
Į klausimus atsako:

psichologė Marija VAŠTAKE
|
|
aiste, 25 m.
Man 25, mano buvusiam draugui 35, jis jau buvo kartrą vedęs. Gyvenau su juo 5-erius metus pas jo tėvus. 4 metai buvo nuostabūs: jaučiau jo šilumą,rūpestingumą, nuoširdumą, nors žinojau,kad jo mamai aš nepatinku... Krizinis laikotarpis prasidėjo paskutinį pusmetį:jis tapo nervingas,irzlus,viskuo nepatenkintas. Keleta kartų mane užgavo žodžiais...jaučiausi įskaudinta..todėl pasakiau,kad išeisiu iš jo namų...tada jis atsiprašydavo,susitaikydavome ir atrodo vėl viskas būdavo gerai,tačiau..santykiai blėso,nebuvo aistros,jo bendravimas su manimi buvo tarsi tik formalus, viskas dingo,nors aš santykiams atidaviau visa savo širdį-jis buvo pirmasis vyras mano gyvenime visomis prasmėmis...prasidėjo konfliktai,tačiau pasak jo visada dėl jų kalta būdavau aš(netgi ir tada,kada aiškiai matydavau jo neteisumą)...tapau irzli ir aš...tiek daug tikėjausi iš tų santykių,kol vieną vakarą paklausus kažko elementaras, jis man atsakė mane apšaukdamas,aprėkdamas,ir tada nebeišlaikiau..susidėjau savo daiktus ir išėjau iš jo namų...tikėjausi,kad jis prašys pasilikti,bet...to nebuvo...(nors iki tol jis planavo ateitį su manimi,apie tai daug kalbėdavo)..dabar jau 1,5 mėnesio gyvenu atskirai,tačiau niekaip nesugebu savęs nuraminti dėl santykių pabaigos,dažnai jam pati pirmoji skambinu,jaučiuosi,kad žeminuosi,bet....niekaip negaliu jo pamiršti..vis noriu pamatyti,susitikti...nebežinau kaip su savimi susitarti,kovoti,nebesižeminti....ikaip suprasti,kad viskas baigta..ir kaip tai išgyventi?
ačiu,Jums už atsakymą
Jūsų santykiuose trūko nuoširdumo ir atvirumo. Jei Jūs pastebėjote, kad mylimasis yra irzlus ir piktas, turėjote aiškintis dėl ko taip vyksta, kas jo netenkina santykiuose. Dėl kažkokių priežasčių jis pats neįvardindavo kas ne taip, tačiau, išgyvenami neigiami jausmai buvo kaupiami ir prasiverždavo pykčio reakcijomis. Jus tai skaudindavo ir tai normalu. Jūs išėjote. Tarsi priemete sprendimą santykius nutraukti, tai padarėte, bet tuo pačiu ir negalite jų nutraukti, nes pati jam skambinate. Siūlyčiau pasikalbėti pačiai su savimi ir atsakyti į klausimą ar Jums reikalingas toks žmogus, kuris Jus skaudina ? kas Jus sieja ? Ką Jus prarandate jo netekusi? Nes kol kas lieka neaišku ko Jūs iš tiesų norite ir siekiate.
Saule, 24 m.
Nezinau ar mano klausimas pernelyg atviras, taciau palieku ji jusu nuoziurai. Taigi, su vaikinu esame kartu 4 metus ir iki siol musu santykiai buvo mylintys, pagarbus ir istikimi is abieju pusiu. Jis yra vyriausias pabrolys savo brolio vestuvese, del to jis organizavo bernvakari, kuri atsvente praejusi savaitgali. Vakaro nuotykis buvo ju apsilankymas striptizo klube, apie kuri as zinojau is anksto ir nepriestaravau. Del nieko nesijaudinau, nes galbut del savo naivumo galvojau, jog vaikinai tiesiog nueis pasiziureti vieso merginu pasirodymo ir galbut merginos pasoks specialiai busimam jaunajam. Taciau as klydau. Grizes mano vaikinas papasakojo, kad be visu kitu linksmybiu visi vyrai, taip pat ir manasis, ziurejo vienetinius (t.y. kai tik viena mergina soka bei visiskai issirengia vienam vaikinui) pasirodymus. Tai mane labai iskaudino, pasijutau nepatrauklia ir pazeminta. As suprantu, kad tokioje aplinkoje daugiau nieko neatsitiko, nes vryrai negali liesti sokeju, be to, mano vaikinas man viska apie ta vakara papasakojo. Taciau esu labai iskaudinta ir pikta. Taip pat zinau, kad jis yra ziurejes tokiu sokiu iki susipazindamas su manimi. Taip pat net nenoriu pagalvoti, kaip teks sedeti prie vieno stalo su kitais vakare dalyvavusiais vyrais ir ju zmonomis ateityje, nes jie yra mano vaikino broliai ir kiti giminaiciai. Mano vaikinas teigial, jog sita patirtis nekeicia jo jausmu man, taciau as manau kad tai keicia mano poziuri i ji. Esu labai sutrikusi ir nezinau kaip as tureciau vertinti sia situacija? Labai aciu.
