Vergė, siekianti laisvės ir meilės

Romane pasakojama apie žavią vergę mulatę Zaritę, atitekusią plantatoriui Tulūzui Valmorenui, tačiau atkakliai siekiančią laisvės ir meilės.

Priversta gyventi žiaurioje šeimininko namų aplinkoje, Zaritė niekada nesijautė vieniša. Paprastos moterys, tokios kaip kurtizanė Violeta, jos parankinė Lula, saugojusi šeimininkę ir tvarkiusi jos verslo reikalus, žiniuonė teta Roza, Selestina ir plantatoriaus virėja teta Matilda, - ėjo su ja petys į petį, padėdamos siekti išsvajotos laisvės būsimoms kartoms. Neištverdami priespaudos, engiami vergai galų gale sukyla ir padega plantaciją. Bėgdamas Valmorenas drauge pasiima ir Zaritę. Pirmieji žingsniai, vedantys merginą išsivadavimo iš vergijos link, suveda su išsvajotąja meile... Tačiau tuomet Zaritę ištinka skaudžiausias smūgis.

Romanas neabejotinai pakerės skaitytojus, pamėgusius tokias autorės knygas kaip „Dvasių namai", „Eva Luna" arba „Apie meilę ir šešėlius".

Nugyvenusi keturiasdešimt metų, aš, Zaritė Sedelja, galiu sakyti, kad likimas man buvo kur kas palankesnis nei kitoms vergėms. Neabejoju, kad gyvensiu dar ilgai ir džiaugsiuos gražia senatve, nes mano žvaigždė - mano z'etoile - spindi netgi debesuotą naktį.

Pirmieji gražūs prisiminimai siekia tuos laikus, kai aš, dar maža, liesutė, susivėlusi pienburnė, strakaliojau, būgnams dundant <...>. Savo išklaipytais pirštais Onorė vos įstengdavo šeimininkei skusti bulves, bet nepavargdavo mušti būgno, o per šokius niekas nemokėdavo taip aukštai kilnoti kojų nei taip smarkiai kratyti galvos, nei smagiau už jį kraipyti užpakalio. Kai dar nemokėjau vaikščioti, jis mane šokdindavo pasisodinęs ant kelių, o kai išmokau laikytis ant kojų, skatindavo mane stačia galva nerti į šokį tarytum į miegą. „Šok, Zarite, šok, nes šokantis vergas laisvas... kol šoka", - sakydavo jis.

Ir aš šokdavau be perstojo."

Leidykla "Alma littera: