2012 m. vasario 11 d., šeštadienis
megina, 24 m.
Mano vaikinas isvaziavo padirbeti i Ispanija.. Sitaip toli nuo manes.. Ilgiuosi jo kiekviena minute,sekunde... Darbe negaliu susikaupti, noriu tik verkti.. Labai bijau ji prarasti, bijau kad nesutiktu kitos moters...As juo pasitikiu, zinau kaip stipriai jis mane myli, taciau esu beprotiskai pavydi ir prisigalvoju visokiu dalyku.. Kaip istverti si laikotarpi, nes atrodo kad tuoj isprotesiu..
Jurgita, 27 m.
Sveiki, man 27 m., mano draugui 32 m. Kartu mes jau 4 metus, iš jų 3 kartu gyvename. Pirmais draugystės metais mūsų lytinis gyvenimas buvo normalus, tačiau vos tik pradėjome kartu gyventi, jie liovėsi egzistavę apskritai. Iš pradžių rodydavau iniciatyvą, įvairiais būdais skatinau (seksualūs drabužiai, romantiška vakarienė, glamonės, erotiški filmai ir t.t.), tačiau beveik visada būdavau atstumta, labai dėl to pergyvendavau, verkdavau, jausdavausi negraži, bloga ir t.t. Laikui einant nustojau stengtis. Karais būna labai blogai, rodos su bet kuo galėtum pasimylėti, kad tik tai padaryti, kartais ima didžiulis pyktis ant savo draugo, kartais puolu į neviltį. Nežinau ką man daryti? Kaip tai pakeisti? Kviečiau savo drauga eiti pas psichologą, bet jis man atsakė "ar pas burtininką nereikia eiti", kviečiau jį kreiptis į seksologą, bet man nepavyko jo įkalbėti kreiptis pagalbos. Pradžioje jis teisinosi, kad negali su manimi miegoti, nes aš esu ištekėjusi, o tai nuodėmė (jis tikintis, o aš buvau susituokusi bažnyčioje), galų gale anuliavo mano bažnytinę santuoką, tuomet jis teisinasi, kad mes pernelyg dažnai baramės, o jam reikia ilgo laiko atsigauti. Dabar jis man sako, kad aš jo netraukiu, bet jis neturi ir su kita moterimi intymių santykių. Ką man daryti, negi viską mesti po tiek laiko, negi nepasikeis viskas vieną dieną? Kartu pasistatėme namą, nebesinori trauktis atgal. Ačiū
ingrida, 26 m.
man 26m,noriu susilaukti kudykio,mano draugui yra 45m,ar nebus blogai kad toks amziaus skirtumas,prasau patarkit
Ausma, 18 m.
Štai, man jau 18 metų... Nė karto nedraugavau su vaikinu, žinoma, netgi apie bučinį kalbos nėra. Išties manau, kad vaikinams atrodau atgrasi. Dabar turiu kažkokį kompleksą, bijau bendrauti su vaikinais, tai atsirado paauglystėje. Visgi negalėčiau pasakyti, kad visuomet tik ir tegalvoju, kad noriu turėti porą, tačiau kartais tiesiog norisi tokio artimo žmogaus. Nors dažnai kyla minčių, kad vienišės gyvenimas man taip pat labai patrauklus. Kaip manote, ar mano situacija problematiška? Galbūt jos netgi nereikia spręsti, vikas ateis savaime...? Ar tai galėtų būti vienas frigiduškumo požymių?
Renata, 35 m.
