Užtemimas (1)

Trečiadienis, 2012 sausio 18 d., 15:21

... Mergina mėgino labai atsargiai, tarsi iš tolo įsibrauti į akivaizdžiai sužvarbusią Karolio širdį, priversti jį išsikalbėti, nusimesti naštą, tačiau bergždžiai. Vyras sumaniai nukreipdavo kalbą kita linkme arba leisdavo suprasti, kad jo praeitis – TABU...

Pranykusios svajos (1)

Ketvirtadienis, 2011 gruodžio 29 d., 08:59

Jau pirmaisiais savo gyvenimo metais berniukai nuo daugumos kitų vaikų kieme, o ir mokykloje skyrėsi tuo, jog daugiau laiko nei gatvėje, sporto sekcijose ar būreliuose, praleisdavo prie knygų... Tad argi keista, jog vieną gražią dieną, jau prasidėjus didžiosios šalies perestroikai, draugužiai vienas kitam prisipažino svajoją tapti ne kosmonautais, milicininkais ar turtingais kooperatininkais, o rašytojais...

Prieš saulėlydį

Ketvirtadienis, 2011 gruodžio 15 d., 17:04

Jau kitądien visi juokingo antitarybinio farso dalyviai buvo pradėti tąsyti po visai nejuokingas apklausas. Teresė ir dar du „kenkėjiškos, imperialistinės akcijos veikėjai“ buvo kaip mat ištrenkti iš instituto, o spektaklio sumanytojas, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, po kratų bendrabučio kambaryje bei tėvų namuose, buvo neribotam laikui uždarytas į psichiatrijos ligoninę...

Paklydęs (2)

Ketvirtadienis, 2011 gruodžio 01 d., 09:56

... Naktį Klaudijus susapnavo Viltę. Lengvute permatoma suknele apsirėdžiusi mergina sėdėjo didžiuliame saulės nutviekstame ramunių lauke ir susikaupusi skabė gėlės žiedlapius „myli, nemyli"... Atskirti ir žemyn numesti lapeliai parausdavo tartum kraujuodami, galop, likus paskutiniam žiedlapiui, visa gėlė pasruvo krauju...

Atgal, į dingusią praeitį (11)

Penktadienis, 2011 lapkričio 18 d., 16:08

Kristina buvo gražuolė. Viena iš tų nekuklių, net saulę dažnam vyrui užtemdančių būtybių, kurios „ir pačios žino“ esančios neprilygstamo grožio... Ir turėjo viziją vieną dieną sutikti nepėsčią užjūrio princą ir su juo išlėkti į saulėtus ir begalę galimybių atversiančius kraštus.

Kitoks (3)

Trečiadienis, 2011 lapkričio 16 d., 10:48

Iš pat ankstyvo ryto styrojau prie odontologo durų, kad būčiau pirmas. Kur jau ne! Kaip visada, prieš pat mano nosį užlindo daug svarbesnė ir, aišku, nelaimingesnė persona gazelės kojomis, išpuoselėtais nagais, blakstienomis, antakiais, irgi nemažiau preciziškai nupoliruotais baltutėliais dantimis, kuriuos aštuntą ryto tai tobulai ledo skulptūrai ėmė ir suskaudo.

Akmens tylėjimas

Penktadienis, 2011 spalio 28 d., 10:42

... Kai jis, kažkodėl sulinkęs ir suvargęs, buvo atėjęs paskutinįkart, savo nebylia kalba mėginau jam pasakyti, kad nebūna paprasčiausių žmogeliukų. Paprasčiausių akmenų nebūna taip pat. Net ir mes, akmenys, žinome, jog po šia saule nesame amžini... Tada Liūdnasis Žmogeliukas pakėlė sudrėkusias akis tiesiai į mane. Mačiau, jis išgirdo mano tylėjimą...