|
|
|
Jonas, 26 m.
Sveiki. Norėčiau nepriklausomos nuomonės dėl tikriausiai daug kam iškilusios situacijos. Su žmona kartu jau 7 metus, beveik 4 metus santuokoje, auginame 3 metų vaiką. Būna pykčių, būna nuostabių akimirkų, tačiau einant dvasinio tobulėjimo keliu(įveikiant visokias vidines baimes, prieštaravimus, augant šiaip dvasiškai), plius įtakotam barnių,kurie periodiškai pasiekia ypatingą intensyvumą, buko nesupratimo, nesusikalbėjimo, nepripažintų savęs paakojimų vardan šeimos priėjau išvados(tiksliau prisipažinau pagaliau sau), jog nejaučiu meilės žmonai, artumo. Intymiai bendaujame, kartais pasikalbame, bet nejaučiu jai meilės. Arba ta meilė dingo arba jos nebuvo(neturėjau stiprybės prisipažint, jog tai kas buvo - tebuvo aistra, smalsumas). Sutikau žmogų, kuris dvasiškai pasidarė labai artimas. Ir svarbus. Su žmona pasikalbėjau apie savo būseną ir jausmus jai, nors nutylėjau apie tą žmogų. Vis dar nežinau ar sugebu mylėti, ar kompleksai trukdo suvokt/prisipažint, kad visgi atradau sau skirtą žmogų, bet esmė, jog jaučiu ir protu suvokiu, jog žmona nėra tas žmogus su kuriuo norėčiau praleisti likusį gyvenimą. Daug apie tai mąsčiau ir nežinau kaip būti. Labai myliu savo vaiką, labai užjaučiu žmoną, nes ji mane labai myli, o aš jai negaliu tuo pačiu atsakyti, juolabiau noriu būti su kitu žmogumi ir ji nori būti su manimi. Abudu suvokiam situaciją ir jos sudėtingumą. Nutarėm palikti viską išspręsti laikui, bet gal yra efektyvesnis būdas? Perlipti per save ir tikėtis, kad pamilsiu - nesiruošiu, bet ir įskaudint nenoriu ir vaikui noriu suteikt viską ko jam reikia šitam gyvenime tapt nuostabiausiu žmogumi.
Ką benuspręstumėte, vaikui tėvu vis tiek liksite. Net jeigu skirsitės, labai svarbu jam pasakyti,kad skiriatės su mama, bet ne su vaiku ir nuoširdžiai savo elgesiu tai įrodyti - bendrauti toliau.
Jeigu liksite su žmona iš gailesčio ar paaukosite savo laimę dėl vaiko ir liksite su šeima, gali būti, kad jie jaus, jog yra jums skolingi ir ta skola, kaip kaltė (mes kalti,kad tėtis nelaimingas) gali gadinti jūsų santykius.
Jeigu išeisite gyventi su dvasiškai artimu žmogumi, greičiausiai jums liks kaltės jausmas, kad palikote žmoną su vaiku, nuvylėte juos ar panašiai. Tai gali neigiamai įtakoti jūsų naujus santykius.
Kaip matote situacija sudėtinga ir abi išeitys yra su tam tikru nemaloniu prieskoniu. Todėl svarbu įsisąmoninti kokią kainą turėsite sumokėti, atpažinti kai jaučiate tą prieskonį ir pasielgti taip, kad galėtumėte pasakyti sau: “Taip, man tai to verta, šitą kainą sutinku mokėti, šitas prieskonis mano gyvenimo pyrago neužnuodyja.”
Akira, 21 m.
