Miestas, kur ant kiekvieno kampo - sava istorija (3)

„Jei galėčiau rasti žodį, tinkantį muzikai pakeisti, tai būtų Venecija“, – yra sakęs F. Nietzsche. Tuntai turistų ištisus metus plūsta į šį vandenyse siūbuojantį ir liulantį miestą. Čia it sapne viskas kinta sulig kiekvienu fotoaparato blykstelėjimu, sulig kiekvienu gondoljero irklo brūkštelėjimu per sraunius kanalus.

Kai pirmą kartą atvykau į Veneciją, siaubingai skaudėjo galvą. Nežinojau, kad reikia kuo mažiau žiūrėti į be perstojo linguojančias jachtas, laivelius, valtis, gondolas, kad geriau neplaukti vandens transportu. Jei jums, kaip ir man, nuo supimosi svaigsta galva, geriau vaikščiokite – Venecijoje viską galima pasiekti pėsčiomis. Dėl šios priežasties nė karto nenuplaukiau į Muraną (į šią salą XIII a. iš Venecijos dėl gaisrų pavojaus perkelti visi stiklo gamintojai), Lidą (vanduo prie šios salos paplūdimių iki šiol nešvarus), San Michelę (šios salos kapinėse ilsisi ir poetas J. Brodskis bei kompozitorius I. Stravinskis).

Vaikštinėjant miestu, visąlaik norisi atsigręžti atgal – atrodo, kad kažkas tau už nugaros jau pasikeitė, ištirpo, nuplevėsavo...

Man „sekasi“ – kaskart, kai skrendu, į Veneciją, lėktuvas virš Alpių patenka į turbulenciją. Papurto taip, kad nenorom perfrazuoju rašytoją T. Manną – „mirtis pakeliui į Veneciją“. Sako, ko labiausiai bijai, tas ir nutinka... Pabeldžiu tris kartus į kėdę ir, gerokai pakratyta, pasiekiu Marco Polo oro uostą (šis yra žemyninėje Italijos dalyje). Sėdu į autobusą, šis greitai praskuodžia Mestrę, ir netrukus išlipu mieste, kurio prieš valandą nemėgau (ir vėl!), tačiau vos kojomis palietusi grindinį įsimyliu. Kaip visada.

Gyvybės eliksyro prikeltieji

Venecijoje ant kiekvieno kampo gali kurti savo istoriją, tarp siaurų gatvelių su plazdančiais ant virvių skalbiniais įsivaizduoti čia gimusių keliautojo M. Polo, dramaturgo C. Goldoni, kompozitoriaus A. Vivaldi, kūrusio režisieriaus L. Visconti, gyvenusios amerikietės mecenatės ir kolekcininkės P. Guggenheim, dožų, ūkanų, sirenų ir undinių realybę.

Venecijoje sklando legenda, kad žymusis paleistuvis G. Casanova, XVIII a. išgėręs gyvybės eliksyro, vis atgimsta kurio nors venecijiečio kūne. Legendomis galima tikėti, galima ir ne, tačiau sutikti čia pulką kazanovų tikrai nesudėtinga. „Ciao, bella!“ (liet. k. „labas, gražuole“ – red. past.), – šūkalioja praeivėms tie amžinojo meilužio įsikūnijimai, ir norom nenorom imi fantazuoti apie Piombi – slaptingą ir grėsmingą Dožų rūmų kalėjimą. Dabar žiopliams, sumokėjusiems už ekskursiją, jis rodomas kaip suvenyras. Kadaise šiame pastate kalinimo sąlygos buvo labiau nei žiaurios – viršutinė jo dalis, kur kalėjo ir žymusis paleistuvis, dėl specialia danga kloto stogo vasarą įkaisdavo, o žiemą stipriai atšaldavo. Kalbama, kad Casanova įsigudrino iš jo pabėgti ir Šv. Morkaus (San Marco) aikštėje iškart išgerti kavos. Dar pasakojama, kad Venecijoje didysis mergišius su žymiuoju magu grafu Cagliostro, pasislėpę gondoloje, aptarė gyvybės eliksyro receptūrą.

Venecijos gatvelėse turistams apžiūrėti iškabinti skalbiniai – tarsi neatsiejama architektūros dalis

Klaidžiodamas šio pasakiško miesto gatvelių labirintais, ypač naktį, imi matyti vaiduoklius – nerūpestingai ant tiltelių turėklų įsitaisiusias besijuokiančias Venecijoje mirusių keistuolių vėles. Gimdyvių vėles, pasak vienos legendos, naktimis gali sutikti kaip baltais drabužiais besiplaikstančias moteris. Jos įsimaišiusios tarp gyvųjų, o atskirsi jas tik iš ožio kanopos.

