Meilės pilys

Matau akis...

Jos juokiasi ir verkia,

pavargusios palaimai užsimerkia.

Linų žiedais rugiuos sužydi.

Vis žingsniais laiko siūlą lyti.

Matau akis...

Obels žieduos pavasarį

jos atminimų laukuose

lyg aukso bitės.

Alyvos kekėje lyg skaidrios rasos

šilkiniu aksomu man sielą gydo.

Matau akis...

Glaudžiuos prie jų,

kai speigas gelia,

kai veidą plauna žvarbūs lietūs,

atskrieja pas mane drugeliais

ir tampa taip ramu vos prisilietus.

Matau akis...

Jos lyg viltis, lyg pats gyvenimas.

Dažnai aplanko sapnas šiltas.

Tos mano akys – neišdžiūstanti versmė,

minčių čiurlenimas,

tos mano akys meilės pilimis supiltos.

Pagarbiai,

Ana Brada