Bonsai - kantrybės ir išmanymo vaisius (3)

Ką daryti, jei gavote dovanų bonsą, o patirties, kaip jį prižiūrėti, nėra? Prisiekę bonsų augintojai vienu balsu tvirtina, kad šiems miniatiūriniams meno kūriniams puoselėti reikia daug kantrybės ir dar daugiau išmanymo, bet gal vis dėlto ir paprastas mirtingasis gali tinkamai pasirūpinti lepiu augalėliu...

Pasakyk savo vardą...

Pirmoji sėkmingo bonsų auginimo sąlyga, pasak Vilniaus pedagoginio universiteto Botanikos katedros vyresniosios botanikės Teresės Jokšienės, yra tokia: būtina sužinoti, koks augalo pavadinimas. Jei parduotuvėje įsigijote ar dovanų gavote bevardį bonsą, straipsniai, forumai internete ir gėlių žinynai padės jį atpažinti. Šie augalai be galo skirtingi. O antroji sąlyga - išsiaiškinti, iš kur kilęs ir auginti kuo panašesnėmis į įprastas tos rūšies bonsui sąlygomis. Mat bonsas - tai ne rūšis, o auginimo būdas. Bonsais gali būti paverčiami įvairiausi medėjantys krūmai, medeliai, netgi kambariniai augalai (azalijos, balzaminės karpažolės, lamstai, storalapiai, fikusai, šefleros). Jie auga, žydi, dera, ilsisi ar rudenį meta lapus taip pat, kaip ir „laukiniai" giminaičiai. Beje, bonsams, kaip ir neformuojamiems augalams, reikia tokio pat apšvietimo, šilumos, vandens ir žemės.

Jei augalas, iš kurio suformuotas bonsas, kilęs iš atogrąžų kraštų, šaltuoju metų laiku poilsis jam nebūtinas. Jo gyvenimo ritmas vienodas kiaurus metus, tik dabar svarbu gauti kuo daugiau šviesos.

Iš paatogrąžių ar vidutinių platumų kilusiems bonsams reikia žiemą pailsėti - kaip savo gimtinėje. Šiltame kambaryje jie neišgyvens - temperatūra turėtų būti apie 0 ºC. Kuo toliau nuo pusiaujo augalo gimtinė, tuo labiau jo augimą lemia sezoninis cikliškumas. Todėl mūsų kraštų medžiai, tapę bonsais, turėtų ne tik žiemoti lauke, bet ir kiaurus metus ten gyventi jiems įprastomis sąlygomis.

Bonsas - gamtos ir žmogaus meninės išmonės kūrinys, tad ir aplinką jam reikia sukurti tokią, prie kurios jis derėtų.

Ar galima persodinti?

Pasak botanikės Teresės Jokšienės, parduotuvėje įsigytą bonsą reikia persodinti. Kad gabenant neišdžiūtų ir nežūtų, jis būna pasodintas molyje, tačiau taip augti negalės. Koks substratas tinkamiausias, sprendžiama atsižvelgiant į bonso rūšį.

Saugiausia bonsą persodinti kuo mažiau judinant jo šaknis. Tačiau jeigu jos užpildžiusios visą indą,

persodindami nuo šaknų apvalykite gumbo žemes, jų nepurtykite ir nekedenkite, storą pagrindinę šaknį patrumpinkite, o smulkiąsias palikite. Taip apgenėjus šaknis suformuojamas tankus kompaktiškas šaknynas, todėl augalą galima pasodinti į nedidelį ir plokščią vazoną, suteikiantį natūralaus žavesio. Sustorėjusios šaknys paliekamos paviršiuje. Tai ir vienas pagrindinių tikro bonso požymių, ir neįprasto jo dekoratyvumo sąlyga. Augalas gali būti apdedamas samanomis: jos paryškina grožį ir natūralumą.

Persodintas bonsas laistomas labai atsargiai, nes patrumpintų šaknų siurbimo galia sumažėjusi. Medelį reikia saugoti nuo skersvėjų, tiesioginių saulės spindulių. Augalas prisitaiko maždaug per mėnesį.

Parenkant vietą reikia laikytis aukso vidurio taisyklės: tiesioginiai saulės spinduliai gali nudeginti augalą, be to, jis labai greitai garina vandenį, tačiau, jei šviesos stinga, ūgliukai tįsta.

Maži augalėliai - didelis rūpestis

Laistymas. Bonsai auginami labai mažame žemės kiekyje, todėl ji išdžiūsta greičiau ir maistingosios medžiagos sunaudojamos sparčiau nei paprastame inde. Svarbiausia bonsus tinkamai laistyti: priklausomai nuo kambario temperatūros, gali tekti tai daryti kelis kartus per dieną arba kas antrą dieną. Prieš laistydami apipurkškite augalą ir šaknis vandeniu, kad dirva suminkštėtų ir lengviau įsigertų vanduo, kitaip jis nuplaus viršutinį dirvožemio sluoksnį, kurio ir taip nedaug. Jei žemė perdžiūvo, augalą su visu indu įstatykite į vandens dubenį ir palikite pusvalandį iki soties atsigerti.

Tręšimas. Tręšti galima augančius, nesiilsinčius augalus kartą per mėnesį tik specialiomis trąšomis, nes druskų perteklius nudegins šaknis.

Genėjimas. Kad palaikytumėte miniatiūrinį augalėlio ūgį, svarbu genėti šakeles. Kerpami ūgliai, pernelyg nutįsę į viršų, o ir į šonus bonsas neturi neproporcingai išsikeroti.

Augdamas natūraliai gamtoje medis visas jėgas skiria stiebtis į viršų. Tačiau bonso viršūnė ir šonai genimi stipriau nei šakos, esančios žemesnėje kamieno dalyje. Ypač svarbu neleisti augti viršūnei, nes ji gali nustelbti šonines šakas. Taip medeliui suteikiama trikampio forma. Genėdami bonsą galite pakartoti jus sužavėjusio medžio formą, įsivaizduoti, kad augalas auga ant šlaito.

Tiks ir nepatyrusiems

Kambariniai bonsai lengvai formuojami iš fikusų: svyruoklinio (Ficus benjamina) ir smulkiavaisio (Ficus retusa). Jei pakanka šviesos, šie augalai gali augti kiaurus metus, tik ūgliukai rudenį, žiemą būna šiek tiek plonesni, lapai smulkesni ir šviesesni. Prasidėjus šildymo sezonui šiuos bonsus reikia dažniau nupurkšti, nes dėl sauso oro jie gali numesti lapus.

Parengė Danguolė Kiškienė