloniausia akmeniniame svirne, nors čia yra akmenimis apmūryta krosnelė, bus atsivėsinti karštomis vasaros dienomis.

Kviečiame popiečio arbatos

Moterų valdos

Akmenėlių dvaras, atkreipia dėmesį dekoratorius, yra moterų erdvė: čia gyvena Edita, dvi jos dukros, našle tapusi mama, todėl menininkui rūpi, kad moterys čia gerai jaustųsi, galėtų atsiskleisti.

Ovalaus stalo klubas gyvenamojo namo svetainėje

„Moteris yra visko, kas vyksta gyvenime, ašis“, – įsitikinęs A. Pužauskas. Kurti svirno interjerą jis pradėjo nuo simbolinės skulptūros: nuoga moteris, tarsi nusileidusi iš dangaus, žengia tarp plevenančių audinių. Skulptūra sulaukė nemenko dvare talkinančių darbininkų susidomėjimo ir, ką čia slėpti, nepadorių juokelių. Dėl to A. Pužauskas nė kiek nesupyko, atvirkščiai, sukalė tvirtą ūkišką medinį krėslą, kad darbininkai galėtų svirne prisėsti ir atsipūsti. Baldą nudažė žaliai, o atkaltėje išpjovė širdies formos kiaurymę. Svirne pakabintos ir dvejos sūpynės, o štai kampas su minkštais baldais, menininko žodžiais, – vietelė damoms paliežuvauti.

Margas ir jaukus namo prieangis

Žvelgia kūrybiškai

Pabrėždamas, kad, kuriant interjerą – net ir dvaro, nereikia jokių pompų, Antanas parodo spintas, pagamintas iš lentų, likusių išardžius svirno sieną. Ši mediena pravertė ir gaminant kėdžių sėdynes bei atkaltes, stalo viršų. Didelį sietyną menininkas sukonstravo iš kelių seno šviestuvo gaubtų (visai nekliūva, kad vienas jų yra nuskilęs) ir kerpėmis apaugusių obelų šakų. Krosnelės kaminą puošia oranžinių dumplūnių vėrinys. Prie jo menininkas priderino paties nulipdytą ir tokia pat oranžine spalva nudažytą vazą. Sieninių šviestuvų A. Pužauskas taip pat nepirko: „Turėjau gipso – išliejau.“

Miegamasis su iš gaisro išgelbėtais baldais

Menininkas pastebi, kad aplinkiniai, matydami, kaip jis dirba, irgi daug išmoksta. „Turėklus į svirno antrą aukštą iš senų rąstų padarė vietiniai darbininkai: pamatė, kaip galima paprastai, bet įdomiai dirbti su medžiu“, – pasakoja pašnekovas.

Prisidėti prie interjero kūrimo jis skatina visas dvaro gyventojas. Štai pagrindiniame name esančio savo kambario sieną, padedama menininko, išpiešė Editos dukra Dominyka.

Vadinamasis arklių kambarys su nulipdyta židinio imitacija.

Tikrumas – tai paprastumas

Gyvenamajame name, kaip ir svirne, daugelį dalykų A. Pužauskas sukūrė pats: vadinamajame arklių kambaryje nulipdė židinio imitaciją, o ant sienų nupiešė žirgus. Kitame kambaryje specialiai nutapė paveikslus, įrėmino senus šventųjų atvaizdus, pasiuvo lovos baldakimą. Iš kuklaus šviesaus audinio pasiuvo ir užuolaidas – šias suvėrė ant paprasčiausių bambuko pagaliukų ir pakabino antro aukšto vonios kambaryje. Atrodo prašmatniai.

Dvare - tvarkinga ir jauku

„Įsivaizduoju, kiek čia būtų investavęs kitas interjero dizaineris“, – juokiasi menininkas ir primena, kad dvarams įrengti nereikia milijonų. Rodydamas spintutes prie lovų priduria: „Tikrumas slypi paprastuose dalykuose.“ Šie baldai – iš ligoninės, bet perdaryti atrodo lyg antikvariniai. Miegamuosiuose, kur stovi šimtametės metalinės lovos, interjero kūrėjas priderino neįmantrius šviestuvus – sovietmečiu gamintus balto stiklo burbulus. Viename kambaryje stovi pajuodusios medinė spinta ir lova. Gali pamanyti, kad baldai specialiai apdeginti, bet ne – jie apdegę per gaisrą.

Bibliotekos kambario fragmentas

Anot A. Pužausko, dvaras privalo gyventi: čia turi jungtis praeitis, dabartis ir ateitis. Štai įrenginėjant dvaro virtuvę medžiagos naudotos senos, o sprendimai – modernūs, ir viskas puikiai dera. „Lietuvoje dar yra nesuvokiančiųjų, koks įvairus gali būti pasaulis. Gražu – tai ne tik lygios sienos ir glotnūs tapetai“, – tikina A. Pužauskas.