Sveiki man labai sunkiai sekasi bendrauti su vaikinais.Sunkiai prisileidziu,bet kai priprantu daug pradedu tiketis ir zinoma nusiviliu.Neesu draugavusi su vaikinu.Pries metus buvau labai susizavejusi vienu vaikinu,kuris rode man daug demesio ,po to supratau,kad jausmai buvo vienpusiai.Budamas su manimi jis mylejo ir galvojo apie kita mergina.As juo pasitikejau jam atsiveriau,norejau but su juo ,tikejausi kad jis uzpildys ta tustuma kuria jauciau.Po to supratau,kad jam rupejo tik lova.As dar neesu turejusi lytiniu santykiu,norejau kad jis butu man pirmas,tikejausi kad jis pamirs savo buvusia mergina.Bet greitai supratau,kad be reikalo buvau su juo atvira,nes visas paslaptis kuriai pasakodavau jam jis ispliurpdavo visiems savo draugams.Kai atsisakiau eiti su juo i lova jis iskart paliko mane.Man buvo be galo skaudu,supratau kad jis nei gerbe nei mylejo manes.Nors musu bendravimas tesesi neilgai tik kelis menesius,bet sieloje iki siol liko didelis "randas".Is pradziu zemindavausi,maldavau kad nepaliktu manes.Paskui nusprendziau kad reikia suimti save i rankas.Nuo to laiko man yra labai sunku uzmegzti pazinti su vaikinais ir susirasti savo tikraja antraja puse,kuris gerbtu ir myletu mane.Kazkaip nustojau tiketi jausmais.praradau visiskai pasitikejima savimi,jauciuosi nepatraukli,nemokanti bendrauti.Nesiseka bendrauti su kitais vaikinais ir del to kaltinu save.Dabar man patinka kitas vaikinas ,bet bijau atskleisti jam savo jausmus,bijau buti atstumta.Man atrodo,kad ir jo tikslai gali buti" nesvarus"Gyvenu su mama.Mama sako kad esu labai jauna daug ko gyvenime nesuprantu todel taip ir jauciuosi.Laikas galbut ir gydo" zaizdas',bet praejo jau du metai,o as iki siol uzsiskleidusi savo vienatveje ir kuo toliau tuo sunkiau man bendrauti,sunku pasitiketi,buti savimi pamirst viska. Gal galetumete kazka patart kaip ismokt pasitiketi savimi,nebijoti bendrauti pamirst nuoskaudas?Aciu
Normalu yra po stipraus sužeidimo kurį laiką nepasitikėti kitais ir savimi, bijoti naujo skausmo, saugoti save nuo pernelyg artimo kontakto ir panašiai. Tačiau jeigu jaučiate, kad tai užsitęsė ir trukdo Jūsų laimei, gyvenimo džiaugsmui, rekomenduoju apsilankyti pas psichologą. Gali būti, kad Jums, kaip ir po fizinės traumos, greičiau išsigydyti psichologinius sužeidimus padės reabilitacija, t.y. psichologo pagalba gydant emocines žaizdas, švelninant, minkštinant įskaudinimo paliktus randus.
Beata, 18 m.
Sveiki, noriu papasakoti apie tai, ka isgyvenu. Buciau labai dekinga, jei padetumete susigaudyti, kodel taip jauciuosi ir duotumete keleta patarimu. Pries keturis menesius pradejau savo pirmaja draugyste su vaikinu. Jis svelnus, geras, demesingas man. Pradzioj labai atsargiai prie manes prieidavo, atsargiai elgdavosi. Dabar jis toks pats geras man, tiesiog jis pradejo daugiau mane visur liesti. Manau tai, ka jis daro yra petingas. As leidziuosi del savo silpnumo atsispirti, o po to siaubingai jauciuosi. Man aiskina,kad tai nieko blogo. Taciau kuo toliau tuo man blogiau. Jauciuosi lyg daryciau kazka blogo, jauciuosi neskaisti, nesvari, nedora ir noriu viska grazint i laika,kai is vis nieko dar nebuvo. Verkiu ir kaltinu save,kad leidau. Kai suzinojau,jog petingas laikomas nuodeme, jauciausi dar blogiau. As nesuprantu,kodel taip jauciuosi... ar man liautis, labai prasau padekite.