Sveiki,
Jus turite atvirai pasikalbėti su savo vaikinu apie tai, kad ši situacija kelia Jums nemalonius jausmus, sujaukia mintis, kelia abejonių dėl savo patrauklumo, žeidžia Jus kaip moterį. Nereikia slėpti savo jausmų ir pykčio vaikinui, nes nuslopinti neigiami jausmai laikui bėgant išsprogs dviguba jėga ir išprovokuos konfliktą. Taip pat vertėtų pasakyti vaikinui, kad jo pomėgis grožėtis kitų moterų kūnais keičia Jūsų požiūrį į jį ir kaip keičia. O vertinti situacija turite vadovaujantis savo asmeninėmis nuostatomis ir vertybėmis.
ireniux, 25 m.
norejau paklaust ar gyvenime buna tokiu pasimetusiu zmoniu, kurie nezino ko nori is gyvenimo, is kitu, is saves...nezinau, gal man kazkas negerai, bet esu savim nepatenkinta, ir kartais, atrodo, jog gyvenu ne savo, o kazkieno kito gyvenima..nes niekada nezinojau nei ka noriu veikt, nei ka mokytis, nei siaip ko noreciau is gyvenimo..tiesiog einu pasroviui ir kazka keist bijau ir lygtai nemoku...ar tai su laiku gali kaip nors pasikeist, ar visdelto patartumet su profesionalais pasikonsultuot?siuo metu gyvenu ne tevynej, tai net neisivaizduoju ka reiketu daryt..
Turėti tikslą gyvenime yra labai svarbu – jis struktūruoja gyvenimą, suteikia jam kryptį ir prasmę, tačiau neretai žmonės išgyvena pasimetimą, nežinojimą ko nori iš savęs, iš kitų. Rašote, kad norite, kad „kažkas“ pasikeistų. Tačiau Jūs pats esate atsakingas už pasikeitimus. Jūs pats esate savo gyvenimo šeimininkas ir galite keisti gyvenimą, tačiau prieš keičiant svarbiausia reikia nusistatyti tikslus ir jų siekti.
|
|
|
Diana, 31 m.
Man labai geda prisipazinti, bet ... as slyksciuosi nestumu, gimdymu, zindymu... Pvz., kai pamatau nescia moteri su pilvu ar nuotrauka zurnale kur moteris zindo, tai as net nusipurtau nuo pasibjaurejimo... Mano draugas nori vaiku, o as - ne, todel galbut issiskirsime... Gal as nesubrendau kaip asmenybe, ar kas man galetu buti?
Jums labai svarbu būtų išsiaiškinti savo šlykštėjimosi motinyste priežastis, nes už to gali slypėti daugybė neįsisąmonintų vidinių konfliktų, kuriuos išsprendus, pasikeistų požiūris į neštumą, žindymą, vaiko auginimą.
Rita, 26 m.
