Jau turiu teisę būti savimi

Konkursui MANO VASAROS NUOTYKIS

Man 44 metai. Esu nei labai jauna, nei sena - tokia, kokia esu, sau labai ir patinku...

Šis 2011 m. pavasaris pakeitė visą mano gyvenimą... per vieną savaitę. Esu labai konservatyvi, labai pedantiška, mėgstu skaityti knygas, žurnalus, myliu gamtą, kaip ir kiekviena moteris noriu jaustis ne tik saugi, bet mylima ir mylėti...

Bet viską papasakosiu iš eilės...

Ištekėjau jauna, vos 19 metų, iš meilės, labai įsižiūrėjusi vaikiną iš gretimo kaimo - sportininką, nerūkantį, negeriantį. Tai kas, kad jo šeimoje tėvas girtuoklis, vyresnis brolis - taip pat, kad jo mama per darbus ir ašaras nemato kelio... Viso to aš dar nežinojau, o ir norėdama nebūčiau to pamačiusi - juk MYLĖJAU! savo išrinktąjį.... “Mes jauni, mes viską galim!”... taip man atrodė. Juk, kaip sakoma, „mylinčiam jūra iki kelių“.

Aš - iš kaimo inteligentų šeimos, daug dirbančios, puoselėjančios grožį, auginančios daug gyvulių ir labai puošiančios savo namus...Buvau dukra, kurią mylėjo, lepino ir daug į mane, kaip sakoma, sudėjo - knygos, teatras, koncertai, spektakliai, papildomi mokslai mokykloje.... Aš pati deklamavau konkursuose J. Marcinkevičių, S. Nėrį, J. Grušą, S. Gedą, A. Matutį ir dar daug, daug kitų poetų, skaitydavau prozą, o stalčiuose dūlėjo tų konkursų aukščiausio įvertinimo diplomai ...

Rašiau pirmus savo eilėraščius. Žodžiu, idėjiška mergaitė su lyriškais „nukrypimais“, kaip sakoma - „prie meno“.

Problemos prasidėjo iškart po vestuvių... Nepasakosiu viso savo gyvenimo, tik paminėsiu kelis faktus. Po trijų mūsų bendro su vyru (jau galima sakyti buvusiu) gyvenimo metų gimė sūnus... Šaukdavau jį „saulute“... “Aš saulutę ridenu, kvepia ji apelsinu“ niūniuodavau melodiją iš tarybinio „multiko“...

Dirbom abu. Auginome vaiką ir laaaabai ilgą laiką gyvenome pas mano tėvus. Po gero dešimtmečio įsikūrėme savo būste - nedideliame butukyje. Labai gražiame, jaukiame, su daug mano pačios megztų servetėlių.

Šiemet būtų sukakę 25-eri mūsų bendro gyvenimo metai, jai nebūčiau padavusi skyryboms prašymo...

To priežastys: pastovus psichologinis teroras šeimoje, prasidėjęs nuo pirmų dienų, tik labai užslėptas ir net aš pati ilgai to nesupratau...

"Būt gerai, kad garsiai nesijuoktum"..., sakydavo mano vyras, arba įpykęs kirsdavo į sieną kumščiu: „K--va, užmušiu, jeigu nedarysi kaip pasakiau!

Dar jis vis liepdavo man „susivaldyti“ - jo nebučiuoti, nesimylėti, per daug nevalgyti, negerti, nešnekėti, nerašyti, nesimokyti kalbų, nemegzti...

"Ar supranti, kad tau tai kenkia?"...sakydavo.

O aš tik kaltinau ir kaltinau dėl visko save... taip buvau tėvų išmokinta...

Išbandžiau viską - metų metais tylėdavau, bijojau išeiti į gatvę, žiūrėti žmonėms į akis... juoktis, drąsiai išreikšti savo nuomonę, nusipirkti man taip patikusį mielą niekutį...

Prie svetimų žmonių jis buvo idealus: ramus, besišypsantis, protingai kalbantis, sportuojantis, negeriantis, nerūkantis... Žodžiu, stropiai besirūpinantis manimi ir vaiku.

Teisybės dėlei - jis tikrai nėra pats blogiausias tėvas, myli sūnų, tačiau... ir prieš jį nesusivaldydavo. Nemušė, neauklėjo, bet trankydavo į grindis daiktus, keikdavosi kaip mužikas, spjaudydavosi kaip kupranugaris.

„Prisigyvenome“ iki to, kad ant mano tik ką išplautų grindų, gulėdamas prie televizorius, spjaudydavo vynuogių sėkliukes... Naktimis iki paryčių rymodavo prie televizoriaus žiūrėdamas suaugusiems skirtus kanalus... ir vis rasdavo šimtus priežasčių pasakyti ir priminti, kokia esu netikėlė...

Dabar labai kaltinu save, kad niekam nieko nepasakojau, tylėjau ir daug, labai daug verkiau...

Nes net ir mano vienturtis sūnus nesuprato sprendimo skirtis, kaip ir jo tėvas, dėl visko apkaltino mane vieną ir... liko su tėvu.

Aš palikau savo jaukius namus ir laikinai, kol baigsis teismo procesas, persikėliau gyventi pas savo brolį...

Sūnus studentas, atvažiavo ir pradėjo klausinėti: Kodėl skiriuosi? Ko man trūksta? Kas negerai? Kam aš taip elgiuosi? Ar pagalvojau apie jo ateitį?... ir t.t....

Žiūrėjau aš į savo užaugintą 21-rių metų sūnų ir supratau, kad neberasiu žodžių sprendimui paaiškinti. Jis jų nesupras, per jaunas... Patylėjome su broliu, ir jis išvažiavo įsižeidęs, o aš pasiėmiau popieriaus lapą ir užrašiau:

-Sūneli, aš Tave užauginau! Ir JAU turiu teisę būti savimi, nes pareigas Tau atlikau, bet...

Paukščiai pašaukit, gėlės pasakykit!

Saule sušildyk, lietau pagirdyk!

Mėnuo naktį – švieski ir rodyk kelią!

Tėvyne, ginki ir mylėk!

Vėliava, kovok!

Kary, atiduoki pareigą!

Nemune, tekėk!

Jūra, ošk!

Ir visi pasakykit Jam... Sūneli! Mama tavęs ilgisi, laukia, tiki Tavimi ir visas Tavo klaidas pateisina bei dovanoja. Kas jai ne ji, Tavo gimdytoja, Tave užauginusi, tiksliai žino koks Tu esi:

PATS

Gražiausias!

Protingiausias!

Doriausias!

Linksmiausias!

Dvasingiausias!

Pats, pats brangiausias...

Angele sarge saugok JĮ! Dieve padėk! Aš meldžiuosi...

A.