Jeigu teisingai supratau, labiausiai Jus kankina klausimas: ką nuvilti: save ar vaikiną? Kai nenuviliate savęs – nuviliate vaikiną, tuomet, greičiausiai, kyla baimė jį prarasti. Dėl tos baimės renkatės nuvilti save ir jaučiatės šiek tiek ramesnė, kad vaikinas gal nepaliks, bet čia greičiausiai iškyla kita baimė – jeigu būsiu nuodėminga, kas man nutiks? Ir, galų gale, liekate tarp dviejų baimių. Laimės tokioje situacijoje nedaug. Kaip elgtis, ką galvoti, kad jaustumėtės laimingi abu – ir jūs, ir vaikinas, atsakyti negaliu, nes atsakymas į šį klausimą yra jumyse. Ir jeigu kol kas jo nerandate, rekomenduoju apsilankyti pas psichologą, kuris gali padėti tai padaryti.
|
|
|
Vardenis, 19 m.
Laba diena.
Su mergina draugauju 1,5 metu. Jai 20 metu. Jinai mane labai myli, as ja - nebezinau, nors nenoriu skaudinti to sakydamas. Taigi pradesiu kaip viskas buvo. Viskas is pat pradziu klojosi puikiai. Taip pat ir lytinis gyvenimas. Taciau po triju menesiu lytinis gyvenimas isnyko. Galima sakyti isnyko. Na vidutiniskai kartas per menesi (pastebejau kad tai buna pries jos menesines) Galvojau gal jai kas ne taip, daugybe kartu meginau kalbetis, dariau viska, taciau jokiu rezultatu nebuvo. Jinai man priekaistu lovoje neturi. Per pokalbius pavyko issiaiskinti kad ji tiesiog nejaucia absoliuciai jokio lytinio potraukio (tada kyla klausimas kodel santykiu pradzioje jaute) bei kad ji jauciasi prievartaujama, jaucia kazkoki nemalonu vulgarumo jausma, lyg darytu kazka bloga, nuodeme. Jos lytinis potraukis ir kad ir kaip meginau ji aktyvuoti - jokios naudos. Taip gyvenant mano gyvenimas pasiskirste i dvi fazes:a) visiskai atsala noras su ja buti, ja buciuoti, netgi kazkokia neapykanta atsiranda, lyg noreciau atsikersyti jog vos tik noriu prie jos prieiti iskart isgirstu "NE". B) Jausdavausi neramus, prarades gyvenimo dziaugsma, nelaimingas, niekam nereikalingas, su nieko nebendraudavau, kankindavo nemiga, bloga nuotaika, uzsidarydavau savy ir savo liudesy, labai trauke prie alkoholio ir cigareciu kaip atsipalaidavimo priemoniu.
Taciau pries kiek laiko, as ja siek tiek testavau, pameginau "paimti" ir nerimtai paprasiau, kad uzsimerktu ir buciuotusi su manim isivaizduodama, kad as esu mergina. Taip ir padare, jauciau, kad jinai visiskai atsipalaidavo, ka ir pati pripazino ir kas beje buna viena kart i puse metu, jai buvo zymiai maloniau nei suprantant, kad prie jos esu as. Tai supratus ji sumisusi viska nutrauke ir labai sutriko. Taip pat siek tiek pakalbejome, pasake, kad bendraja prasme merginos kunas seksualesnis uz vaikino. Taip pat pasake, kad nuogas vaikino kunas slykstus, o merginos - seksualus, manasis irgi. Net nezinau, as visai pasimetes, ja myliu, bet ar ji lesbiete? Nezinau kaip man tada su ja draugauti ir isvis ar tai is mano puses bus imanoma. Taciau nesu 100% isitikines... Buciau dekingas gaves patarimu.
