Jūsų susirūpinimas pagrįstas. Santykiai tikrai nėra harmoningi, jei viena pusė jaučiasi blogai, o kita- gerai. Santykiuose būtina formulė; tau gerai, man gerai. Kadangi šiuose santykiuose jums kyla nepasitenkinimas, pokyčius teks jums iniciuoti. Įsivardinkite kas jūsų netenkina ir pažiūrėkite ką ir kaip galite pakeisti. Gali būti, kad jūs priimsite sprendimą susitaikyti su esama situacija ir tęsti tokius santykius, o gal būt jūs nuspręsite juos nutraukti, nes tai tik jūsų laiko gaišinimas ir nerealių vilčių puoselėjimas.

Suprantamas jūsų nerimas. Kai svarbus žmogus bėga į “negyvenamą salą”, atrodo, kad nepasitiki šalia esančiais, atstumia juos. Toks elgesys skaudina. Kodėl taip elgiasi gali būti įvairiausių priežasčių, ir, aišku, geriausiai tai žino jūsų vaikinas. Dažniausiai pasitaikanti žmogaus bėgimo priežastis- pasimetimas, noras pabūti vienam ir apmąstyti padėtį, priimti sprendimą. Šiuo atveju svarbu žmogui suteikti erdvės, parodyti, kad jis rūpi, tačiau jo nepersekioti. Būtų gerai apsispręsti kieno jausmais rūpinatės: savo ar draugo. Kai grįš iš “salos”, pasakykite kaip jaučiatės, kaip norėtumėte spręsti tokias situacijas.

Žmogaus gyvenime tarpusavio santykiai yra labai svarbus dalykas, tai lemia gyvenimo kokybę. Santykiai patenkina daugelį mūsų poreikių, tokių kaip meilės ir priklausymo poreikis, ir pagarbos poreikis. Jei santykiuose nors vienas asmuo jaučia šių dalykų trūkumą, prasideda problemos ir konfliktai. Neįvykę norai, nepatenkinti poreikiai sukelia pyktį ir įtampą. O šiais jausmai nuspalvintas bendras gyvenimas tampa sunkus. Tačiau jei kyla pyktis ir nepasitenkinimas tai – tuo pačiu ir ženklas kad kažką reikia keisti. Nepasitenkinimas suteikia jėgų išeiti iš netenkinančios situacijos. Svarbu 1) nuspręsti ką jaučiate savo draugui; 2) ar norite kartu būti; 3) paklausti savęs, ko tikitės iš savo draugo ir ar jis tai gali jums suteikti; 4) ką jūs pati galite padaryti dėl draugo; 5) pagarba, tolerancija, kito žmogaus priėmimas – to mes mokomės visą gyvenimą; 6) jie tarpusavyje turite nuoskaudų būtina jas išsiaiškinti ir atsiprašyti ar atleisti.
Tai turėtų formuoti jūsų bendravimo kultūrą. Būtų gerai, jei nei vienas iš jūsų nekauptų nuoskaudų.
Pagarba žmogui- tai kadieninis jautrus elgesys, kai žmogus jaučiasi priimtas ir mylimas toks koks yra, kai rūpinamis jo jausmais.

