Mažasis kojos pirštelis

  Stebėti pasaulį beprasmiška ir gražu. Įrėmintas kavinės vitrinoje, siurbčioju kavą ir žvelgiu į „anapus“. Už stiklo, reikalų pasaulyje, nepaliaujamai cirkuliuoja pavasario įgelti dvikojai pavidalai. Lėtai ir greitai šmėkščiojantys veidai per kelias akimirkas nusineša istorijas – šių niekada nesužinosiu. Ponas likimas suraitė jas skirtingomis kalbomis, jų neišmokęs, neperskaitysi. Ne visada ir norisi. Mano žvilgsnis užkliūna už aukštos ryškios nepažystamosios vyzdžių, šie čia pat manimi nesvetingai nusikrato. Spėju perskaityti: “Velniop! Ar nematai, koks š.... aplink?” Tačiau ryžtingos jos kojos, raudonų plaukų vėliavos, tauriai nusitrynęs juodas odinis švarkelis, pakibęs ant raktikaulių kontūrų, kalba sava kalba, visiškai nederančia prie veido išraiškos. Jie šaukiasi pripažinimo ir autonomijos, visai nepaiso savo šeimininkės nuotaikų. Ir kuo dabar tikėti?

Aukštakulniai ryžtingai išneša ją iš žvilgsnių fronto linijos. Benueinančią galiu nebaudžiamai stebėti – protesto inkarnaciją, iššūkį kasdienybės konformizmui ir labai jau lėtam pavasariui. Gražu. Bet akimirkos nebėra. Ar buvo? Nusivylęs dėbteliu į padavėją, benardančią tarp staliukų lyg delfinas jachtų regatoje. Jos skubrūs žingsniai begarsiai – kaip balerinos miegamajame. Na, ir palyginau?! Padavėja avi rožinius sportinius batelius geltonais raišteliais. Panašūs į drugelius vasarą... Kas man darosi? Delfinai, balerinos, drugeliai... Efemerija eufemizmų padaže. Su kasdienybės maskarpone. Vėl dėbsau pro langą. Dabar į batų kinetiką: į jų pabirusį begarsį ritmą, savo beprasme monotonija įsiurbiantį į kasdienės rutinos transą.

Vaikystėje pažinau tris kankinimo būdus: 1. pasijos prie odontologo durų laukiant savo eilės; 2. sekmadienio rytai, aidintys dulkinamų kilimų ritmu, būdingu tik daugiabučių rajonams (beje, tas aidas man kėlė neaiškias metafizines nuojautas, kažkokį neišvengiamybės, nuobodulio ir ilgesio mišinį); 3. naujo apavo pirkimas. Būtent apavo, nes batais tų daiktų nepavadinsi. Prisimenu, kaip mama vesdavosi į nykiausias pasaulyje vietas, vadinamas parduotuvėmis. Įspraudęs koją į derva atsiduodantį objektą, turėdavau pavaikščioti ir įtikinti, kad nespaudžia. Tada mama ir pardavėja rūpestingai spaudydavo matuojamo daikto priekį, kol abi apsiramindavo – kojai dar yra vietos augti, tad už kelių mėnesių egzekucijos kartoti nereikės. Iš anksto su viskuo sutikdavau, kad tik greičiau ta procedūra pasibaigtų: apavai man nerūpėjo, nieko nuobodesnio už pirkimą nebuvo. Dėl tų nelemtų batų pradėjau nekęsti savo begėdiškai augančių pėdų.

Laikas ir akys (ko gero, dar fiziologija) koregavo mano požiūrį. Nieko nėra kūniškesnio, taip artimai suaugusio su juos užpildančia materijos forma ir kartu tokio pastebimo kaip batai. Dangaus ir žemės tarpininkai, jungtis, kuria srūva žemės ir asfalto energija, eisenos choreografai – lyg užsimaskavę smoryginai – egzistencijos metafizikai, nešantys per gyvenimą, ištikimi kasdienybės biografai, užrašę savo tarpsnį, dūlantys rūsiuose ir „humanose“, kulniukų kaukšėjimo tuščioje vidurnakčio gatvėje aidas, smingantis į bemiegę vienišiaus širdį. Iš pradžių biografija įsispiria “sandalietus”, paskui palaksto su “basketkėmis”, vėliau ją nešioja “platformos” ar “vengierkos”, kol nukeliauja į “proščiai molodast” – taip ir susidėvi gyvenimas (aišku, viskas čia sąlygiška – laikotarpio, kultūros ir lyties požiūriu). Kol vieną kartą – paskutinį – nematomos rankos juos tyliai nuauna (nors iš kur galiu žinot, kad tyliai?) ir ant didžiojo kojos piršto prikabina numerį, – vienas tų vaizdų, kurie mielai ir be ceremonijų įsitaiso mano sąmonėje lyg namie. Ar bandėt įsivaizduoti save su numerėliu ant kojos piršto plieniniame stalčiuje, išvažiuojantį/išvažiuojančią iš didžiulio šaldytuvo? Aš irgi ne. O kokia bus paskutinė batų pora, kurios padai prie nieko nebeprisilies? Įtariu, kad nieko originalaus...