Esu istekejusi, man 26, vyrui 28. Problemos dar nera, bet jauciu, jog neuzilgu gali kilti ir netgi gresti musu santuokai. Situacija tokia - as nenoriu vaiku, vyras ju nori. Kol kas viskas eina sena vaga, as siekiu isitvirtinti gyvenime ir sio to pasiekti darbineje srityje, todel spaudimo is vyro nejauciu. Bet zinau, jog praeis metai, kiti ir jis tikrai nores vaiku, apie kuriuos jau dabar kalba. Kaip issispresti dar nekilusi konflikta? Mano nuostata del vaiku nenorejimo paprasta, tiesiog jauciu teise ju nenoreti ir netureti, ir nemanau, jog kiekviena moteris privalo tureti vaiku. Vaikus priimu kaip naturalu gyvenimo reiskini, taciau nenonriu sio reiskinio savo gyvenime. Manau, jog seima gali buti laiminga ir be vaiku. Bijau vienintelio dalyko, jog vyrui vaiku buvimas jo gyvenime gali buti svarbesnis nei musu seima, todel jis gali pasirinkti kurti kita ir kitokia seima.
Sveiki,
Turėti ar neturėti vaikų – tai Jūsų apsisprendimas, yra šeimų, kurios neturi vaikų. Tačiau jei Jūsų vyras norės vaikų ir jam tai bus labai svarbu, yra tikimybė, kad jis gali susirasti moterį, kuri bus pasiruošusi jam padovanoti vaikelį.
Jums labai svarbu būtų išsiaiškinti savo šlykštėjimosi motinyste priežastis, nes už to gali slypėti daugybė neįsisąmonintų vidinių konfliktų, kuriuos išsprendus, pasikeistų požiūris į neštumą, žindymą, vaiko auginimą.
Joana, 26 m.
Laba diena,
Labai prasau Jusu patarimo, galbut pagalbos. Mastau ir apie ejima pas specialista.
Problema turbut rimta atrodo tik man.
Man 26 metai. Turiu vaikina, draugaunam jau 4 metai, jis vyresnis uz mane 7 metais. Mokslai baigti, darbai yra, nupirkau buta. Apie vestuves jis nekalba - tai reikia buta irengti, tai reikia ant "koju atsistoti" (nors dirbame abu ir gaunam vidutines pajamas), tai vaikams dar ne laikas, pasak jo...
Pavargau nuo situ "laukimu" ir nebaigtinio saraso uzduociu, ko reikia, kad buciau laiminga - tureciau savo seima. Noriu seimos ir vaikucio. Nematau prasmes ko nors siekti ir stengtis, jei neturesiu vaikucio ar seimos. Kai uzsimenu apie vestuves, santykiu iteisinima, jis sako, kad viso to nori, bet dar ne laikas ir viska nukreipia i finansus, nors tikrai nera sunkios padeties del pragyvenimo. As pradejau ieskoti priekabiu, tapau irzli, mano galvoje, kada gi tos vestuves, kada jis pasipirs, stengiuosi is paskutiniuju, kad tik ispildyti ta "nebaigtini sarasa: reikia, kai bus tas, tada.." Tapau nervuota, kiekviena ateinancia proga isivaizduoju, kad padovanos suzadetuviu ziedeli arba bent ka, kas pastumetu link vestuviu. Negavusi, ko laukiau, nusiviliu iki asaru. Su vaikucio "uztaisymu" nepadejo - situacija labai gerai kontroliuoja jis sitoj srity. O dar aplink teka visos drauges, visos pazistamos, kitos jau ir gimdo ir visu nukreipti zvilgsniai i mane - o kada gi as, kazkas turbut negerai, jei as "senmergiauju"...Suzinojus apie kitu vestuves ar nestuma, paastreja mano busena - pradedu nekesti tu draugu, nervuojuos, pasidarau abejinga bet kam - sedziu ir ziuriu i viena taska, pasveikinusi dtaugus vestuviu proga, grizusi namo verkiu, sirdyje labai skaudu, jauciuosi vienisa ir kad mano svajonems nelemta issipildyti. Neisivaizduoju gyvenimo be seimos ir jokie kiti uzsiemimai man to neatstos - nebeidomus darbas, pomegiai, niekas..
Dar viska paastrino tai, kad nuejau pas bureja, kuri pasake, kad meile, vaikai ir seimyninis gyvenimas nesiseks man, busiu turtinga, bet apie tai, kas man svarbiausia - seima, ji tik atsiliepe blogai. Galvojau, kad jos mintys neveiks manes, bet veikia.