Nenoras gyventi atsiranda ne nuo vieno rūpesčio. Atrodo, kad esate prisikaupusi sunkių jausmų ir nežinote, kur juos iškrauti. Labai gerai, kad jūs sunkių jausmų neignoruojate, o apie tai kalbate ir dalinatės bent jau su manimi. Gerai ir tai, kad noro gyventi atkūrimas dabar yra pagrindinis jūsų tikslas. Norint pasiekti šį tikslą, labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo jausmus, mintis ir elgesį. Pradėkime nuo jausmų. Tai, kad kažkada kažkas pakomentavo jūsų išvaizdą jus labai įskaudino, ir dabar į save žiūrite tik pro šio vertinimo akinius. Gali būti, kad su savo trūkumu esate nesusitaikiusi ir to fakto jūs nepriimate, neigiate jį. Jūs nesate atsakinga, ką kiti žmonės galvoja ir kalba. Jie pasielgė netaktiškai, nejautriai ir nemandagiai. Kai žmonės pastebi kitų trūkumus, dažniausiai būna taip, kad patys bėga ir slepiasi nuo savųjų. Taigi, nejautrūs, netolerantiški žmonės jūsų atžvilgiu pasakė pastabą, jūs įsiskaudinote. Čia ir yra jūsų atsakomybė už jausmus: įsiskaudinti arba ne. Pasižiūrėkite pro kitus akinius. Mintis galite pradėti sukti: „Kaip baisiai atrodau, arba kokia aš nelaiminga, tas trūkumas man neduoda ramiai gyventi” arba visai kitokias: „Jau 20 metų su tuo gyvenu, myliu save, myliu gyvenimą, galiu daug nuveikti, sukurti, pamatyti ir patirti, tai mano galioje, aš nesu atsakinga už kitų jausmus, mintis ir elgesį, aš atsakinga už savo laimę”. Neimkite iš kitų (net žodžių) tai ko nenorite, jums tai nepatinka ir nereikalinga. Įsivaizduokite , kad grąžinate tai jiems: „Tai ne man, tai tik jūsų nuomonė”. Į kiekvieną objektą, taip pat ir į savo trūkumus, mes galime žiūrėti iš įvairiausių pusių. Ši galimybė praplečia savęs vertinimą. Pavojinga į viską žiūrėti iš vienos vietos, tai labai apriboja situacijos suvokimą ir mažina veikimo galimybių pasirinkimą. Jūsų atveju jums atrodo net neverta gyventi.
Elgesys. Leisdama kitiems pažeidinėti savo ribas, jūs tarsi tampate auka, kuri suteikia kitiems leidimą kištis ir veikti jūsų gyvenimą. Niekas kitas be jūsų negali nubrėžti tvirtų ribų ir aiškiai parodyti, kas jums nepatinka ir ko jūs nenorite. Kitas veiksmas yra užsiimti tikrai mėgstama, sau prasminga veikla, tai gali būti patys įvairiausi dalykai. Paprastai veikla atitraukia dėmesį nuo slegiančių minčių ir kuria gyvenimo prasmės jausmą. Galite daryti ką mėgstate ir žinote arba išbandyti kažką nauja. Kasdien atlikite tokį pratimą: vakarais prieš miegą pagalvokite apie praėjusią dieną, prisiminkite kokie trys dalykai jus nustebino ar nudžiugino: gali būti ir vaiko šypsena, žvirblis baloje ar skanios kavos puodelis.
Filosofinis požiūris. Su trūkumai kaip ir su liga - siūloma to nevengti, nepykti, nekovoti ar neigti, o pažinti ir susidraugauti. Gali būti, kad tas jūsų trūkumas jums suteikia jėgos, išminties, kantrybės, tolerancijos, jautrumo, pagarbos kitiems ir atjautos kenčiantiems, nes viską jūs pati patyrėte. Tokių žmonių mūsų visuomenėje labai trūksta. Labai geras terapinis efektas užsiimti savanoriška veikla. Sėkmės. Jeigu prislėgta nuotaika ir mintys apie savižudybę tęsiasi ilgiau nei 2 savaites, kreipkitės pagalbos į specialistus. Jums tikrai yra išeitis.

Žmogaus organizmas yra holistinė (pusiausvyros) sistema. Kūnas ir psichika nėra atskirtos kažkokia tvora. Endokrininė sistema veikia psichiką, psichika veikia endokrininę sistema. Žmogus visą gyvenimą ieško pusiausvyros ir prisitaikymo prie pokyčių, kurie kol žmogus gyvas įtakoja mūsų gyvenimą. Jūsų situaciją galima spręsti sutvarkant endokrininę sistemą, t.y. kreiptis į gydytojus. Taip pat pripažinti, kad žmogaus psichika yra neišsemiama gelmė ir pradėti gyventi, o ne stebėti gyvenimą iš šono, jeigu aišku to norisi. Labai svarbu suvokti, kad iš tikrųjų jus nustūmė į tą šoną, kaip jūs jaučiatės ten gyvendama, kas trukdo pradėti gyventi kitaip, kokios baimės, jausmai. O jeigu norite kitaip gyventi – tai kaip? Gyvenimo pokyčius aiškiausia yra pradėti nuo konkrečių dalykų tai savo kūno suvokimo. Įsisąmoninti kaip kvėpuojate. Ar kvėpavimas laisvas, pilnas, atsipalaidavęs. Jei kvėpavimas apsunkintas, dažniausia tai jau praneša apie savo jausmų išgyvenimo blokavimą. Kai kvėpuojame plaučių viršūnėmis, kvėpavimas paviršutiniškas, nebesuprantame ką jaučiame (nerimas, baimingumas, įtampa stiprėja) , kai nesuprantame, ką jaučiame , prarandame ryšį tikrove, su tuo kas vyksta aplinkui. Pilnas natūralus kvėpavimas leidžia suvokti savo jausmus, o suvokti jausmai mums suteikia jėgų veikti ir eiti į kontaktą (santykį). Gyvenimas įgauna spalvų ir prasmės. Kitas svarbus dalykas judėjimas, fizinis aktyvumas. Judantis kūnas – gyvas žmogus. Fiziškai judant jaučiama energija, šiluma, išgyvenamas džiaugsmas. Turint energijos norisi užsiimti kokia nors veikla. Paprastai gimsta daug idėjų, gyvenimas atrodo pulsuojantis, turiningas ir prasmingas. Kadangi savimi jau pasirūpinta, norisi daryti kažkam gera. Padarius kažkam gera, kyla pasitenkinimo, svarbumo jausmas. Žmogus tampa kuriančia, aktyvia, imančia ir duodančia asmenybe.