Sveiki. Su vyru esame susituokę 15 metų, auginame dukrą. Tačiau visus tuos 15 metų jaučiuosi lyg gyvenčiau ne savo gyvenimą. Atrodo lyg manasis eina kažkur greta, pro šalį, o aš maluosi kažkieno kasdienybėje... Mes su vyru nesame artimi. Ir niekada tokiais nebuvome. Jis yra epileptoidas. Jo pykčio priepuoliai kartojasi nuolatos. Tų priepuolių metu jis mane koneveikia, žemina, išvadina bjauriausiais žodžiais. Paskui aišku atsiprašinėja, gailisi. As atleidžiu. Vėl ir vėl, ir vėl... Aš nebeturiu jėgų daugiau tai išgyventi, nebegaliu daugiau atleisti, bet tuo pačiu ir neturiu jėgų išeiti... Neturiu drąsos jam paprieštarauti. Jis sugeba suvartyti viską taip, jog galutiniam variante vistiek kalta būnu aš. Materialinė jo padėtis nebloga, nors man buityje jis nepadeda. Nei materialiai, nei fiziškai. Apie moralinį artumą net nekalbu... Aš suprantu ir suvokiu, kad man galbūt vienai būtų geriau. Turiu neblogą darbą, uždirbu pakankamai gerai, bet nedrįstu jam pasakyti, jog aš su juo gyventi nebegaliu... Kaip man sau padėti išsivaduoti iš moralinės priklausomybės nuo vyro. Mane tokie santykiai nepaprastai vargina ir sekina... Bet yra dukra. Tai taip pat mane stabdo. Patarkite, prašau. Dėkoju už atsakymą.
Daiva, 30 m.
Gyvename su draugu 3m,per ta laikotarpi mes isigyjome suni,susilaukeme dukrytes,isvykome i svetima sali laimes ieskoti,rodos lyg ir graziai gyvename,bet....Svetimoj sali suzinojau ,kad laukiuosi antro maziuko,jis kategoriskai buvo pries,sake,kad mes negalim dabar turet antro vaiko,nes finansiskai mes esame nestabilioj padeti.Terorizavo mane dvi savaites ,kad isgerciau tabletes kurios nutrauktu nestuma.Bet as nieko nesiemiau,tai po sito baisaus barnio musu santykiai baisiai paslyjo.Prisigeres varo mane i Lietuva,sako nenori manes matyt.O kai uzvedziau tema apie vestuves,pasistengiau uzduoti taip klausima,kad nebutu bereikalingu isvedziojimu,tai isgirdau atsakyma,kad jis nenori,nes dabar nenori.O kai paklausiau tai kada jis noretu,atsakymas-nezinau.Zinau,kad svetimoj saly daugelis poru neislaiko isbvandymo ir issiskiria,as sito labai nenoreciau,labai stengiuosi,kad sito nebutu,nes myliu sita zmoguti,bet mintys manes neapleidzia,kad as tik myliu,o manes gal ir visai nemyli.Aisku,karta paklausiau,jau nebeistveriau,ar esu vis dar mylima? Man rodos ,kad problemos kyla is to,kad as esu uz savo drauga vyresne 5m,ir as siekiu sukurti darnia seima,bet manau,kad jo atsakymas,kad jios nenori vesti,tai man suteikia nesaugumo jausma,kuris mane griauzia is vidaus,ir vercia rupintis tik savim ir savo vaikais.Bijau ,kad po kiek laiko as galiu ir nebeatlaikyti tokio ir pati iseiti.Nors kai bandau jam paaiskint kaip as jauciuosi cia svetimoj saly,kaip as jauciuosi antro vaikucio laukdami ir ko as tikiuosi is jo,kad as noreciau ,kad zmogus kuri as myliu ,kad su manim elgtusi,kaip su zmogum,o ne kaip su drauge is gretimo kambario.Jatau jau net ir pati pasimeciau ,kiek pas mane yra iskylusiu problemu.Nezinau ar as aiskiai isdesciau savo bedas,bet tikiuosi,kad gal jus man padesite viska i lentynas susidelioti,nes jau pati nebesugebu.Aciu jums ,net jei is negalesit padeti.
pasimetusi, 23 m.
