Nepasiekiamoji

Nicole Kidman žvelgia į Klaipėdos senamiesčio gatvelę. Blyškiai žydrame fone jos efemerišką veidą glosto švelnios, lengvos šviesių plaukų sruogos, o akys šiek tiek ryškesnio melsvumo nei fonas. Pasirėmusi į kažkokį neapčiuopiamą spindintį paviršių, žaviai nuobodžiaujanti, nukreipusi žvilgsnį nuo kasdienio, pilko gatvės gyvenimo. Jos nedomina eismo įvykiai, išdidžiai aukštakulniais kaukšinčios vienodo kirpimo patelės (pardon, panelės), piktas bekojis elgeta, kasdien prašantis išmaldos toje pačioje vietoje, kartais nusispjaunantis pavymui nedosniam praeiviui. Nicole viso to nepastebi, kaip ir į ją niekas nekreipia dėmesio: nesusisiekiantys pasauliai. Ji kabo įrėminta savo funkcijos žadinti geismą... atvirai prisipažinsiu, neatsimenu, kam. Ką ji ten reklamuoja? Gal kvepalus, o gal laikrodžius? Ar kremą? Mane kliudo tik jos žvilgsnis. Tiksliau -tai, kad mato kažką, ko nematau aš. Jos veido išraiška, visa ši perregimai melsvai gelsva vizija pilkame metalo fone ir ypač Nicole nežiūrėjimas varo mane iš proto. Kuris nesame patyrę žvilgsnio galios? Jis sukuria mus iš naujo arba sunaikina! O ji manęs nemato! Bet pažįstame ir tokį „nematymą"! Kai į tau svarbų žmogų nekreipi dėmesio, tam, kad jis tave pastebėtų arba net ir pasinervintų. Niekas taip neužkliudo, kaip toks ignoravimas. Taigi Nicole bando mane ignoruoti. Gerai! Labai man reikia! Tik pamanykit, nemato! Paprasčiausia Holivudo barbė, forma be turinio, tiesiog blondinės įsikūnijimas!!!

Tik mano pyktis netikras. Labiau įsivaizduojamas. Maždaug: kaip su ja pykčiausi, jei mes, pavyzdžiui, būtume pora. Kaip išeičiau neatsisveikinęs, metęs tokį žvilgsnį, kuris persekiotų ją visą likusį gyvenimą. Na ir kas, kad nemoku angliškai. Na taip, aš ir ne Holivudo žvaigždė. Psichoanalitikai teigia, kad kuo geidžiamas asmuo neprieinamesnis, tuo didesnis troškimas jį turėti. Gaila, kad Nicole manęs nepažįsta. Net nenumano, kad toks egzistuoju. Teoriškai turėtų manęs labai norėti. Tik va, nepažįsta. O gal ji manęs labai geidžia, tik to dar nežino? Apima nuojauta, kad kažkas tuoj atsitiks: ji iš lėto pajudės, pažvelgs į tą nepažįstamą šurmulingą Klaipėdos senamiesčio gatvelę, jos žvilgsnis kurį laiką baikščiai paklaidžios, mūsų akys netikėtai susitiks, ir Nicole droviai ir truputį kaltai šyptels man... Ir tada staiga suvoks savo užgniaužtą geismą... Beje, o ar Kidman ištekėjusi? Regis, kažką skaičiau apie tai, ir jei neklystu, jos santuoka labai sėkminga. Gal ji net jau ir laukiasi, o gal jau ir pagimdė? Informacijos spragos... Tik kas gi nežino, kaip greitai ten, žvaigždžių pasaulyje, viskas keičiasi? Kaip tame rusiškame multike, kurio gilios prasmės vaikystėje nesuvokdavau: „Pa mariam, pa valnam, nynče zdes, zavtra tam". Puikus postmodernistinis tekstas, atskleidžiantis dabartinio visomis prasmėmis klajokliško gyvenimo esmę. Arba dar vienas posakis, atspindintis egzistencinį nerimą: „Kuda padatsa, kamu atdatsa?!" Neabejoju, kad ir Nicole žino, kas tai yra, - vis dėlto ji ne tokia jau banali asmenybė. Kaipgi jos nekamuotų egzistencinis nerimas? Tik visiški bukapročiai gali būti laimingi, o Nicole, akivaizdu, tokia nėra. Ko gero, būdama subtili asmenybė, ji labai kenčia. O, kad žinotų, kaip ją suprantu... Kiek daug turime bendro... Beje, kokiuose filmuose ji vaidino? Atsimenu tik, kad mačiau ir kad patiko, bet kaip vadinosi?.. Kas gi su mano atmintimi? Reikėtų susirūpinti, jei dėdulė Alzheimeris jau peršasi į draugus. Kita vertus, argi svarbu, ką ir kur ji vaidino? Kam ieškoti vakarykštės dienos? Juk gyvenimas praeitimi veda į neurozę. „Jei esi dabar ir čiaaaa", - kaip dainuoja Andrius Mamontovas. O dar geriau žvelgti į ateitį. Nicole taip ir daro: jos žvilgsnis nukreiptas į ateitį, į tai, ko dar nėra, bet bus, greitai bus. Tik nusipirk tą daiktą, kurį ji turi. Ir vis dėlto, velniai rautų, ką Nicole ten reklamuoja? Rytoj, eidamas pro šalį, būtinai pasižiūrėsiu. Jau kiek kartų sau sakiau: reikia atkreipti dėmesį į tai, ką ji ten siūlo... Tiesiog iš smalsumo. Galų gale ir iš pagarbos Nicole. Tik kodėl man nepavyksta įsidėmėti, ką ji ten veikia? Kažkokia mistika. Turbūt tai ženklas! Tokie dalykai tikrai neatsitiktiniai, juk negali būti, kad, tiek kartų (beje, kiek?) eidamas pro šalį ir žiūrėdamas į ją, nepastebėjau, ką veikia. Įsidėmėjau tik žvilgsnį. Tą atkaklų nežiūrėjimą į mane. Ir į mane supantį pasaulį. Į mūsų gyvenimą. Gal Nicole nenori matyti, kaip mes čia vargstame? Tiesiog neturi, ką pasakyti, o gal ir pačiai nepatogu dėl savo pasakiško gyvenimo?

