V. Gerulaičio pavėsinėje (1)

„Kartais net neištiesi rankų, o į delnus nusileidžia kas nors gražaus ir labai mielo...“ Taip paties muzikologo Viktoro Gerulaičio žodžiais galima pasakyti apie į skaitytojų rankas nusileidusią jo savito, šmaikštaus stiliaus esė knygą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu: neišgalvotos muzikos istorijos“ (leidykla „Tyto alba“).

Štai sėdite sau pavėsinėje su R. Wagneriu ir provokuojate leistis į kelionę po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Kas Jums pačiam yra kelias, kelionė?

Turbūt tas, kuris myli, ir klajoja, ir... klejoja. Esu romantikas, man artimas kelio simbolis. XIX a. romantikams klajonių tema buvo artima. Net romantizmą keikęs J. W. Goethe ant asilo jojo į Italiją. Klajonės – tai laisvė. Klajūnas, valkata – vienišius. Mane žavi šis laisvės ir vienatvės priešpriešos simbolis.

Kurį tekstą rašyti Jums buvo smagiausia , koks pasakojimas artimiausias Jūsų sielai?

Kiekviena istorija man artima, kiekviena parašyta su meile. Koks nors akiniuotas Schubertėlis, Berliozas, Brahmsas man suprantami. Visus juos myliu, gyvates. Schubertukas nekentė darbo, aš – taip pat. J. Londonas klausė: „Argi būti darbiniu gyvuliu ir yra žmogaus gyvenimo esmė?“ Schumannas labai patinka dėl to, kad buvo šizofrenikas. Wagnerio nekenčiu: šlykštus buvo žmogus, bet jo muzika – nepaprasta. Didžiausias mano draugas yra E. M. Remarque‘as. Norėčiau rašyti jo stiliumi.

Iš kur atkapstote tokių muzikų biografijos faktų, juk vadovėliuose ir enciklopedijose to nėra? Kokiuose archyvuose pateikti duomenys apie kompozitorių gyvenimo trukmę, uždarbius, klakerių įkainius, net operų bisų skaičių!

Iš istorinių, biografinių, muzikinių, literatūrinių knygų. Juk į kapus nelįsiu. Archyvai? Reikėtų važiuoti į Vieną. O kas mane ten būtų išleidęs prie tarybų valdžios? Moku kompiliuoti šaltinių informaciją, padaryti virtinę, detektyvą. Ir atrodo, kad baisiai daug žinau. Nieko aš nežinau.

Labai linksmai pasakojate apie operą! Teigiate, kad tai – pats antifeministiškiausias meno žanras, nes yra sukurta vyrų, kurie per muzikinę dramą sublimuoja geismą nugalabyti moterį. Pastebite, kad nudaigoti personažai dar šešias minutes dainuoja... Ar nesulaukiate operos kūrėjų priekaištų dėl nevaržomo humoro jausmo?

Na, ką galiu padaryti? Juokingas žanras. Otelas nusismeigia, bet toliau dainuoja pamiršęs, kad kūne styro peilis. Operos kūrėjų nuomonė man neįdomi. Be to, jie bijo manęs. Nebent anonimiškai pakomentuoja internete, bet aš ten nelendu.

Štai esė „Past scriptum. Mano meilės valsas.“ Su kuo dabar šokate valsą?

Ar tikrai valso partnerį gali pakeisti „pinigai, erotika, sielos svaigulys“, kūryba?

Šokti nemoku. Šoku su svajonėmis. Ateina metas, ir skrieji. Su kvapais, aromatais, muzika... Pripažink, kad tavo mylimoji yra muzika, ir nereiks kitų. Labai mėgstu pačią giliausią – simfoninę, ji man niekada nepabosta. Baleto negaliu žiūrėti – tai kažkas nenormalaus, opera – sunkus reikalas, o simfoninė muzika yra olialia. Jei J. Bachas būtų turėjęs simfoninį orkestrą, niekada nebūtų rašęs tam kvailam instrumentui pavarde vargonai. O kvartetai? Atsisėdi, klausaisi Beethoveno styginių kvarteto, nieko daugiau nereikia. Verslininkams sakau: „Ponai, kas išsaugojo žmonijai Vivaldi muziką?“ Bankininkas ir tekstilininkas.“ Kas verkė Beethoveno Penkioliktojo kvarteto premjeroje? Vienas vienintelis žmogus – pirklys. Užtat Beethovenas jam skyrė savo paskutinį kvartetą. Parodykit verslininką, kuriam šiandien kas nors skirtų styginių kvartetą? Tai – ypatingi dalykai, sielos švytėjimai, kaip sakė V. Hugo.

„Septynias mažytes meilės impresijas“ skiriate Andrei T. Kas Jums yra ši būtybė?

Niekas. Andrė T. yra šios mano knygos globėja. Daugiau jokių komentarų. Jūs nesate bulvarinės spaudos atstovė, o aniems, jei klaus, paaiškinsiu: „Tai yra Krupskajos sesuo. Susipažinome Sušenske, kai sėdėjau su Leninu viename kabinete. Aš jai daviau slapyvardį Andė T., nes jaunystėje labai mėgau antrekotus (toks patiekalas).“ Kodėl ne Razlive? Ne, buvome „kak pazliv po polam pol litra“ (rus., kaip pasidaliję perpus pusę litro). Sukalėme tą puslitrį, Leninas suorganizavo revoliuciją, o aš atkūriau nepriklausomą Lietuvą Zarasų rajone.

Mąstyti skatinančios knygos įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir Jūsų paties gyvenimo filosofiją. Romantikas esate kiekvieną gyvenimo akimirką ar tik tada, kai rašote?

Turbūt dalis Gerulaičio knygoje yra. Gaila, kad ne pati bjauriausia. Visus tuos kompozus myliu. Galbūt kartais vaikystėje svajodavau būti Berliozu? O gal Čaikovskiu, gal Grigu?..