Kaip ir drabužiai, avalynė ar kitos garderobo detalės, juvelyriniai dirbiniai taip pat reaguoja į mados pulsą. „Netiesa, kad vienetiniai juvelyriniai kūriniai negali būti madingi", - paprieštarauja jau kelis mėnesius sostinėje gyvenanti ir kurianti klaipėdietė menininkė Jurga Karčiauskaitė-Lago (35 m.). Tarsi tai įrodydama, savo ir vyro ispanų tapytojo Lino Lago kūrybos gerbėjus trečiadienio vakarą juvelyrė pakvietė į naujausios kolekcijos pristatymą „Dark love" Raimundo Švilpos galerijoje Užupyje.
„Ši kolekcija ypatinga tuo, kad pirmą, bet, tikiuosi, ne paskutinį kartą ją surengėme kartu su vyru Lino Lago", - apie naująją jungtinę darbų parodą pasakoja J. Karčiauskaitė-Lago. Lino darbai į pristatymą atkeliavo iš privačių kolekcijų - tam, kad esami ar būsimi kūrėjo talento gerbėjai žinomo tapytojo darbus pamatytų iš arti. „Lietuvoje mano vyras dar nėra surengęs nė vieno savo darbų pristatymo", - sako sutuoktinį į kūrybinį tandemą priėmusi J. Karčiauskaitė-Lago.
Pati Jurga savo kūrybos gerbėjams pristatė devynis jos juvelyrikos kūriniais papuoštus modelius iš 2010-2011 metų rudens ir žiemos kolekcijos. Iš viso - apie dvidešimt papuošalų.
- Kodėl kolekciją pavadinote „Dark love"?
- Kolekcija skirta rudeniui ir žiemai ir ji yra tamsi kaip meilė (juokiasi).
- Kaip ilgai kūrėte šią kolekciją? Iš kokių impulsų ji gimė?
- Kolekcija „Dark love" atsirado per metus. Sukurti šią kolekciją mane įkvėpė Didžiosios Britanijos grupės „The Tiger Lillies" muzika. Ji yra tokia tamsoka, na, gal ne tiek tamsi, kiek ironiška. Sveikai ironiška, tokia, kokia kartais būna mano kūryba. Kolekcijoje dominuoja dideli, masyvūs papuošalai. Tokia, beje, yra pagrindinė ateinančių metų papuošalų mados tendencija.
- Norite pasakyti, kad juvelyrikos dirbiniai taip pat paklūsta sezoniškumui ir mados tendencijoms?
- Absoliučiai. Juvelyrikos tendencijos seka madą. Sėdėdamas Lietuvoje, užsidaręs savo dirbtuvėje, jų nepagausi ir nepajusi - turi dalyvauti parodose, meno ir dizaino mugėse, pristatymuose. Kartą per metus būtina nuvažiuoti į Paryžių, į Londoną, na, Niujorkas - toli (šypsosi). Aš seku madą. Madų sostines aplankau du kartus per metus, kitaip be šansų, nepajusi nei mados, nei tendencijų.
- Kokios gi tendencijos vyraus juvelyrikos madoje ateinantį rudenį ir žiemą?
- Antrus metus iš mados nesitraukia dideli ir masyvūs papuošalai. Labai madingi augalų, gyvūnų motyvai, paukščio įvaizdis. Tai man, prisipažinsiu, labai prie širdies (šypsosi) (paukštukas - juvelyrės papuošalų tapatybės simbolis - aut. past.). Dominuoja plokščias metalo paviršius, jis labai blizgus. Stipri metalo spalva konkuruoja su ryškia plastmase. Aš šios naujovės savo darbuose netaikau, pasirinkau brangų metalą, auksą, sidabrą, brangakmenius ir labai geros kokybės pusbrangius akmenis. Bižuterija to nepavadinsi...
- Kodėl nusprendėte kurti ne išskirtinai vienetinius meno kūrinius, o madingus papuošalus?
