Architekto studija: gyventi ir kurti (3) 

Didmiesčio aplinka, veiklos pobūdis ir gyvenimo būdas keičia požiūrį į namų sampratą. Šioje erdvėje atsisakoma asmeniškumo - ji atviresnė, imlesnė pokyčiams, lengviau transformuojama, pritaikyta miesto vyksmui. Architekto Dmitrijaus Kudino studija, įrengta buvusiame Vilniaus industrinės paskirties pastate, suprojektuota taip, kad čia būtų ne tik patogu gyventi, bet ir dirbti, kurti ar susiburti vienminčių ratui.

Buvusioje gamykloje įrengtoje didelėje, maždaug 100 m² ploto studijoje suprojektuoto interjero koncepciją jos autorius, bendrovės „Inblum" architektas Dmitrijus Kudinas, apibūdina dviem žodžiais - grynumo estetika. Architektas pabrėžia, kad kuriant šios studijos interjerą buvo stengiamasi vizualiai išryškinti pirminę natūralių, grynų medžiagų - betono blokelių, medžio, metalo - estetiką, todėl nepanaudota nė trupučio gipso kartono. Čia išsaugota industrinės erdvės stilius, architektūriškai įprasmintos buvusios gamyklinės konstrukcijos, prie jų organiškai priderinti nauji elementai. Autoriaus konceptualumas neliko nepastebėtas ir šiemet vykusiame „Auksinės paletės" konkurse, kurį rėmė bendrovė „Sadolin", - jo suprojektuota studija tarptautinės komisijos buvo pripažinta privačių gyvenamųjų interjerų kategorijos geriausiu metų interjeru.

Gyvenamosios kūrybinės architekto studijos patalpos neskaido nė viena „tikra" siena. Atskiras zonas čia riboja trys daugiafunkciai baldinių tūrių blokai. Didžiausiame jų, suprojektuotame išilgai ilgosios patalpos sienos po antresolės konstrukcija ir dalijančiame didelę erdvę į prieškambario ir pagrindinę zonas, sutilpo drabužinė, vonios kambarys, o iš kitos pusės - šaldytuvai virtuvės zonoje ir patogi knygų lentyna. Siekiant išlaikyti architektūrinį erdvės vientisumą, po antresole suformuoto prieškambario lubose medinių sijų konstrukcijomis buvo atkartota gamyklinių lubų dinamika. Kitas baldinis tūris - į antresolę vedančių laiptų konstrukcija, kurioje paslėptas nedidelis pagalbinis kambarys. Fanera dekoruotiems laiptams architektas panaudojo vadinamąjį „meškos pėdos", t. y. prasilenkiančiųjų pakopų principą, kuris interjere sukuria ritmikos pojūtį.

Trečiasis baldinis blokas - balta virtuvės spintelių linija, įkomponuota tarp dviejų langų ir kertanti erdvę skersai. Tačiau jos zonos funkciją architektas tarsi užmaskavo, suprojektavęs taisyklingų linijų, spalviškai ir stilistiškai iš bendrosios erdvės neišsiskiriančius baldus, o gartraukį paslėpęs atskiroje, nuo lubų nuleistoje kolonoje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi vientisas konstrukcinis industrinės erdvės elementas. Šis baldų blokas dalija gyvenamąją patalpą į dvi atskiras funkcines zonas - virtuvę ir gyvenamąją zoną. Vienoje jo pusėje, palei didelį langą, įkomponuotas valgomasis su ilgu stačiakampio formos stalu, kitoje - atvira poilsio erdvė, kurią interjero autorius sąmoningai stengėsi išsaugoti beveik tuščią, kad ją būtų galima nesunkiai transformuoti ir pritaikyti dirbti, ilsėtis ar fotosesijai ir vakarėliui surengti.

Antresolė suprojektuota palei visą ilgąją patalpos sieną virš prieškambario zonos. Siekiant išlaikyti studijos interjero koncepciją, ji palikta kone visai atvira - tik su minimaliais metaliniais turėklais, sumontuotais dėl saugumo, todėl nuo jos matyti visa pirmojo aukšto erdvė. Šioje erdvėje įrengta itin asketiška miegamojo zona - pačiame jos centre įkomponuota paprasta, žema, tačiau plati lova. Greta jos pastatytos kelios lakoniško dizaino mobilios spintelės su ratukais. Visos antresolės grindys išklotos fanera - estetiška ir šilta natūralia medžiaga, padedančia vizualiai sušildyti industrinėje erdvėje suprojektuotą miegamojo zoną. Šią apdailos medžiagą architektas naudojo ir nedideliame vonios kambaryje, suprojektuotame didžiausiame prieškambario baldiniame bloke - specialiu, nuo drėgmės poveikio saugančiu laku nulakuota fanera buvo pritaikyta dušinei.