Tačiau šiaip bateliai būtų tušti ir neįdomūs, jei ne paslaptingieji jų gyventojai. Kartą piešimo studijoje, tada dar kliedėjau daile, gavom užduotį nupiešti savo pėdą. Atsakingai pareiškiu, kad nieko sunkesnio nesu piešęs. Pėda kiekvienu rakursu vis kitokia, pėdos anatomija – visiška mįslė, jos sąnarių ir kaulų konstrukcija absoliučiai tobula. Kai visų piešiniai buvo sustatyti prie sienos, jaučiausi nejaukiai – lyg kas būtų išrengęs ir vertinęs mano intymiausią kūno vietą. Kitų nupieštos pėdos atrodė svetimos, tad nutariau, kad mano piešinys geriausias. Kvailys, užuot lyginęs kitų darbus su piešiamu originalu, lyginau juos su savo piešiniu.

Į pėdas esame įpratę žiūrėti iš aukšto, mat jos – toliausiai nutolusios nuo galvos, kur įsikūręs reginių ir informacijos apdorojimo centras. Nors tas atstumas ir nemažas, o gal kaip tik dėl to pėdos – sąžiningiausios mūsų kūno liudytojos: joms nedaro plastinių operacijų ir makiažo (pedikiūras tik išryškina pėdos savitumą), nekuria šukuosenų, jų dizainas visada autentiškas, viską apie save ir mus išduoda. Lyg antrasis – nepastebimas – veidas ar nutylėta gyvenimo istorija apie tai, kaip ėjai per gyvenimą. Tačiau tik labai geras moteriškas (pabrėžiu: labai geras ir labai moteriškas) batelis atspindi pėdos tobulumą: abstrahuotą erotiškų formų tėkmę ir struktūros harmoniją. Suvokiau tai dar kartą, kai neatsilaikiau savo silpnybei (kaip viskas pasikeitė nuo vaikystės! Nors psichoanalitikas pasakytų, kad kaip tik dėl vaikystės traumų) – užėjau į batų parduotuvę, kurioje dar kartais galėdavai gauti tai, ką galima pavadinti batais. Reikia pasakyti, kad pėdos vertų partnerių šiandien taip lengvai nerasi, kaip ir geros kavos, nors ir vienų, ir kitų parduotuvėse gausu. Taigi žvilgsnį toje parduotuvėje patraukė išeiginiai bateliai su vidutinio aukštumo kulniukais. Nuo jų dvelkė begalinė pagarba pėdos kūrėjui ir meilė moteriai. Batelio vidaus tuštuma – lyg materija, pilna neapčiuopiamo formos grakštumo, visi įlinkiai ir išgaubimai, kampai ir nuolydžiai skambėjo lyg dieviška plastikos melodija. Neįtikėtina, kaip magiškai pasikeičia pėdos statusas, o kartu su juo ir pėdos savininkės, patekusios į tokius rūmus. Banalu, bet aukštakulniuose pasistiebusios pėdos, iš jų išauga laibi kojų stiebai, pilni pumpurų ir žiedų, išmuša visus vyro racionalumo ginklus ir be pasipriešinimo prismeigia jo suverenią valią prie pirmykščių dauginimosi instinktų. Pėda pakvimpa intymia paslaptimi, niekad neišsipildžiusiais pažadais, šiuos ji pati kada nors grakščiai ir sutrypia. Kaip kad Tarantino filmo „Kill Bill“ Umos Thurman herojė, atsibudusi iš komos, bando įsakyti savo didžiajam kojos pirštui judėti: paukštiški kaulėti pirštai, giliai įkirptais tarpupirščiais – ne ažūrinė vėduoklė, o plėšrios ir tvirtai stveriančios panteros letenos, žudymo įrankis, “kalantis” į paširdžius...

O prie ko čia mažasis kojos pirštelis? Prie ko šis kukliausias, nepastebimiausias, mažiausias ir labiausiai kenčiantis pėdos dalyvis, dažnai be gailesčio trinamas nevykusių batų, kliūvantis už visokių taburečių kojų ir kitokių objektų, mažylis, kurį dažniausiai numina sunkiasvoriai ir smailiakulniai? Net japonų jakudzos už bausmę turi nusipjauti mažąjį rankos, o ne kojos pirštelį – toks jis bereikšmis. Bet meilė pėdai prasideda nuo jo, nuo šito mažyčio nereikšmingo mažojo kojos pirštelio...

Nepastebėjau, kaip išgėriau kavą. Atsiskaičiau su padavėja – delfinu – ir puoliau pro duris į baltais dribsniais iš dangaus barstomą nepavasarį. Tarpduryje į mano akis susminga jau matytos nepažįstamosios vyzdžiai, o jos batelio “špilka” – į mano mažąjį kojos pirštelį. Akyse nušvinta... Be galo saldu... Tikriausiai visą likusį gyvenimą kavą gersiu be cukraus...