365 dienos

Trečiadienį paklausiau Dawie,  ar jis prisimena vakarą prieš metus. Abu bandėm prisiminti, ką veikėme, apie ką šnekėjome, bet neprisiminėme nieko ypatingo, išskyrus tai, kad abu tą dieną buvome darbe, paskui turbūt Dawie sportavo, o aš gaminau vakarienę.

Desertui, esu įsitikinusi, valgiau sausus pusryčius, nes aš tai valgiau visus 9 mėnesius. Dar tikriausiai džiaugiausi dėl to, kad kitą dieną neisiu i darbą, nes mane pakeitęs darbuotojas jau gerai jautėsi naujose pareigose, o aš 12 val. turėjau vykti pas gydytoją.

Bet mes abu tą vakarą neturėjom nė "žalio" supratimo apie tai, kaip mūsų gyvenimas pasikeis po maždaug 20 valandų.

Buvau ruošiama Mijos gimimui. Dar pries žinią, jog laukiuosi, teta Valė iš Lietuvos atvežė dvi A. Zarskaus knygas: "Aš iki gimimo" ir "Gimimo slėpinys". Ne skaičiau jas, tiesiog "prarijau". Kai kas jose buvo gal šiek tiek keista, dėl kai ko galėjau pasiginčyti, bet tiesiog buvau apsėsta knygose aprašmais pasakojimais, iš kur mes ateiname, kaip pasirenkame tėvus... Nejaugi Mija tikrai tikėo, kad mes galime jai būti patys geriausi tėvai? Kad ji mus ištyrinėjo, įsižiūrejo, pamilo mus dar prieš mums pamilstant ją...

Prisimenu ir tą dieną, kai padariusi nėštumo testą ir sužinojusi, kad laukiuosi, supanikavau. Gal savaitę gyvenau baime. Paniška baime! Kaip čia bus? O kas, jeigu kas nors atsitiks? Skaičiau knygas, bet visas pradėdavau jas nuo pabaigos... Lyg būčiau jautusi, kad Mijos gimimas nebus eilinis...

 
Galiu iki smulkmenų aprašyti pokalbį su Dawie, kai gydytojas davė krūvą lankstinukų apie galimus tyrimus. Vienas iš jų buvo dėl Dauno sindromo. Dawie virtuvėje gamino valgyti, as garsiai skaičiau, kaip tas tyrimas atliekamas. Mes is to testo vos ne juokėmės! Juk mes jauni! Juk tarp giminaičių niekas neturi vaikų su Dauno sindromu. Juk tas tyrimas nieko nepakeistų. Juk, kaip Dawie dažnai sako, mums duota tiek daug pasirinkimų, bet gyvenimas ir mirtis neturėtų būti mūsų rankose. Ir tikrai iki šios dienos džiaugiuosi, kad nedarėm jokių testų. Kad iki tos dienos, kai gimė Mija, jaučiausi laiminga lyg būčiau devintam danguje. 

Sausio 27 dieną buvo be galo mėlynas dangus. Labai gerai tai atsimenu. Dawie išėjo į darbą, o aš įsijungiau kompiuterį. Tą rytą 4:30 draugams gimė sūnelis. Pasveikinus juos numigau dar valandėlę ir pradėjau ruoštis pas gydytoją. Turėjo būti paprastas vizitas - jie tik norejo įsitikinti, kad Mija tikrai patogiai įsitaisiusi mano pilvelyje. Ilgiausiai turėjau užtrukti valandą... po to planavau važiuoti apsipirkti. Gydytojo vizitas buvo 12 valandą...

Nuo to laiko praėjo 365 dienos. Ir kai laikrodžio rodyklė šiandien parodė vidurdienį, apkabinau Miją ir pravirkau. Prieš 365 dienas galvojau, kad mūsų šeima subyrėjo į smulkiausius gabalėlius.. Galvojau, kad esu 7 valandas trunkančiame siaubingame sapne. Kad noriu prabusti. Kad noriu "tobulos" Mijos... O kai palatos tarpdury pasirodė Dawie, supratau, kad tai ne sapnas. Jis vis kartojo, kad viskas bus gerai, o aš nežinojau, kaip nušluostyti jo ašaras, nes as nesugebėjau suvaldyti savųjų. Mūsų Mija gimė 16:48. Kai išgirdau jos verksmą, kai pamačiau, kad ją tuoj pat išvežė į Intensyvios priežiūros skyrių, supratau, kad dabar prasideda tikrasis mūsų gyvenimas. Visą naktį Dawie vaikščiojo iš antro aukšto į trečią, kur gulėjo mūsų Mija. Kiekvieną kartą grįžęs vis parnešdavo naują nuotrauką ir krūvą blogų prognozių. O aš kas 8 minutes spaudžiau mygtuką naujai vaistų nuo skausmo dozei ir meldžiausi, kad patekėtų saulė... 

Bet kai pirmą kartą paėmiau Miją į savo rankas... oooo, kokia ji buvo tobula! Ji buvo būtent tokia, kokią ją visada įsivaizdavau. Atrodė, kad pažįstu ją jau taip seniai, tik ilgai nemačiau... Abu su Dawie rymojom virs jos lovelės su šimtu laidelių, aparatų ir šypsojomės. Norėjom ją parsivežti namo. Norėjom pradėti tą kelionę "iš naujo". Norėjom, kad ji naktį nebūtų viena. Tačiau mums dar reikėjo išlaukti 15 be galo ilgų parų... ir su kiekviena diena gaudavome ir mažytę dozę vilties - jos širdelė puiki, plaučiai dirba patys... 

Praėjo 365 dienos. Žiūriu į Miją ir negaliu atsižiūrėti. Mano Mažutei - visi metai. Mano Mažutė sėdi, ropoja, turi du dantukus, bando stovėti, juokiasi, išdykauja, "šneka". O kaip ji moka apkabinti, prisiglausti... kaip moka šypsotis... Ne, ji yra labiau nei tobula! Galbūt ji pradės vaikščioti vėliau nei draugių vaikai. Galbūt pradės kalbėti vėliau nei kaimynės anūkė. Galbūt ji nebaigs universiteto ir netaps firmos direktore. Bet per 365 dienas supratau viena - tai juk visiskai nesvarbu! Ką ji gyvenime benuveiktų, didziausia mano svajonė - kad jai nuo veido niekada neišblėstų šypsena, ir kad ji niekada, net sekundėlei, nesuabejotų mūsų besąlygiška meile jai. Su 1-uoju Gimtadieniu, Mija! Ačiū už nuostabius metus!
Ačiū!
Astra