Ženklai ant kūno

Rašytojas Saulius T. Kondrotas niekada nekreipė dėmesio į tatuiruotes, tačiau keletas įvykių paskatino jį pasidomėti tūkstančius metų siekiančia tatuiravimo istorija ir pamėginti išsiaiškinti, kodėl žmonės iki šiol piešiniais puošia kūną.

Niekada nemaniau, kad turėsiu tiek estetinių išgyvenimų žiūrėdamas į vyro koją. Reikėjo nugyventi per pusšimtį metų, kad tai patirtum: klūpi milžiniškoje salėje su fotoaparatu ant kaklo, aplinkui - šimtai zujančių žmonių, smalsiai žiūrinčių, kas čia darosi, neono šviesos, muzika. Kažkas kažką sako per garsiakalbius, perduoda reikšmingą informaciją, gal jau gaisras ar žemės drebėjimas, o tu paskendęs fantastiško pasaulio paveiksluose, vaizduojančiuose gražuoles moteris, mutantus, androidus, tragiškas transformacijas ir tarpplanetinio masto katastrofas. Likimas, liūdesys, meilė ir mirtis. Kokioj nors meno galerijoj mano ekstazė atrodytų natūralesnė, bet esu ne meno galerijoje, o tatuiruočių mugėje „Tattoo Expo 2008" Los Andžele, centre „Staples". Ir visus tuos vaizdus matau ne drobėje ar ekrane, bet ant nekantraujančio vyro šlaunies. "Na, fotografuok greičiau - neturiu laiko, kiek gi galima." Atsiprašau, spaudžiu mygtuką, kamera spragteli, atsiprašau, spragteli dar kartą: „Labai ačiū, geros jums dienos, viso!"

Turiu fotografuoti, juk taip sunkiai gavau leidimą atsinešti į mugę fotoaparatą. Panašu, kad esu vienintelis fotografas šioje milžiniškoje patalpoje. Čia - keli šimtai tatuiruotų asmenų, kurie išpuošė savo kūnus juk ne tam, kad paskui niekas to nematytų. Nežinau, ar ši privilegija - dviašmenis kardas, ar lazda su dviem galais, ar antra monetos pusė, bet netikėtai gaunu daugiau dėmesio, nei reikia. Iš pradžių pamaniau, kad čia aš toks visiems simpatiškas, bet netrukus supratau, kad - mano fotoaparatas. Gerai, nors nesiblaškyti sunku, dėmesį turiu sutelkt į savo užduotį.

Taigi tatuiruotės...

Niekada nekreipiau į jas dėmesio: yra, ir tiek, nelyginant šukuosenos ar mados aksesuarai, bet ne taip seniai nuvažiavau į vieną didelę aktorių fotobandymų sesiją Long Beach  pasižiūrėti, ar kartais jiems nereikia fotografo. Pasitinka organizatorius - toks nedidelio ūgio, apystoris, nesportiškos išvaizdos vyras juodais plaukais, su per didele, apsmukusia juodo šilko eilute, metų - apie keturiasdešimt, labai arogantiškas, tarsi būtų Holivudo šulas. Gal ir tikrai galėtų būti Holivudo šulas, jei ne viena smulkmena - ant kaktos ištatuiruoti dideli mėlyni telefono numerio skaičiai. Negalėjau susivaldyti nesusijuokęs. Organizatoriui sugedo ūpas, fotografo vietos negavau... Tada ir supratau, kad tatuiruotė - rimtas dalykas. Kažkas yra pasakęs, kad pasaulyje esama tik dviejų rūšių žmonių: tie, kurie turi tatuiruotę, ir tie, kurie bijo tatuiruotųjų. Lig tol maniau, kad nepriklausau nė vienai jų. Ką gi, gyveni ir mokaisi.

Prieš kokį mėnesį beveik vienu metu atsitiko trys dalykai. Pirma, visame mieste - greitkeliuose, po tiltais ir ant jų, ant elektros stulpų, tvorų, stogų, tuščių namų sienų - atsirado oranžiniai reklaminiai skydai, skelbiantys, kad rugsėjo 26-28 d. - „Tattoo Expo 2008". Anksčiau tikriausiai nebūčiau atkreipęs į juos dėmesio, bet dabar, po pirmos pamokos, žodžiui „tatuiruotė" tapau itin jautrus. Antra, pakeliui iš darbo stabtelėjęs „Jon's Market" nusipirkti ko nors vakarienei, pastebėjau pusnuogę merginą. Aišku, ne todėl, kad buvo pusnuogė, - Kalifornijoje mergina su bikiniu, tyrinėjanti maisto produktus, nieko nebestebina.