Siaip domiuosi psichologija, zinau, kad tai tik susiformaves stereotipas is senu laiku, kad jei mergina iki 26 neisteka, tai jau senmerge ir kazkas negerai. Visiems draugams giriuosi, kaip gerai man gyventi, i koki "liuna" lenda kiti tuokdamiesi, o as "labai protinga", nes lauksiu savo laiko. Skaiciau knyga apie pasamones galia, apie minciu itaka, kazkiek ismokau kontroliuoti ir gyventi pozityviom mintimis, taciau seimos ir vestuviu temoje, tampu valdoma tik nerimo ir neigiamu minciu. Laikas bega ir kuo tolyn, tuo labiau nerimauju - mesti drauga bijau (kaip zmogus jis tikrai geriausias is visu turetu), o klausimas, ar kitas sutiktas greitai pasiulys teketi...Bijau, kad mano draugai nepamatytu, kaip as jiems pavydziu vaiku ir seimos, o to as tikrai pavydziu ir netgi vengiu ju, nes mane aplanko tik neigiamos emocijos ir kaltinimai saves ir draugo.
Turbut mintis ir zinojimas, kad kitais metais ( ar kitu konkreciu momentu) istekeciau, sukurciau seima, sypsodamasi priimciau sveikinimus, mane labai palaikytu, bet...Jauciu, kad neigiamom mintim tik dar labiau "realizuoju senmerge". Bet nebesugebu teigiama linkme galvoti, nematau tu zibureliu, kurie teiktu vilties sukurti seima. Gal kada ir gailesiuos, kad taip dirbtinai siekiu seimos, bet esu konservatyvi sitoj srityje ir laikausi nuomones, kad moteris turi rupintis seima, auginti vaikus, realizuoti save, savo pomegius, o ne beprotiskai siekti karjeros, valdzios, dideliu pinigu, visuotinio pripazinimo. Man nieko nera graziau uz seima...Pati augau tarp tevu, kurie didesni demesi skyre broliui, as anksti pradejau ieskoti "meiles" tarp svetimu ir visada svajojau, kad mano seima bus mano bene pagrindinis tikslas (tiksla isigyti nuosava busta pries kuriant seima jau igyvendinau).
Is anksto Jums dekoju ir labai lauksiu Jusu atsakymo!
Sveiki, Jūs labai išsamiai aprašėte savo išgyvenimus. Pabandysiu atsakyti.
Jūsų situacijoje įžvelgiu vedybų laukimą, kuris susiformavo besivadovaujant stereotipu, kad po tam tikro amžiaus yra tampama senmerge. Būti senmergė Jums kelia tam tikrą grėsmę, kelia nemalonius jausmus. To pasekoje, jūs kiek „liguistai“ laukiate vestuvių, kamuojate save daugybe klausimų, kodėl vaikinas Jums nepasiperša. Fantazuojate apie malonias vestuvių, piršlybų akimirkas, o kuomet fantazijos neišsipildo realybėje pykstate.
Visų pirma, norėtųsi atkreipti dėmesį , kad jei vaikinas nesiperša, jį kamuoja tam tikros abejonės. Kokios jos, Jūs galite sužinoti užmezgusi su juo atvirą pokalbį, tiesiog pasidalinusi savo išgyvenimais kaip jaučiatės, kuomet jis Jūsų neveda. To pokalbio metu išsakiusi savo lūkesčius ir gavusi atsakymus į sau rūpimus klausimus, užkirstumėte kelius fantazijoms ir to pasėkoje mažiau pasireikštų neigiamų emocijų proveržiai, kas santykius tik gadina. Labai svarbu būtų Jums abiems išsidėlioti savo gyvenimo prioritetus – Jums svarbiausia šeima, vaikinui – karjera ir ieškoti kompromisų.
Kas liečia būrėjas, aš Jums nepatarčiau pas jas lankytis. Jūs po jų žodžių tampate „programos vykdytoja“ – visur ieškote jų žodžiams patvirtinančių faktų.
Ligita, 36 m.