Negaliu Jums atsakyti, ar Jūsų mergina lesbietė, ir kas jai ne taip, nes jos nepažįstu, ir vien tik apibūdinimo, kas vyksta, maža. Tačiau matau, kad galimi bent jau keturi būdai, ką daryti: 1.Jūsų mergina eina pas pasichologą ar seksologą ir ten sprendžia savo seksualinio gyvenimo problemas, jeigu nori. 2.Jūs abu einate pas psichologą ir ten kalbatės apie savo gyvenimo problemas, ieškote sprendimų, jeigu abu to norite. 3.Jūs vienas einate pas psichologą ir ten nusprendžiate ką norite ir galite padaryti su tuo, kas vyksta tarp Jūsų su mergina. 4.Jūs abu su mergina labai pamažu ir atsargiai bandydami įvairius variantus ieškote būdų mylėtis, kurie būtų malonūs Jums abiems, jeigu turite noro ir kantrybės. Jeigu nė vienas iš šių variantų problemos sprendimui Jums netinka, esu tikra, pats sugalvosite sau geriausią.
Santa, 16 m.
norejau pasiteiraut.man patinka vaikinas is mano mokyklos,jis vyresnis,taciau jis i mane neziuri.as daznai ji matydavau,mes tai mokyklos koridoriais ar dar kur nors prasilenkdavome.bet jokio demesio nebuvo is jo puses.bet simpatija jam nesumazejo nuo to.taciau viena karta pamaciau ji su mergina ir tada net menkiausios viltys zuvo.taciau jis man labai patinka,as nenoriu ju bandyti isskirti, nors nemanau kad ir pavyktu.bet pamirsti irgi nenoriu,jis man labai patinka ir kazkodel as svajoju kad mes kazkada busim kartu.ka patartumet daryt?
Patariu svajoti toliau, jeigu taip norisi. Kartais būna, kad svajonės išsipildo. Kartais būna, kad svajonės transformuojasi, keičiasi ir išsipildo jau nauja svajonė.
Akira, 23 m.
Sveiki norejau paklaust kaip ismokti bendrauti?Didziausia dali gyvenimo uzima ti mokslai ir darbas.Darbas varginantis fiziskai be to patyriu ir zeminima darbe,tad sunku ir moraliskai.Po darbo nesinori nieko matyti,nei bendrauti su draugais.Niekada neturejau rimtos draugystes su vaikinu,retai kada nueinu i pasimatymus.O dabar pastebejau kad atitolau nuo zmoniu,su vaikinais isvis man sunku bendrauti,droviuosi gedijuosi saves ir tik stengiuosi kuo greiciau pabegti is pasimatymo.Kaip man ismokti pasotiketi savimi,laisvai bendrauti,anksciau tokiu problemu nebuvo.Aciu
Norint išmokti bendrauti reikia bendrauti. Bet čia lengviau pasakyti, nei padaryti. Kai kas nors nesiseka, stengiamės to išvengti, o kai vengiame, nieko naujo neišmokstame, netobulėjame ir taip papuolame tarsi į užburtą ratą. Ir kartais vienam pačiam sunku iš viso to ištrūkti. Tokiu atveju rekomenduoju kreiptis į psichologą. Ten greičiausiai surasite palaikymą, padrąsinimą, kitokį požiūrį į tai, kas vyksta Jūsų gyvenime ir sugalvosite naujų idėjų, kaip jaustis laimingesnei. Ne veltui juk sakoma: “Dvi galvos – ne viena.”
 |
Viktoras ŠAPUROVAS
Gydytojas psichoterapeutas-seksologas
Individualiosios psichologijos (Adlerio) analitikas
El. p. sviktoras@centras.lt
|
|
|
 |
Algirdas ŠUMILA
gydytojas dermatovenerologas, Lietuvos seksualinės medicinos draugijos narys
Medicinos centras
UAB "Asmeda"
Šeimyniškių 21, Vilnius
tel. (85) 215 4444
mob.+370 612 85580
|
|
|
 |
Dovilė Jankauskienė
Psichologė
Tel.:(8-5) 2418620
Mob.:+37065951504
|
|
|
|
Patikrinkite, ar gerai įvedėte elektroninio pašto adresą!
|
