Mūsų vaikai matys ir pažins Antarktidą jau visai kitokią... (1)

Ekspedicijos „Antarktida 2011“ organizatorius Algirdas Valantiejus nudžiugo paprašytas kelionę į tolimiausią, atšiauriausią ir sunkiai pasiekiamą mūsų Žemės vietą Antarktidą apžvelgti ekologo akimis. Šia tema Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos atsakingojo sekretoriaus dar niekas nekalbino.

Ir kur tik lietuvio nėra būta! Jei atsivers turizmo vartai į Mėnulį, tikiu, tautiečiai bus vieni pirmųjų, įkėlę koją į šią kraterių karalystę. Tačiau ir Žemėje dar yra sunkiai pasiekiamų vietų...

Klimatas keičiasi, šylant orui bei tirpstant ledynams, Antarktida, laimei ar nelaimei, prisileidžia vis daugiau lankytojų. Kovo mėnesį šiame žemyne išsilaipino ir 28 lietuvių grupė.

Atidi kontrolė

Pasak A. Valantiejaus, lietuvių ekspedicijos tikslai buvo tokie: paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną Antarktidoje, palikti šalies simbolius ir surengti kalnų slidinėjimo varžybas.

Grupės nariai jūromis ir vandenynais ledlaužiu nuplaukė per 3000 km, pamatė Antarktidos šelfinius ledynus, ledkalnius, buvo išsilaipinę salose, žemyne, stebėjo laukinių gyvūnų įvairovę, lankėsi poliarinėse stotyse, bendravo su mokslininkais. Į šalčiausią žemyną tautiečiai išplaukė iš Ugnies Žemės.

Pripučiama valtele – į ledinį krantą

„Dar prieš kelionę į Ugnies Žemę, piečiausią Pietų Amerikos ir apskritai Žemės tašką, buvome supažindinti su griežtais reikalavimais nesivežti jokių maisto produktų. Jei kas būtų slapčia įsimetęs mėsos, obuolių, medaus, su gėrybėmis būtų tekę atsisveikinti. Lėktuvui nusileidus Ušuajoje, teko atlikti griežtą ekologinį patikrinimą. Taigi jau ir ši Žemės dalis – vartai į Antarktidą – saugoma nuo sėklų, bakterijų, sporų intervencijos, ką ir kalbėti apie patį žemyną. Tik palyginti nedideli ledo klasės laivai (su dvigubu korpusu) gali švartuotis prie Antarktidos krantų. Didžiųjų, kruizinių, keleiviai vaizdais grožisi tik pro iliuminatorius. Vienu metu ir vienoje vietoje negali išlipti daug žmonių – taip siekiama apsaugoti šį sterilų žemyną nuo ligų, bakterijų, augalų sėklų. Pagaliau taip atsirastų šiukšlių, būtų praminti takai. Ekspedicijų leidimuose nurodomos išsilaipinimų vietos, trukmė, žmonių skaičius, lydintis personalas ir veikla. Kalnų slidinėjimo varžyboms taip pat reikėjo gauti leidimą. Per metus čia apsilanko 30–40 tūkstančių žmonių: mokslininkų, aptarnaujančio personalo, turistų. Palyginti nedaug, juk Žemėje mūsų – šeši milijardai. Kadangi turistų sparčiai daugėja, imta kalbėti apie griežtesnius Antarktidos lankymo apribojimus. Beje, ekspedicijos metu niekas nesirgo, nors sąlygos nebuvo lengvos. Tai – sterilios aplinkos poveikio rezultatas“, – pasakojo A. Valantiejus.

Tik palyginti nedideliems ledo klasės laivams leidžiama švartuotis prie Antarktidos krantų

Viskis su Antarktidos ledu

Pašnekovas sako, kad per šešias ekspedicijos dienas salose ir žemyne grupės nariai kasdien išlipdavo po du kartus. „Išsilaipinimo procesas trukdavo po 2–3 valandas. Keliautojus į Antarktidą gabenančiuose laivuose privalo būti tam tikrų ekologinių priemonių. Pavyzdžiui, specialus guminis apavas ir jo dezinfekavimo priemonių. Apsiauni batus, specialiose vonelėse šepečiais juos dezinfekuoji ir tik tada sėdiesi į laivelius. Išlipi į krantą, vaikštai, stebi, fotografuoji. Grįžęs į laivą tą pačią procedūrą pakartoji. Tada batai dar nuplaunami gėlu vandeniu. Dezinfekuojama viskas, ko žemyne prireiks kitą kartą. Taip elgiamasi dėl to, kad į šį gan izoliuotą kraštą neužneštume bakterijų ir kad dėl to nekiltų masinių ruonių, pingvinų epidemijų. Pingvinų per pastaruosius metus smarkai sumažėjo“, – pasakoja Algirdas.

Avalynės dezinfekcija prieš išlipant iš laivo

Naujausiais tyrimais, dėl klimato kaitos per 30 metų šaltajame žemyne pingvinų sumažėjo perpus. „Buvome išlipę Pietų Šetlando salyne, – tęsia pašnekovas. – Čia rudenį pro sniegą matyti žemė, samanos, kerpių žalumėlė. O Antarktidos pusiasalyje – 500 km į pietus – stūkso protu nesuvokiami didžiuliai kalnai. Jie rauna aukštyn tiesiog nuo pakrantės, daug kur neįmanoma nei priplaukti, nei prisišvartuoti. Aukščiausias Antarktidos pusiasalyje yra Jacksono kalnas – 4191 m aukščio. Be to, matyti kabantys plyšiais išraižyti ledynų liežuviai – šie bet kada gali atskilti.

Antarktida – pats sausiausias žemynas pasaulyje. Kuo arčiau poliaus, tuo sausiau. Kuo į žemyną giliau, tuo mažiau lietaus, gilumoje neiškrenta net sniego, tik ledo pavidalo kristalų, tad ledyno sluoksnis auga milimetrais. O prie pakrančių žiemos mėnesiais pasninga gausiai. Kai kuriose Antarktidos vietose ledo storis siekia 3 km! Nuo jų į debesis panyrančių kepurių ledas slenka. Kaip juda ledo danga, per kelias dienas nepastebėsi. Tiesa, mums prieš akis nuo ledyno atskilo ir į Antarkties vandenyno gelmes paniro didžiulis ledo luitas.

Vedelio ir Rosso šelfiniai ledynai anksčiau net vasarą būdavo sukaustyti, o dabar atskyla didžiuliai gabalai, atsiranda vietų, kur gali praplaukti laivai. Tirpstantis ledynų gėlas vanduo keičia vandens gyventojų ekosistemą, kyla vandens lygis. Manoma, kad, jei ant žemyno paviršiaus esantis ledas nutirptų, vandens lygis pakiltų 61 metru. Net jei jo nutirptų mažai, didieji pakrančių miestai atsidurtų po vandeniu.

Nuo 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vandens aplink Antarktidą temperatūra pakilo vienu laipsniu. Beje, žemyno ledas ypač kietas. Vieną gabalą pasigavome ir parsigabenome į laivą. Ilgai vargome stengdamiesi peiliuku atskelti gabaliukų. Taip atsirado naujas gėrimas – viskis su Antarktidos ledu. Kas gali būti egzotiškiau?!“