E. Taujanskis: tįsoti nužudytam ne taip blogai, kaip būi užkasamam  

Naujame televizijos filme „Gedimino 11" nedidelį, bet ypatingo moralinio nusiteikimo pareikalavusį vaidmenį sukūrė pirmojo Andželikos Cholinos kurso aktorius, Gyčio Ivanausko teatro šokėjas, dainininko Manto Jankavičiaus „akiniuočių" grupės narys Evaldas Taujanskis. „Gedimino 11" jam teko suvaidinti nužudytąjį.

E. Taujanskis yra filmavęsis lietuviškame televizijos seriale, tačiau visada svajojo apie didįjį kiną. Kartu troško padirbėti su režisieriumi Raimundu Banioniu. Kai šis ėmėsi statyti politinį trilerį „Gedimino 11", Evaldo svajonės išsipildė. Rolė jam buvo pasiūlyta gana nedidelė, bet suteikianti išskirtinės patirties.

„Mane pačioje pirmoje serijoje nušauna, užkasa, vėliau atkasa, - linksmai dėsto E. Taujanskis. - Tiesą sakant, kai išgirdau, kas laukia mano personažo, galvojau, kad gal vertėtų atsisakyti. Bet dabar labai džiaugiuosi, kad sutikau. Kai prasidėjo filmavimas - „užsikabinau". Buvo nepaprastai įdomu. Žiauriai gera patirtis."

Stebint, kaip viename epizodų Evaldą nubloškia ir jo krūtinę „prakiurdo" kulka, kyla įspūdis, kad čia būta tikro šūvio. Tai išgirdęs aktorius šypteli ir pasidalija užkadrės paslaptimis.

„Kai į tave šauna - tai yra vienintelis kadras, pakartoti jo negali, kadangi po švarku įdedamos specialios dirbtinio kraujo pūslės. Tą pačią akimirką, kai drioksteli šūvis, turi paspausti mygtuką, kad ištekėtų kraujas. Jei susimausi - bus bėda. Teks valyti drabužius, viskas labai užtruks. Žinai, kad tik dabar tai gali padaryti. Susikaupiau ir padariau. Man pavyko", - teigia Evaldas.

Tįsoti „nužudytam" ant grindų - dar ne taip blogai, kaip gulėti duobėje ir jausti ant savęs verčiamus žemių grumstus... E. Taujanskiui teko tai patirti, - jo herojus buvo įverstas į kapo duobę ir užkastas. Tiesa, ne visiškai, bet pakako, kad aktoriui per nugarą perbėgtų šiurpas.

„Toks jausmas, kad tave iš tikrųjų gyvą užkasa. Guli - o ant tavęs žemes pila. Viešpatie, pamaniau, o jeigu rimtai taip būtų? Menkas malonumas jausti tą žemės svorį. O juk kiek žmonių yra palaidotų gyvų", - sako E. Taujanskis.

Ne tik žemės grumstų barbenimą į kojas jam teko pakęsti, bet ir uodų atakas.

„Guliu duobėje, o ten pilna uodų. Jaučiu, kaip vienas į antakį kanda. Galvoju, - na, nubaidykite gi kas nors! Kitą dieną pabudau su ištinusia akimi, - pasakoja aktorius. - Po šitų filmavimų supratau, kad vaidinti mirusį daug sudėtingiau nei gyvą. Tau režisierius pasako: „Viskas, nekvėpuojam!" ir guli, kenti. Aišku, paskui visi pamiršta pasakyti, kad jau galima kvėpuoti. O tu lauki, lauki..."

Vėliau jis buvo atkastas. Bet ir vėl nieko gero: čia pat laukė dar vienas išbandymas - pagulėti lavoninės maiše.

„Užsegė maišą. O aš toks klaustrofobikas... Guliu, nejauku. Ir dar mintis šauna - kažin, tas maišas naujas, ar jame jau koks nors lavonėlis yra gulėjęs? Padrąsinau save, kad naujas. O kaip ten buvo iš tiesų - nebedrįsau paklausti", - juokiasi E. Taujanskis.