Tokiu atveju dėmesį paprastai atkreipi į grupelę vyriškos lyties pirkėjų, akies kampu stebinčių, ar nepasilenks ji dar daugiau. Mergina krito į akis todėl, kad visas jos kūnas buvo išmargintas. Ant apatinės pilvo dalies ištatuiruotas didžiulis raudonas rožės žiedas, spygliuotas jo kotelis leidosi žemyn į kelnaites. Viršuje žiedas siekė bambą, o kairėje - per visus šonkaulius - perėjo į penklinę (suprask, - muzika), tarp gaidų buvo keli nubirę  žiedlapiai. Virš natų - dar vienas tokio pat didumo rožės žiedas, jis apėmė ir dešinę krūtį. Kol mergina tyrinėjo avieną, aš apėjau ją iš kitos pusės. Ten per visą šoną nuo šlaunies vidurio iki pat kaklo driekėsi gėlių koliažas, kiek atsitraukus, jis virto tarsi fėjos, tarsi raganos galva, apgaubta spalvotom skarom. Merginos vardas buvo Kacey Ruffing, bet draugai ją esą vadina Cherry (angl. - Vyšnia), o ypač artimi dar priduria Delicious (angl. - Skanioji). Ji tvirtino, kad yra menininkė, nors įtariau, kad tas menas - naktimis, stebint pakaušusiems vyriškos lyties žiūrovams, nuogai suktis apie metalinį strypą. Į klausimą, kokios rūšies meną kuria, Kacey atsakė, kad kuria ir gamina ornamentuotas dekoratyvines liemenėlių petnešėles, o parduoda internete. Kilo mintis parengti straipsnį apie keistas moterų profesijas, bet kol kas apie tai Kacey nesakiau, tik aptarėm jos tatuiruotes ir vietą, kur šios darytos. Paaiškėjo, kadpro tą tatuiravimo saloną Vakarų Holivude pravažiuoju beveik kasdien.

Pelningas verslas

Kitą dieną žengiu į saloną „Prix Body Adornment" Sunset bulvare, toje jo dalyje, kuri vadinasi Sunset Strip ir kur tradiciškai įsikūrę roko muzikos klubai, komedijos teatrai, barai, diskotekos ir pan. Kelio ženklai perspėja, kad vairuotojai už bandymą važiuoti lėtai ir dairytis pro langą įžymybių bus nubausti didelėmis piniginėmis baudomis. Čia galima pravažiuoti tik sparčiai arba sustoti, palikti mašiną ir įsilieti į pramogaujančią minią. Beje, „Prix Body" laiko save studija, o ne salonu, - atidaręs duris ir įžengęs į pažiūrėti neišvaizdų namelį, supranti kodėl. Holivude, Venice Beach ar Los Andželo rytuose esančių salonų viduje tamsu, pulsuoja punk muzikos ritmai, tarpdury neaiškūs tipai juodos blizgančios odos kelnėmis rūko savos gamybos cigaretes ir žiūri į tave tokiais žvilgsniais, kad iškart supranti, jog tau čia - ne vieta. Panašus jausmas apima ir baikerių klube ar gėjų bare. „Prix Body" interjeras iš dalies primena modernią XXI amžiaus galeriją, kita vertus, - visiškai sterilią, higienišką dantų kliniką, kur spindintys stiklai, chromo paviršiai, kondicionuotas oras ir tyli migdanti liftų muzika... Mane pasitinka malonios šypsenos, jos nedingsta, kai paaiškėja, kad esu ne klientas, norintis papildyti savo tatuiruočių kolekciją, o tik švarios odos lietuvis, pakliuvęs į tatuiruočių pasaulį atsitiktinai ir besidomintis tik teoriškai.

Kim Durham, viena iš studijos partnerių, savo karjerą pradėjo 1994 m. Hiustone, Teksaso valstijoje. Baigusi koledžą (studijavo fotografiją, meno istoriją ir dailę), kelerius metus mokėsi tatuiravimo, o 1998 m. nuvyko į Feniksą (Arizoną), ten dirbo pas garsų kūno dekoravimo guru Steve‘ą Haworth‘ą, save laikantį žmogaus evoliucijos menininku. Jis sugalvojo implantuoti plieno plokšteles po oda, kad sukurtų trijų dimensijų efektą, - pusiau tapyba, pusiau skulptūra. Beje, Steve‘as Haworth‘as vėliau man pasakė, kad tatuiruotė tėra viena kūno modifikavimo rūšių, kad beveik visos jos visuomenėje paplitusios ir priimtinos. Plaukų, lūpų, skruostų, antakių, blakstienų dažymas irgi yra kūno modifikavimas. Taip žmonės stengiasi pagerinti savo išvaizdą ir savijautą. Kai kurie pokyčiai, pavyzdžiui, krūtų, riebalų nusiurbimo operacijos, kultūrizmas, yra ekstremalūs, bet visuomenei priimtini. Žmonės, kurie tatuiruojasi, elgiasi labai panašiai - nori pagerinti savo išvaizdą ir savijautą.

