Ar jaučiate, kaip jūsų vaikai stengiasi pritapti prie draugų mokykloje, susidoroti su patyčiomis? O gal patys esate tie vaikai? Mus visą gyvenimą persekioja klausimas, ar būti tikruoju savimi ir rizikuoti būti nesuprastam, o gal paprasčiau apsimesti kažkuo, kuo nesi, ir tikėtis, kad niekas nesupras, jog apsimeti. Juk kiekvienas iš mūsų svarstome, ar esame pakankamai geri, pakankamai gražūs.
Pasak „Vaikų linijos" psichologės Jūratės Smiltės Jasiulionės, J. Picoult knygoje „19 minučių" keliama dabartinėje visuomenėje itin aktuali tema - agresyvus vaikų elgesys, patyčios tarp vaikų ir paauglių:
Nuolatinės patyčios ne padeda vaikams sutvirtėti ir užsigrūdinti, o visų pirma sukelia daug skausmo ir palieka daug įvairių neigiamų pasekmių. Tokie vaikai neretai jaučiasi nesaugūs įvairiose socialinėse situacijose, jiems sunku pasitikėti savimi ir jaustis vertingiems, neretai jiems gali kilti mokyklinių sunkumų (sunku sukaupti dėmesį, vengia lankytis mokykloje ar tam tikrose pamokose). O dar viena iš dažnų ilgalaikių patyčių pasekmių - išmoktas agresyvus elgesys. Patirdami patyčias ir nesulaukdami pagalbos vaikai supranta - jei kas ir gali padėti apsiginti patyčių situacijoje ar įsitvirtinti bendraamžių grupėje - tai tik agresyvus elgesys. Todėl nenuostabu, kad ilgalaikis patyčių patyrimas gali išprovokuoti netikėto ir žiauraus elgesio proveržius - taip vaikai mėgina kovoti už save ir savo vietą bendraamžių grupėje: „Visi kartoja, kad sugrioviau jų gyvenimą, bet niekam lyg ir nerūpėjo, kai mano gyvenimas buvo gri aunamas" (J.Picoult, 171 psl.)
„Devyniolikoje minučių" susipažinsime su vaiku, kuris kitų gyvenimą suniokoja savo pragaištingais veiksmais. Ar galima jam atleisti? Jodi Picoult sako, kad jokiu būdu, tačiau galime pabandyti suprasti. Kaip šioje situacijoje elgtumėtės jūs?







































