Tyla, sklidina šeimos paslapčių

Labai šiltai sutikta tėvynėje norvegų rašytojos Benedicte Meyer Kroneberg pirmoji knyga „Niekas negirdės, kaip tylu“ leidžia pasitikrinti vidinę klausą, nuo kurios tiek daug priklauso mūsų gyvenime. Pasikliaudama ja Vilniaus senamiestyje prieš kelionę į Jurbarko literatūros forumą „Šiaurės vasara“ kalbinta autorė patikino – visi turi savyje tai, kuo galėtų tapti...

Atvykote į Lietuvą dalyvauti tradiciniame renginyje, kurio tema šiemet netikėta ir įdomi – „Aš ir kitas literatūroje“, dalytis pirmojo romano rašymo patirtimi. Kokia ji? Ko jūsų romane daugiau – jūsų pačios ar kitų?

Šiuolaikinėje skandinavų (taigi ir norvegų) literatūroje gausu pavyzdžių, kai autoriai labai atvirai pateikia skaitytojų teismui savo patirtį ir sulaukia didelės sėkmės. Aš pasirinkau kiek kitokį kelią. Šiaurės ir Baltijos jūras jungiantis Skagerako sąsiauris, kurį pro tėvų namų langą mato pagrindinė knygos veikėja vardu Hana, du švyturiai, stūksantys toli jūroje, tarsi kabotų ore, antklodės, kvepiančios vandenynu, – visa tai tikrų tikriausi dalykai. Mano pačios kasdien matomi ir uodžiami nuo pat vaikystės. Mat gyvenu Hisoy saloje, kurioje vos du tūkstančiai gyventojų, ir į darbą Arendalio uostamiestyje kasdien keletą minučių plaukiu keltu. Bet visa kita – vaizduotės vaisius.

Vadinasi, jūs neprojektuojate didžiulių stiklinių dangoraižių kaip Hana, kuri puikiai moka racionaliai panaudoti kiekvieną jų kvadratinį metrą. O ką veikiate, kai, žinoma, nerašote?

Aš – mokytoja. Dėstau vyresniosioms klasėms norvegų literatūrą ir esu labai patenkinta savo darbu. Gal todėl, kad lieka laiko rašyti. O gal, kad ir mano tėvai, ir seneliai – taip pat pedagogai. Kai nuolat bendrauji su jaunais žmonėmis, nuobodžiauti netenka. Jų energijos, linksmumo, vitališko nerimo ir tau su kaupu atitenka. Mes su jais labai daug kalbamės. Apie pačius įvairiausius dalykus. Beje, ne vien apie malonius.

O štai šeima, kurioje auga pagrindinė jūsų knygos „Niekas negirdės, kaip tylu“ veikėja, regis, linkusi skaudžius dalykus apgaubti tyla.

Taip, jūsų tiesa. Todėl mažai mergaitei tenka imtis atsakomybės, gerokai didesnės už ją pačią. Padėti buities ir kasdienybės nepripažįstančiai menininkei mamai palaikyti bent šiokią tokią tvarką namuose, kol sugrįš iš tolimų kelionių lakūnas tėtis, puikiai žinantis, kur kokie daiktai turi būti, geriau už žmoną mokantis kepti kiaušinienę ir blynus. Be to, turintis tvirtą supratimą, kas yra respektabili šeima.

Kol jis skraidina keleivius į dangoraižių miestą Niujorką, Hana dažnai nežino, kas jos lauks parėjus iš mokyklos namo, nes išties ji turi net tris mamas – Varną, Nakties paukštę ir... mamą.

Pastaroji mergaitei labiausiai prie širdies, nes niekada neužmiršta turinti dukrelę, kuriai kasdien reikia šilumos ir rūpesčio. Tačiau Hanai tenka nori nenori išmokti bendrauti ir su Varna, kuri, apimta pavojingo linksmumo, priperka gyvą galybę nereikalingų produktų ir labai greitai suirzta. Varna gali įsukti mergaitę į nesibaigiančio šokio sūkurį, vestis pasigrožėti vandenynu per šėlstančią audrą, leisti dirbtuvėse bemieges naktis. O Nakties paukštė dar baugesnė, nes tik dyro nakties tamsumo akimis, bejėgiškai nusvarinusi kaulėtas rankas, ir nė nepajėgia prabilti ar pasijudinti.