O gali būti ir kitaip. Gal jos gyvenimas ne toks jau pasakiškas, kaip atrodo. Tikrai, aš gi žinau, ką reiškia toks gyvenimas kaip jos. Visi žinome, kad ir žvaigždės, kaip ir paprasti mirtingieji, liūdi, valgo, kenčia nuo vidurių užkietėjimo ar pūtimo, vis ką nors perka ir nusivilia, kad ir jiems trūksta laiko bei dėmesio, ir apskritai... Koks vis dėlto sunkus tas Nicole gyvenimas! Suima toks graudulys, tokia gėla, kad neturiu, kur dėtis. Kančia suvienija mane su Nicole, sakoma, nelaimėje draugą pažinsi. Štai mes ir pažįstami, du seni geri draugai. Noriu ją apkabinti. Apkabinti, paglostyti jos nuvargusią galvą... (na gerai, ne nuvargusią, o gražiai sušukuotą, beje, šukuosena jai tinka). Ak, mano vargšė Nicole... Neliūdėk: tu ne viena, yra dar tokia Klaipėdos senamiesčio gatvelė, kurioje dabar esi. Kartu su manimi...

Šiandien dangus vaiskiai mėlynas. Žingsniuoju nekantraudamas ir vėl išvysti jos akis - nebegaliu be jų. Atėjo metas viską galutinai išsiaiškinti, sudėti visus taškus ant i, taip sakant. Siena, ant kurios kabo Nicole, jau turėtų būti mano matymo lauke. Tačiau aš vis dar nepakeliu akių, atsiduodu lengvam kutenimui paširdžiuose stengdamasis pratęsti laukimo malonumą. Nei nemanau slėpti šypsenos Nicole, galiausiai pakeliu akis ir išvystu jos vietoje.... tobulą gėjaus svajonę...

P. S. Netrukus po šios traumos visai netikėtai aptikau Nicole viename Vilniaus transporto žiede šalia Žirmūnų tilto. Kabėjo ten, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ta šelmė, kad ją kur! Tik dabar mes nesikalbame, nes aš vis dar įsižeidęs.