Pranašas

Keturių veiksmų drama „Mistras“ rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus (37 m.) gerbėjus pasiekė dviem pavidalais: to paties pavadinimo Vilniaus mažojo teatro spektakliu ir knyga. Savitas žaidėjas istorijos simboliais ir kultūros įvaizdžiais, intelektualaus humoro meistras M. Ivaškevičius leidžia šių dienų akimis pažvelgti į garsias XIX a. asmenybes ir laikus, kai dabar pripažįstamos tiesos buvo tik tolimos ateities vizijos.

Kaip į Jūsų rankas pakliuvo ši įdomi Lietuvos dvarininko Andžejaus Tovianskio, pasirodžiusio 1840-aisiais Paryžiuje per Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmes ir pasivadinusio Mistru, istorija?

Na, matot, mes su juo esame kaimynai. Aš kilęs iš Molėtų, jis – iš Molėtų rajono, Antašventės dvaro valdytojas, mus skiria koks 15–20 kilometrų. O atvedė prie jo smalsumas. Nuo vaikystės norėjau kuo daugiau žinoti apie gimtųjų apylinkių žmones, istorinį vietovės kontekstą. Susikaupė nemažai medžiagos, supratau, kad tai labai įdomi ir vertinga istorija ir kad ją reikėtų papasakoti.

Įdomiai pasakėte: „Esame kaimynai“. Tarsi laikas nieko nereikštų...

Laikas, be abejo, svarbus, bet erdvės požiūriu tikrai nieko nereiškia.

Mėgstate pasikapstyti po archyvus, atgaivinti kultūros istoriją lėmusių asmenybių gyvenimus? Kodėl būtent praeitis? Jus pažįstame ir kaip rašytoją fantastą, kurio vaizduotės kūriniuose gražiai lapoja ateities vizijos.

Archyvuose nesikapstau. Skaitau knygas tų žmonių, kurie archyvus iškapsto. Nereikėtų skirstyti: istorinių romanų rašytojas, šiuolaikinių romanų rašytojas... Gyvename veikiami ir praeities įvykių, tai jaučiame, nors dažnai ir nežinome, neturime tam tikros informacijos. Mane domina ir šiandiena, ir praeitis, ir ateitis.

Knygos įžangoje nurodote, kad kūrinys paremtas tikrais įvykiais, tačiau pjesė parašyta tiesiogine – dialogo – kalba. Ar gali būti, kad būtent taip, kaip rašote, šnekėjosi Honoré de Balzacas, George Sand, Adomas Mickevičius su žmona Celina, Romos popiežius Pijus IX?

Kad ir kaip keista, daugelyje vietų – autentiškos frazės, ano laiko posakiai, pavyzdžiui, a propos, fellows, kiti anglicizmai, kuriuos tuometė bohemiška prancūzų grietinėlė, ypač George Sand, labai mėgo. Dialogas su popiežiumi beveik nepakeistas. Mickevičius buvo gana šiurkštus Pijui IX. Trenkti durimis ir mesti: „Dievas dabar yra Paryžiaus darbininkuose. Mums šio tarpininko paslaugų nereikia“, – drąsu. Popiežius, pajutęs, kad praranda kontrolę, netgi iškvietė apsaugą...

Pavergia Jūsų intelektualus humoras. Kartu ir šiek tiek rizikuojate pasišaipydamas iš literatūros grandų. Ar nebijote, kad būsite užsipultas? Pavyzdžiui, Balzakas sako Adamui: „Mobilizuoju jėgas – ruošiuosi kūrybinei katorgai. Kaip nors stimuliuojate save prieš kūrybinį aktą? (...) Poetams lengviau tuo klausimu. O romanistai yra arkliai. Mulai, lokomotyvai. Vien užpakalis ką reiškia. Jei jis silpnas ir nevalingas, romano neparašysi. Damos manęs teiraujasi, iš kur imu įkvėpimą. Nurodau šaltinį, o jos kažkodėl įsižeidžia. Betgi tai taip natūralu: joms iš tos vietos lenda vaikai, man – knygos.“ Ar specialiai provokuojate – viliatės rezonanso?

Visuomenė, kurioje galima sukelti rezonansą, dar nėra mirusi. Šiuo atveju nemanau, kad koks nors rezonansas bus ar kas nors pasijus įžeistas. Gaila, bet Mickevičiaus mes nebeturime savo širdyse. Jokio. Nei idealizuoto, nei kokio kitokio. Net norėtųsi, kad jį kas nors pradėtų ginti, bet Lietuvoje beveik niekada nebuvo poleminės diskusijos. Diskutuojame iškart puldami arba siekdami sunaikinti savo pašnekovą. Nemokame klausytis. George Sand Mistrą apibūdina kaip įžūlų, bet jai tai patinka, tik viena bėda – visai nemoka klausytis. Ši pjesė leis susidaryti bent kokį vaizdą apie iškilią Mickevičiaus figūrą, nes dabar nebeturime jokio. O toliau žmogus, jei susidomės, gali tą vaizdą koreguoti pats save šviesdamas.

Įdomu, kad pirmiau pastatytas spektaklis, o tik dabar pasirodė knyga. Regis, pats juokavote, kad sukonspektavote pjesę žiūrėdamas vaidinimą. Ar esate patenkintas spektakliu?

Ir taip, ir ne. Spektaklis gerokai skiriasi nuo pjesės savo intonacija ir netgi esme, bet blogiausia būtų, jei aktoriai žodis žodin atkartotų tekstą, o rezultatas pasirodytų visai nepavykęs. Šiuo atveju spektaklis gerokai kitoks nei pjesė, bet tai gal net praturtina: vienas kūrinys virsta dviem.