Su vyru esam vedę 15 metų.Neseniai sužinojau , kad jis man yra neištikimas( ir buvo jau kelerius metus).Patyriau didelį šoką.Gyvenimas prarado visas spalvas...Nusprendžiau, kad mums reikia pagyventi atskirai, kad abu susivoktume savo jausmuose ir pasiūliau tą ideją jam.Jis lyg ir sutiko, bet dabar niekaip negali išeiti.Gyvendami vis kartu ,aišku , kalbamės, aiškinamės..Bet man labai sunku taip gyventi...Atsiranda trintis , pyktis, noras tikrinti..Per tą laiką tikėjausi iš jo daugiau iniciatyvos ir meilės ženklų.. .Ar tas noras pagyventi atskirai-yra toks pavojingas?Ar žmonės , išėję pagyventi..- jau "nesusieina"?Man atrodo, kad tai normalus( gal rizikingas?)jausmų išbandymas.Kaip kitaip išsikapanoti iš tos situacijos.Nors ir myliu tą žmogų, bet jau nepasitikiu ir abejoju , jo jausmais man.
Laba diena, Jūsų sprendimas pagyventi atskirai yra labai geras. Būdami nutolę vienas nuo kito, užmegsite gilesnį ryšį su savo jausmais, apsvarstysite tolimesnio gyvenimo perpektyvas.
Neištikimybė – tai didelė trauma moteriai, kuri neigiamai paveikia savęs vertinimą, atima pasitikėjimą artimu žmogumi. Jums tektų pačiai susivokti ką Jums reiškia neištikimybė ir ar galėsite su ja susitaikyti. Nuo atsakymo į šį klausimą ir priklausys ar galėsite gyventi su jus išdavusiu žmogumi.
ruta, 32 m.
Su vyru susituoke 12 metu,laukiames 3 vaikucio. Siuo metu jau esu dekretinese atostogose. Negaliu niekaip su savimi susitvarkyti: Kaltinu visus, kad man niekas nepadeda, kad turiu sedeti namie, pati niekur eiti nenoriu. Pykstu kad nelaiku uzkalbino, ne taip padejo daikta, ne taip pasisuko, nelaiku grįzo. Pati tik verkiu ir nieko nenoriu daryti, nors kai pradedu ka nors veikti, tai uzsimirstu, bet jae neleidzia ir nori padeti, vel sirstu. Jau del visko kaltinu vyra ir net noriu kad jis iseitu is namu. Labai laukiu, kad kuo greiciau gimtu vaikas, kad galeciau gerti vaistus. Ar imanoma rasti sau uzsiemima kad galeciau pakeisti savo padeti?
Jūs esate besilaukianti moteris. Nėštumas yra nuostabus periodas, kuriuo moteris turi mėgautis, lepinti save ir patirti kuo daugiau teigiamų emocijų. Patiriant teigiamas emocijas, organizmas išskiria endorfinus – „laimės“ hormonus, kurie teigiamai veikia būsimą kūdikį, skatina jo tiek fiziologinį, tiek psichologinį vystymasį. Jūsų nuotaikos kaitos, emocijų nepastovumas labai būdingi šiam periodui. Daugelis besilaukiančių moterų išgyvena tą patį.
Rašote, kad Jums niekas nepadeda, tačiau, kaip kas nors nori padėti pykstate. Taip pat minite, kad dėl naminių rūpesčių negalite niekur išeiti, bet tuo pačiu sau prieštaraujate, kad ir pati niekur eiti nenorite. Todėl vertėtų pasiaiškinti su savimi, ko iš tiesų norite?
Minite, kad kaltinate savo vyrą, norite, kad jis išeitų iš namų. Kuo jį kaltinate? Jei esate nepatenkinta santykiais, išgyvenate vienišumo jausmą, Jums trūksta dėmesio, reikėtų apie tai atvirai pasakyti vyrui. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jei esate prislėgtos nuotaikos, dažnai verkiate, nebedžiugina tie dalykai, kurie anksčiau džiugino, dingsta noras bendrauti ir tai tęsiasi ilgiau nei dvi savaitės, vertėtų užsirašyti konsultacijai pas psichologą.
Kas liečia malonius užsiėmimus, manau, jų - aibės, tik reikia išsirinkti tinkamą sau, tokį, kuris suteiktų Jums teigiamų emocijų. Jums, kaip besilaukiančiai mamytei labai naudinga būtų aplankyti nėščiųjų mokyklėlę, užsiimti mankšta nėščiosioms, joga, meditacija ir t.t. Linkiu Jums kuo didžiausios sėkmės šiuo nepaprastu Jūsų gyvenimo laikotarpiu!
DAINORA, 37 m.
