Chroniški anachronizmai prie puodelio kavos

Tai nutiko troleibuse. Gal ir jums taip buvo? Jei ne, tai bus, patikėkite. Tiesą sakant, nieko ypatingo nenutiko. Jauna moteris, atsilaisvinus sėdimai vietai, paklausė, ar aš nenoriu atsisėsti. Pokštas, pamaniau. O gal "kabina"? Mane atvėsino jos veido išraiška. Iškart supratau, kad manimi ji tikrai nesidomi, - tepasakė tai, ką norėjo pasakyti. Moters balsas skambėjo abejingai - kaip toks, kuriam įprasta kartoti socialine norma tapusią frazę. Taip skamba kasininkės balsas, kai linki gero vakaro tiesdama sąskaitos čekį ir grąžą.

Neverta sakyti, kad aš nesisėdau. Iš pradžių dėjausi neišgirdęs, gelbėdamasis atsisukau atgal - tarsi žodžių smaigalius būčiau galėjęs nukreipti į kitą. Kito šalia nebuvo.

Grįžęs namo, priėjau prie išdaviko, vardu veidrodis. Lengviau atsikvėpiau: viskas pažįstama, viskas kaip visada. Čia aš, nėra jokių abejonių.

 Bet staiga išpylė karštis: sąmonę persmelkė mintis, kad kada nors iš to paties veidrodžio į mane žvelgs įdubusios blausios akys, pirmame plane stūksos neįtikėtinai didelė nosis, kažkur veido gilumoje vietoje lūpų matysis į apačią lenkta linija, o dėl pagurklio... neaišku, ar dar matysis smakras. Ir visą šį monumentalų nešviežio patamsėjusio mėsainio vaizdą gaubs kažkokia balta substancija (geriausiu atveju), kuri anksčiau vadinosi plaukais.

"Ar tai būtum tūuu, ar tai būtum tūuu?" - filosofiškai gręžia ausis Mamontovo dainos frazė.... Taip, tai būsiu aš, tas pats, ir nebus jokių abejonių, kad tai ne aš. Ne Gendalfas ir ne Dambldoras...

Nemėgstu naujų daiktų. Koks jausmas apsiavus naujus batus? Jie smirda nafta ir šlykščiai blizga. Ką ir kalbėti apie tai, kad trina. Argi malonu sėdėti prie visiškai naujo stalo, atsiduodančio fabrikinėmis pakuotėmis ir laku? Nauji daiktai neturi savo istorijos, jie nenuzulinti žmogaus rankų, nepažinę gyvenimo. Tušti ir nejaukūs. O Vilniaus senamiestis? Glotniai uždažytos namų biografijos ir likimai. Lyg pyragaičiai su kremu, nuo kurių sustoja skrandis. Kaip nevalgomos cukrinės rožytės ant sovietmečio tortų... Feee.

Manot, kad jau žinot, kur suku? Kad laikas puošia žmogų, kad kiekvienas gyvenimo etapas savaip gražus? Bet žmogus vis dėlto skiriasi nuo daiktų. Man visai neromantiškai atrodo trinkančios organizmo funkcijos, raukšlės ir celiulitas. Ir visai neketinu kritikuoti žiniasklaidą ir reklamą okupavusio jaunystės kulto, nepulsiu koneveikti plastinės chirurgijos specialistų ir nelyginsiu senatvės su gerai išlaikytu vynu. Juk visa kultūra yra mėginimas nepasiduoti naikinimui, kuris vadinamas laiku.

Reikia stabtelėti. Sustabdyti laiką ir pasaulį, anot mago Carloso Castanedos. Užsuku į lauko kavinukę. Kava - kaip visada - degėsių skonio bizalas. Žvelgiu į lėtai slenkančius debesis. Labai mėgstu betikslį veiksmą danguje. "Liteli oblaka kak mysli duraka, kak zdrastvui i proščaj, kak nedopityj čaj" ("Plaukė debesys kaip kvailio mintys, kaip labas ir sudie, kaip nebaigta gerti arbata"), - kaukolėje blaškėsi Orlovos daina.

"Ar čia neužimta?" - šaižokas moters balsas grąžino mane į dabarties nelaisvę. "Žinoma, prašom", - atsakau nenusakomo amžiaus tobulo konkretumo veidui. Sakyčiau - Jodie Foster iš "Avinėlių tylėjimo". Nuo jos dvelkė tokiu neatremiamu dalykiškumu, kad pasijutau beviltiškai kaltas, jog kažkada pražiopsojau visus šansus tapti kažkuo. Iš kavinukės atsklido: "Iilgiausių meeeetų ilgiausiuūūū".

"Kvailesnių žodžių nesugalvosi", - radęs pretekstą suvapėjau. Ji net nepažvelgė į mane, nors mačiau, kad suprato, jog kalbu ne su savimi. Prisidegusi cigaretę, teatrališkai atsainiai išpūtė dūmus. O aš postringavau toliau:

"Mes pavergti skaičių: visokie dešimtukai, apvalūs ir kvadratiniai jubiliejai, kitoks šlamštas. O štai Australijos aborigenai neskaičiuoja žmogaus amžiaus. Koks skirtumas, jums trisdešimt ar penkiasdešimt? Svarbu, kad puikiai atrodot." Net pats nustėrau nuo savo įžūlumo. Niekada anksčiau nekalbinau nepažįstamų moterų, ypač tokių, kurios įvertina tave kaip niekam tikusį dar prieš pažvelgdamos į tave. Juo labiau kad fosterės tikrai - ne mano tipo moterys. Bet trauktis buvo vėlu.