Mįslingasis Velnio tiltas

Venecijoje velnias koją nusilaužtų – dėl šios priežasties visi nelabieji sugipsuotomis galūnėmis klibinkščiuoja miesto pakraščiais, gaubiami pomirtinių siaubingų pasakojimų. Piktų kėslų miesto svečiams jie nesiunčia – turistus palieka globoti paslaugiems Murano stiklo pardavėjams. Šį kartą ir aš nutariu patikrinti šių papuošalų įvairovę. Kone kiekvienoje papuošalų krautuvėlėje girdžiu sakant: „Tik pas mus – originalūs dirbiniai, visur kitur – kopijos, pagamintos Kinijoje.“ Ir tikrai – svarbu neapsirikti. Beje, tie dailūs daikčiukai, kainuojantys nuo dviejų (įvairūs pakabučiai ir karoliukų apyrankės) iki kelių tūkstančių eurų (prabangesniuose salonuose „Antica Murrina“, kur papuošalai yra rankų darbo), tikrai verti dėmesio. Daugumoje krautuvėlių jų dizainas tas pats, tik kainos skiriasi: kuo arčiau Šv. Morkaus aikštės ar Rialto tilto, tuo brangiau. Tiesa, šioje maišalynėje galima aptikti ir nebrangių originalių papuošalų – pavyzdžiui, krautuvėlėje „Il Quadrifoglio“ nusipirkau labai gražių dizainerės kurtų (bent ji taip teigė) vėrinių ir žiedų, kainuojančių iki 100 litų.

Mįslingasis Velnio tiltas

Kaukių paslaptys

Tuntai turistų spiečiasi ne tik prie papuošalų, bet ir prie kaukių. Kai žiūriu į jomis puoštas vitrinas, ypač sutemus, mane visąlaik apima keistas jausmas – lyg kiekviena jų slėptų magišką, mums nepažinų pasaulį. Kaukės – ne tik pagrindinis kasmet vasario mėnesį vykstančio Venecijos karnavalo atributas. Per amžius jos dėvėtos slaptų pasimatymų metu, atliekant magiškus ritualus, siekiant ištrinti socialinį statusą ar net kriminaliniais tikslais. Venecijos kaukių yra kelių rūšių – vadinamosios la bauta (su gerokai išplatinta apatine dalimi),Venecijos damos, Arlekino, Pjero, Pulčinelos ir t. t. Viena makabriškiausių – Maro gydytojo. Ši kaukė su ilgu paukštišku snapu buvo itin paplitusi, kai šalyje siautė maro epidemija. Sakoma, kad po ja veidus slėpę gyventojai tikėjo, jog sėlinanti mirtis jų nepažins ir aplenks. Į šios kaukės snapą pilta eterinių aliejų, neva saugančių nuo maro infekcijos. Kur kas smagesnė yra katino kaukės kilmės istorija, ją man papasakojo senukas venecijietis. Neva senovėje Venecijoje buvo labai mažai kačių, bet drėgna kanalų ertmė labai tiko žiurkėms veistis. Kartą į miestą atklydo sukriošęs varganas senučiukas, nešinas nuo vargingo gyvenimo taip pat gerokai nutriušusiu katinu. Šis, išgaudęs visas Dožų rūmų žiurkes, taip sužavėjo tuometį miesto valdovą, kad tas senuką apibėrė turtais, o patį katiną pasiliko sau. „Štai todėl kaukių galerijoje katinas užima garbingą vietą“, – tapydamas katino ūsus ir antakius baigė pasakojimą senas tamsiaakis amatininkas. Nežinau, ar šioje istorijoje yra tiesos, tačiau tiksliai galiu pasakyti: per savaitę Venecijoje sutikau tik penkis katinus, visus – nuošaliose gatvelėse. Du jų – antikvarinių dirbinių krautuvėje, tris – antikvariniame knygyne. Tikra tiesa – miestas dėl siaurose gatvelėse ūžiančių turistų, begalinės drėgmės ir triukšmo nelabai saugus katinams gyventi.

Sutikti Venecijoje venecijietę – retas įvykis

Užtat čia tikras gondolų – bene svarbiausio Venecijos simbolio – rojus. „Gondolia, gondolia“, – atvykėlius vilioja gondoljerai. Kai kuriuos namus Venecijoje galima pasiekti tik šia transporto priemone, nes jie apsupti vandens. XVII–XVIII a. mieste buvo apie dešimt tūkstančių gondolų, dabar plaukioja tik keli šimtai. Gondoljerai privalo baigti devynių mėnesių kursus ir išlaikyti specialius egzaminus – istorijos, užsienių kalbos ir vairavimo, kad galėtų laviruoti siaurais miesto kanalais. Išduodamų leidimų skaičių griežtai kontroliuoja speciali gildija, juk gondoljeras – ne tik vairuotojas, bet ir išmanus pasakotojas, dainininkas. Pirmasis leidimas užsiimti šia veikla moteriai išduotas tik pernai.