Kaskart kai mama virsta Nakties paukšte, jai tenka važiuoti į ligoninę. Ar teisus tėtis, tada sakantis dukrelei, kad mamai reikia truputį pailsėti?

Taip jau yra, kad vyrai retai randa tinkamų žodžių sunkiems dalykams nusakyti. Todėl stojiškai tyli. O Hana, iš aplinkinių nugirdusi apie mamos ligą, pasidaro klaidingą išvadą, kad dėl to kaltos jos pačios smulkios nesėkmės mokykloje ir namuose. Ji labai stengiasi būti gera mergaitė: dailiai rašyti, mandagiai elgtis daug ir noriai valgyti, gražiai draugauti...

Bet megzti draugystę su bendraklasėmis Hilde ir Sire jai vis dėl to sekasi prasčiau nei norėtųsi?

Matyt, visiems mums anksčiau ar vėliau neišvengiamai tenka patirti, ką reiškia būti trečiuoju. Kitaip tariant – atstumtuoju. Prioritetų kovos, palankumo siekimas ne visada vyksta garbingai. O Hana susiduria su tuo tokiu metu, kai bendraamžių draugystė yra be galo svarbi. Jai skaudu ir pikta, kad Sirė nedrįsta paprieštarauti Hildei, kai ši primeta savo nuomonę ar sako netiesą. Dar labiau padėtį komplikuoja Varna, nusprendusi, kad jos galioje priversti kitas mergaites draugauti su dukra. Taigi Hana vėl viena pati turi sugalvoti, kaip rasti išeitį iš keblios padėties.

Pastangos, kurias tenka dėti sprendžiant sudėtingus gyvenimo galvosūkius vaikystėje, ženklina Hanos gyvenimą ir suaugus. Kol netikėti įvykiai vėl sugrąžina ją į tėvų namus... Kaip jums atrodo, ar įmanoma išsivaduoti nuo praeities?

Praeitis, kaip ir dabartis ar ateitis, neatsiejama mūsų savasties dalis. Tad reikia ne tiek nuo jos vaduotis, kiek ją permąstyti. Nemeluota akistata su tolimos praeities įvykiais padeda Hanai suprasti savo santykį su artimiausiais žmonėmis, o kartu ir savimi. Ši patirtis suteikia jai vidinę klausą, neklystamai sakančią, kada tylėti nevalia.

Išdrįsusi prabilti apie skaudžius dalykus, elgtis taip, kaip jai atrodo teisinga, Hana išsivaduoja ne tik nuo alinančių migrenos priepuolių. Ir nuo sielą gniaužusio stingulio. Joje pirmą sykį po daugelio metų stoja netrikdoma tyla. Bet kodėl visada ramus tėvas staiga taip sukyla prieš dukros ėjimą į tiesą?

Jis jaučia kaltę. Juk nepakanka sudaryti gero gyvenimo regimybę. Pavyzdžiui, sykį išvažiuoti su šeima atostogauti į šiltus kraštus, kad problemų nebeliktų. Jos tik trumpam pasitraukia. Kas iš to, jei paskui tėvas vėl taikstosi su tuo, kad mokyklinukė dukra vis sumaniau rūpinasi mama. Ir kartu kaskart labiau nuo jos tolsta. Nežinau, kaip pas jus, Lietuvoje, bet mūsų šalyje kelios vyrų kartos nebuvo linkusios kalbėtis šeimose. Gal todėl apie tai ir parašyta tiek knygų... Bet jaunimas, regis, turėtų užpildyti šią spragą.

Tarsi patvirtindamas šiuos žodžius viešniai mobiliuoju telefonu paskambina jaunėlis sūnus (turi juos du). Nori papasakoti, kaip sekėsi mokykloje, ir pranešti, į kokį būrelį eis. Jis nuoširdžiai nustemba išgirdęs, kad mama išvykusi svečion šalin. Mat visiškai apie tai pamiršo, bet paskambinti – ne... Ir mama – rašytoja Benedicte Meyer Kroneberg – laiminga juokiasi.

Benedicte Meyer Kroneberg kalbino Jūratė Žeimantienė

Knygos anotaciją skaitykite čia.

Atsakykite į klausimus ir laimėkite knygą!