"Šiandien man pasiūlė atsisėsti. Troleibuse. Ne iš karto supratau bajerį", - kaip tikras vėpla ėmiau pasakoti savo rūpesčius. Man kalbant, Foster dalykiškumo kaukė dingo. Akyse išvydau neslepiamą smalsumą. Mano išgyvenimai troleibuse, o gal nenuovoka darė jai įspūdį. Atrodė lyg sąmokslininkė, tik labiau patyrusi. Buvau tikras, kad bendras priešas mus suvienijo.

"Užjaučiu", - pasakė pašaipiai, bet vis dėlto nepriešiškai. Ji elgėsi kaip tikra kontržvalgybos agentė, perkandusi Hanibalą Lekterį. Žinojo, ko iš jo laukti, ir, skirtingai nei aš, buvo tam pasiruošusi. "Tai gal jūsų draugelis jau kartais supasuoja, kad taip nervinatės?"

Užspringau kava. Atsikosėjęs ir išraudęs (išraudimą nudaviau kaip užspringimo priežastį, taip paslėpiau tikrąją), puoliau karštligiškai dairytis aplinkui, lyg kažko labai laukčiau. Tada, norėdamas patvirtinti savo veiksmų autentiškumą, pažiūrėjau į laikrodį. Tarsi sakyčiau: "Na štai... ir vėl neatėjo."

"Kiek duotumėt man metų?" - netikėtai vėl paklausė Foster ir begėdiškai įsistebeilijo į mane lyg maža mergaitė, laukianti žadėto saldainio. Pasijutau priremtas prie sienos, bet, atsigavęs po patirto šoko, jaučiausi subrendęs ir neketinau pasiduoti.

"Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties, - numetęs mažiausiai penkerius metus, ėmiau sukti ratus kaip katė apie karštą košę. - Nelygu, iš kur ir kokio atstumo žiūrėsi." Šito, aišku, nereikėjo sakyti. Bet buvo per vėlu.

"Spėkit kokį nors skaičių", - dėjosi nenugirdusi paskutinės frazės. Jutau, kad ji tik bando savo teorijas apie vyrų psichologiją. Taip pat žinojau, kad seniai mane perkando, juk tokius dalykus atpažinsi iš veido. Bet į žaidimą leidausi.

"Trisdešimt penkeri. Atspėjau?"

Foster nusišypsojo neslėpdama pasitenkinimo. "Pataikaujat. Tebūnie, aš neprieštarauju. Nors, kita vertus...." Neskubėdama įtraukė ir išpūtė dūmą, tada su pasimėgavimu, lyg žinodama paslaptį tarė: "Jūs dar nenutuokiat, kas yra amžius." O gurkštelėjusi kavos, pradėjo naują ataką: "Gal norėtumėt grįžti į vaikystę?" - "Kam kartotis? Mano vaikystė buvo okey, bet dar geriau, kad baigėsi." Kažkodėl prisiminiau Vachtangą Kikabidzę ir "maji gada, majo bagatstvo"("mano metai, mano turtas").

"O kokio amžiaus sulaukęs norėtumėt nebesenti? Gyvenat toliau, bet esat vis toks pat?" Ji prismeigė mane žvilgsniu, o aš, neatlaikęs dūrio, nusukau akis į šalia staliuko nervingai tupinėjantį balandį. "Šiam tikrai nerūpi amžiaus problemos", - pagalvojau, bet pavydo nepajutau. Nenorėjau būti jokiu paukščiu, juo labiau balandžiu. Galvoje suskambo "Anties" daina apie zombius ir Ukmergėj apsėstus balandžius.

"O gal jums patinka dirbtinės gėlės? Amžinas grožis! Arba padarytos standartinės gražuolės!? Nors dar geriau nusipirkti pripučiamą bobą", - Foster sarkazmas man pasirodė pažeidžiamas. Prieš akis iškilo rusiška laida apie seksą, kurioje rodytas peterburgiečių pokštas: "splyv po reke na naduvnych babach" ("plaukimas upe ant pripučiamų bobų"). Jėga. Įsikimbi į erotinį lateksą ir teliūškuojiesi pasroviui! Dainuodamas su "Mashina vremeni": "Vot-vot nooovyj paavarot-rot-rot, štoo on naam neesiot-siot-siot?" ("Štai naujas posūkis, ką jis mums neša?). Visokios kvailystės lindo į galvą. Laike sustingęs pasaulis - it vaškinių skulptūrų muziejus. Brrr...

"Atleiskit, man laikas. Sėkmingo senėjimo", - nutraukė mano klejones Foster ir mirktelėjusi lyg sąmokslininkė paliko mane vieną su trimis nuorūkomis peleninėje ir dviem tuščiais puodeliais. O dangumi ir toliau be tikslo plaukė vis tie patys ir vis kiti debesys. O aš vis galvojau, kad tas bėgantis laikas gal nėra jau taip blogai. "Leteli ablaka, kak mysli duraka..."