- Drįsčiau labai ginčytis ir prieštarauti tiems, kurie sako, kad juvelyrika - tai ypatingas menas, o vienetinis gaminys - labai didelė vertybė. Asmeninė patirtis rodo, kad vienetinį gaminį sukurti kartais daug lengviau nei vieną gerą tiražą, už kurį atsakai savo galva ir pinigine, nes tiražuoti gaminius - labai brangus malonumas. O ten, kur yra tiražas, ten ir mados tendencijos, į kurias privalai reaguoti.
- Kurti tiražuojamą meną turbūt reikia nemažai rankų? Kiek pagalbininkų talkino kuriant naująją kolekciją?
- Juvelyriniai dirbiniai iš tikrųjų labai maži: darbo labai daug, o žiūrėti, atrodo, nėra į ką. Prie tų mažų daiktelių kartais dirba labai daug žmonių. Prie šios kolekcijos plušo dvylika žmonių beveik metus. Kolektyvas dabar jau yra didelis mano turtas.
- Jūsų kūriniai priklauso aukštajai juvelyrikai. Kas tai yra?
- Tai atskira kategorija, turinti griežtus kanonus. Priklausau Ispanijos juvelyrų asociacijai. Ji duoda vardą ir tam tikrą kokybės ženklelį prie tavo vardo. Jei nori joje išlikti, turi padaryti per metus porą darbų, jie privalo atitikti aukštosios juvelyrikos reikalavimus. Tie standartai kažkuo panašūs į aukštosios mados. Medžiagos ir gaminiai turi būti nepriekaištingos kokybės, aukštos prabos baltasis, geltonasis, raudonasis auksas, galima mėginti visa tai derinti, tačiau aukštoji juvelyrika labai sunkiai įsileidžia naujoves, visokias plastmases, stiklą, ji labai stipriai kanonizuota. Akmenys turi būti brangūs. Na, tai toks amžinas dalykas (juokiasi).
- Ar tiesa, kad susidomėjote siuvinėjimu? Kaip atradote šią rankdarbių rūšį?
- Taip. Šį kartą kolekciją pristačiau ne ant skolintų, o savo kurtų drabužių. Drabužiai yra kaip fonas papuošalams, o siuvinėjimas - irgi juvelyrika. Aš pati nesiuvinėju, tai daro vienas mano komandos žmogutis - tikrai daug geriau negu aš (juokiasi). Daug darbo, pastangų, bandymų, ir išėjo įdomus rezultatas.
- Ar juvelyrika paklūsta krizės dėsniams? Moterys atsisako prabangos, o gal priešingai - noriai ir drąsiai investuoja į auksą, sidabrą ir brangius akmenis?
- Krizės laukėme su nerimu, labai jos bijojome, tačiau ji buvo labiau įsivaizduota nei reali. Krizės padarinių nepajutome, nes bet kas juvelyrinių dirbinių ir neperka.
- Kokia moteris dėvi jūsų papuošalus?
- Ji tolerantiška, daug mačiusi pasaulio ir gyvenimo, turi įvairios, nebūtinai tik geros, gyvenimiškos patirties, gudri, daug pasiekusi. Mano klientė - intelektuali, inteligentiška, jaunatviška. Kalbu ne apie metus: turiu šešiasdešimtmečių ir net aštuoniasdešimtmečių savo kūrybos gerbėjų, kurios savo vidumi daug jaunesnės už kai kurias dvidešimtmetes. Mano juvelyrika neleidžia senti. Ji sveikai ironiška.
- Prieš kelis mėnesius uostamiesčio ramybę iškeitėte į sostinės šurmulį. Kaip sekasi kurti Vilniuje? Gyvenimas sostinėje suteikė kokio nors kūrybinio polėkio, naujų impulsų kūrybai?
- Mano vyras mažai būna Vilniuje, daug keliauja, aš taip pat. Beveik visą vasarą irgi teks praleisti ne Vilniuje. Didelio skirtumo nejaučiu, tik aš labai ilgiuosi Klaipėdos. Ten liko mūsų namai prie pat vandens, kur kasdien pro langus girdėdavome laivų ūkimą. Atrodo, kad pajūryje ir vėjas kitoks, ir lietus, - to labai trūksta.