Atrodo, kad jūsų meilės santykyje viršų ima praradimo baimė. Santykiai gali tapti sudėtingi ir slegiantys. Girdžiu, lyg jūs sakytumėte: ”kur tu eini, ten ir aš noriu eiti”. Toks santykis daugeliu atžvilgių gali būti patogus, tačiau jei iš partnerystės tikitės daugiau, o ne tik būti kažkam paslaugia siela ar aidu, tai gali nuvilti. Santykių pradžioje tai miela ir gražu, bet čia sustojus, santykiai užstringa. Jums reikia vis daugiau, atrodo jūsų laimė priklauso tik nuo partnerio. Taip tampate vis labiau priklausoma nuo draugo ir jaučiatės be jo vis bejėgiškesnė. Dėl savo laimės daug ką galite padaryti ir pati. Kiekviena meilės istorija unikali, kiekvieni santykiai yra originalūs. Svarbiausia yra suprasti, kad partneriška būtis turi turėti kūrybingą atstumą, kuris abiems partneriams leidžia būti pačiais savimi, susiformuoti į autonomiškas asmenybes. Tikroji partnerystė galima tik tarp dviejų savarankiškų individų, o ne tada, kai yra priklausomumo vieno nuo kito santykis. Kas neišdrįsta būti savarankiška asmenybe dėl to ir kyla pavojus netekti partnerio. Ir dėl priklausomybės ir per mažos savigarbos sau gresia pavojus prarasti kito pagarbą, ir taip yra provokuojamas nerimtas požiūris į save. Partnerio distancijos poreikis neturėtų sukelti santykių krizės, nes dažniausiai nėra ženklas, kad partneris nebemyli.
Mums visiems yra būdingas jausmas, kad kuo stipriau mylime, tuo daugiau turime ką prarasti, o kadangi žmogaus gyvenimas kupinas pavojų, mes visi ieškome trupučio saugumo, kurio daugiausia tikimės rasti meilėje. Svarbiausia šiuose santykiuose parodyti tiek žmogiško supratingumo ir šilumos vienas kitam, kad tai būtų pagarba ir branginimas vienas kito , o mūsų meilė ir reikalavimai partneriui nedusintų santykių.

Skaitant susidaro įspūdis, kad pavydas trukdo džiaugtis gerais santykiais. Atrodo lyg kokia nesąmoninga provokacija, kurios tikslas sugriauti jūsų santykius.
Pavydas yra kompleksinis jausmas. Nepasitikėjimas savimi, savęs lyginimas su kitais, nerimas padeda pavydui sudygti ir, deja, pradeda trukdyti sveikiems tarpusavio santykiams.
Sprendžiant šį klausimą, reikėtų savęs paklausti kaip aš save vertinu, koks mano požiūris į save. Stiprinant pasitikėjimą savimi didėja ir pasitikėjimas kitu. Mažėja noras savintis kitą, ieškoma ir atsiranda kitų būdų kurti ir išlaikyti santykius.
Pavydą gali kelti neužgijusi sena patirtis, kuri primena apie neištikimybę, palikimą, įskaudinimą. Tuomet atrodo, kad norint išlaikyti santykius reikia labai kontroliuoti partnerį, bet tai nesuteikia palengvėjimo, nes ne ten sprendžiama problema. Norint kurti sveikus santykius, skaudi patirtis turėtų būti užgydyta ir suteikti išminties. Kiekviena meilė susijusi su rizika, svarbu sugebėti leisti laisvai gyventi ir sau, ir kitam ir vis dėto drįsti tą kitą mylėti.
Kai pastebite, kad jums kyla pavydo jausmas, kelis kartus giliai pakvėpuokite, užsimerkite ir pajuskite kurioje kūno vietoje tas jausmas gyvena. Kai atrasite jo gyvenvietę, tiesiog jam pasakykite: „Labas“. Tik pasisveikinkite, kurį laiką taip pabūkite. Pamažu stebėkite, ką jums tai primena, gal iškils koks vaizdas ar prisiminimas, ar istorija. Gali būti, kad jums pavyks rasti tą pavydą keliančią priežastį. O žinant priežastį, lengviau pasirinkti sprendimą ir veikti. Sėkmės.