MANO VYRAS BEVEIK KASDIEN ŽIŪRI INTERNETE PORNO ( NAKTIMIS( KAI AŠ JO NESULAUKUSI JAU MIEGU)mAN SEKSO TRŪKSTA.).kODEL JIS RENKASI MASTURBACIJĄ SU PORNO INTERNETE NEI SU MANIMI? TAI LABAI ŽEIDŽIA...aŠ ESU NORMALI , SEKSUALI MOTERIS jį myliu..jis sako, kad myli mane..NESUPRANTU. jAM JAU 40M. kODĖL tAIP JIS ELGIASI?
Už pornografinių filmų žiūrėjimo ir masturbacijos gali slypėti vyro nerealizuotos fantazijos, nepasitikėjimas savimi bei kitos psichologinės problemos. Kita vertus, daugelis vyrų gano akis į išraiškingų formų moteris žurnaluose, paplūdimiuose, filmuose, ir tai yra normalu. Yra įrodyta, kad vyrai „myli akimis“, todėl juos jaudina pornografiniai siužetai, o mus, moteris jaudina romanai, kuriuose aprašomos seksualinės scenos. Jūs minite, kad vyro elgesys Jums kelia nemalonius jausmus. Jums reikėtų pasikalbėti su vyru apie tai, atskleisti kaip jaučiatės, kuomet jis žiūri pornografinius filmus. Taip pat vertėtų atvirai pasikalbėti, ko jam trūksta fiziniame kontakte su Jumis, ką norėtų išbandyti ar naujo patirti. O gal ir kartu pasižiūrėti filmus, aptarti kas jaudinančio yra juose. Neretai pornografinų filmų peržiūra tampa puikia preliudija seksui.
Akvile, 21 m.
Su vaikinu esame kartu 3,5 metu. Pirmi metai buvo idealus, po to iskilo dideliu kivircu, likau labai iskaudinta, nusprendem skirtis, tuo metu atsirado kitas zmogus, kuiam as galbut ne kiek nerupejau, bet matyt reikejo zmogaus salia , turejau su juo vienos nakties nuotyki, paejus 8 men susitaikem su dabartiniu vaikinu, norejau but atvira ir viska jam papasakojau....bet dabar nuolat girdziu priekaistus del to, net praejus 2 metams jis negali man to atleisti... sako myli...bet negali to pamirst.... man musu santykiai atrodo grazus, bet jam ne...nujauciu kad nores skirtis...apie tai jau kalbam, tikina kad nieko negali man pazadet kas kaip bus....Kaip tokiu atveju elgtis?bandyt ji issaugot, nes myliu ji, bet ta klaida jam per skaudi... Ar nieko nedaryt ir leist jam nusprest? nebezinau kaip elgtis....
Santykius kuria du žmonės, abu yra atsakingi už tai, kaip jie klostysis. Jei vienas žmogus nenorės būti šalia, kitas jo niekaip nesulaikys. Kita vertus, kokia prasmė prie savęs pririšti žmogų, žinant , kad jam nėra gerai šiame ryšyje? Tai būtų labai egoistiška. Jūs minite, kad vaikinas nieko negali Jums pažadėti dėl Jūsų ateities. Tai suprantama, juk jis nėra visiškai patenkintas Jūsų draugyste ir gal ne vien negalėjimas atleisti, gal yra kitos priežastys dėl kurių vaikinas abejoja Jūsų santykiais. Dėl tolimesnės draugystės ne draugas turi nuspręsti, o Jūs abu, nes Jūs dviese atsakingi už juos.
 |
Viktoras ŠAPUROVAS
Gydytojas psichoterapeutas-seksologas
Individualiosios psichologijos (Adlerio) analitikas
El. p. sviktoras@centras.lt
|
|
|
 |
Algirdas ŠUMILA
gydytojas dermatovenerologas, Lietuvos seksualinės medicinos draugijos narys
Medicinos centras UAB "Asmeda" Šeimyniškių 21, Vilnius tel. (85) 215 4444 mob.+370 612 85580
|
|
|
 |
Dovilė Jankauskienė
Psichologė
Tel.:(8-5) 2418620 Mob.:+37065951504
|
|
|
|
Patikrinkite, ar gerai įvedėte elektroninio pašto adresą!
|