Laba diena. Man neduoda ramybes vienas klausimas...beveik 7 metus draugavau su vienu vaikinu, du iš jų gyvenome kartu, tačiau apie vestuves niekada nebuvo jokios kalbos arba jos baigdavosi pykčiais. Aš jau to norejau...aplinkui jau daugelis žmonių buvo sukūrę šeimas... Dabar jau beveik 5 men. mes nebekartu...per ta laika pasikeite visas mano gyvenimas: pakeičiau darbo vietą, gyvenamą vietą ir šalia manęs yra kitas žmogus... šis žmogus buvo pats geriausias mano draugas...jį pažinojau nuo studijų laikų...mes visada puikiai sutardavome, todėl tai buvo pirmas žmogus, kuris po skyrybų buvo arčiausiai manęs... mes jau daugiau nei pusę metų galvojom vienas apie kitą ir jautėm jausmus didesnius nei draugų, tačiau aš gyvenau su kitu žmogumi.šiandien šis žmogus yra šalia manęs jis yra priešingybė tam, ką turėjau prieš tai. man yra priimtinas jo požiūris į gyvenimą, su juo randu tikrą ramybę, matau ateitį kartu su juo, nenoriu nei vieno jo charakterio bruožo keisti, man jis ir būdamas draugas buvo priimtinas ir dabar, kai esame pora. jis yra asmenybė, todėl nesileidžia stumdomas ir man tai patinka, be to neleidžia man juo manipuliuoti...toki žmogu norejau padaryti iš buvusio draugo...yra tik tokia neramybe dėl jo isvaizdos...jis aukštas ir stambus, net storas sakyciau (virs 100kg sveria) , o as apie 50 kg. ir jis nera labai gražus...tas , kas pažinojo mano ankstesnį draugą sako, kad šis vaikinas visai negražus ir storas....mane tai liudina...tai zmogus su tokiu vidumi, kokio visada norejau, bet išvaizda...man, taip pat tai nelabai patinka, noreciau, kad jis atrodytu kitaip, taciau vis pagalvoju, kad grazus vaikinas dar negarantuoja to fakto, kad busi laiminga, kad jis rimtai ziures i ateitį ir bandys ją kurti..o šis žmogus kasdien galvoja apie ateitį, jo svajonės tokios, apie kokias aš visada bijojau pagalvoti (vestuves, jaukus namai, vaikai). Jo tikslas visada kažka daryti, kad galėtų pragyventi, jis niekada nestovi vietoje...esu labai pasimetusi ir nezinau, ar tikrai taip labai svarbi žmogaus isvaizda..??ir kaip sau pasakyti, kad ne tai gal svarbiausia...??
|
||||||||||||||
   
|
Susipazinau su vaikinu(25m.). Pazinties pradzioje, jis nenorejo pasakoti apie save dau, bet veliau papasakojo, kad tuo metu kai susipazino su manimi, skyresi su panele, su kuria pragyveno kartu 3m. Veliau nusipirko atskira buta i kuri veliau pradejom vazineti. Po 3 men., kurie buvo nuostabus,jis pamate, kad isgerusi as esu lengviau prieinama, tad nuo to karto vis bande prigirdyti ir isiversti i lova. Suretejo susitikimai, susitikdavom tik savaitgaliais, kai galedavau pernakvoti pas ji, bet visad nors ir daug isgerusi budavau isitempusi, nors kartais ir pasirodydavo, kad ir as to noriu. Po kokiu 10 tokiu susitikimu, kai jis nuleisdavo man ant pilvo, o as nieko is to nepesdavau jis dingo kaip i vandeni. Kodel? Po 3men. vel atsirado ir pradejo savaitgaliais isgeres rasinet, kad atvaziuociau pas ji, visokiausiu dalyku prisizadedamas, prisiulydamas, kad tik atvaziuociau. kodel? Paskutini karta, kai pas ji lankiausi supratau, kad jis santykiavo ir su kitom panelem. Nenoreo nieko pasakot, tad as jam pasakiau, kad cia musu paskutinis susitikimas. Pirmus tris menesius jis rode demesi, budavo tik darbas ir as jo gyvenime, bet matyt, kai as vis nesimyledavau su juo(dar vis nekalta esu), jis neislaike ir del to ir buvo dinges. Nezinau. Kaikurie vaikinai sako, kad tiek laiko be mylejimosi neistveria, del to poros ir skiriasi, bet nemaniau, kazkaip, kad cia toks ilgas laikas, ar kad as juo jau taip pasitikiu, kad leisciausi. Bet dabar vis galvoju, kad visgi gerai pasielgiau...Ar ne?