Su Kim kalbamės ilgai. Aš turiu daug klausimų, o ji stengiasi į visus atsakyti, kantriai rodo ir aiškina visą tatuiravimo techniką ir procesą.

Dar ne taip seniai tatuiruotasis laikytas prastos reputacijos žmogumi. Paskutinį dešimtmetį viskas pasikeitė. 1936 metais žurnalas „Life" apskaičiavo, kad apie 10 milijonų (t. y. 6 procentai) amerikiečių turi bent vieną tatuiruotę. „Harris" apklausa, atlikta 2003 m., parodė, kad tas skaičius išaugo beveik trigubai. Pagal naujausią apklausą, atliktą 2006 m. Amerikos dermatologijos akademijos, tatuiruotas yra kas ketvirtas amerikietis. JAV šiuo metu - 20 000 tatuiravimo salonų, ir kasdien atsidaro dar po vieną. Šis verslas tikrai didelis. Prieš dešimtmetį jis buvo vienas sparčiausiai augančių, atsiliko tik nuo interneto, kompiuterių ir mobiliojo telefono. Žodis „tatuiruotė" internete ieškomas bene dažniausiai, lenkia net populiariuosius: Pamela Anderson, Jennifer Lopez, Britney Spears, marihuana ir WWE (imtynių trumpinys). Informacijos apie piešinius ant žmogaus kūno - nuo actekų frazių iki rusiškų patarlių - ieškoma beveik visomis kalbomis, o labiausiai domimasi japonų ir kinų simboliais. Populiariausios tatuiruojamos kūno vietos? Pirmiausiai apatinė kūno dalis, antroje vietoje - viršutinė, trečioje - visa kita, t.y. kaklas, plaštakos, riešai, keliai. Lytiniai organai - tarp pirmaujančių. Internete dažnai ieškoma informacijos apie įžymybių tatuiruotes. Pirmauja Angelina Jolie, Nicole Richie, Alyssa Milano ir roko grupė „Metallica". Populiariausi tatuiruočių pavyzdžiai: kryžiai, žvaigždės, drugeliai ir elfai. Panašu, kad dauguma ieškančiųjų - moterys. Apklausos rodo, kad tatuiruotes turi 16 proc. vyrų ir 15 proc. moterų.

Tatuiruočių mada nūdienos pasaulyje paplitusi nevienodai. Vakaruose paskutinį dešimtmetį piešiniai ant kūno plito kaip stepių gaisras, Japonijoje siejami su japonų mafija jakudza, o į kai kurias viešas pirtis ir sporto sales žmonės su tatuiruotėmis apskritai neįleidžiami. Kai kuriose Vidurio Amerikos šalyse, pavyzdžiui, Hondūre ir Salvadore, žmones su tatuiruotėmis policija gali suimti kaip įtartinus nusikaltėlius. Bet ir JAV nusikaltėliai tatuiruotėmis demonstruoja įvairius faktus apie save: kalėjimo trukmę, priklausomybę grupuotėms. Pavyzdžiui, ašaros simbolizuoja nužudytus draugus.

Mada paplito aukštuomenėje

Tatuiravimas žinomas Eurazijoje nuo akmens amžiaus. Austrijoje aptikta Oetzi - 5300 metų senumo mumija, turinti 57 tatuiruotes. Vėlesnės - kokių 3000 metų senumo, irgi gausiai išpieštos. Trys (du vyrai ir viena moteris) - su gyvūnų figūrų tatuiruotėmis - aptiktos praėjusio amžiaus pirmoje pusėje Altajuje. Vienas vyras, laikomas skitų karvedžiu, smulkiai ištatuiruotas įvairiais gyvūnais, pabaisomis ir taškelių ornamentais. Panašu, kad tatuiruotės Eurazijoje ilgainiui pamirštos, ir tik naujaisiais laikais, prasidėjus didžiosioms kelionėms po pasaulį, jūreiviai iš Ramiojo vandenyno salų, Indonezijos, Naujosios Zelandijos ir kitų tolimų kraštų, kur tatuiravimo tradicijos ir ritualai tebegyvuoja iki mūsų dienų, grįžo į Europą su piešiniais ant kūnų. Todėl tatuiruotės Europoje nuo XVIII amžiaus spaudoje ir visuomenėje siejamos su jūra ir jūreiviais. Žavėtis jomis pradėjo net aukštuomenės atstovai. Anglijos karalius Jurgis V iš kelionės po Artimuosius Rytus grįžo su Jeruzalės kryžiaus tatuiruote, vėliau iš Japonijos - su ant rankos ištatuiruotu drakonu. Tai tapo šeimos tradicija: du karaliaus sūnūs iš Japonijos (ten vyko kaip laivyno karininkai) taip pat grįžo tatuiruoti.

Edvardas VII neatsiliko nuo savo pirmtako Jurgio, o ilgainiui mada iš Anglijos dvaro paplito po visą Europą. Tatuiruotes įsigijo Danijos karalius Frederikas IX, Rumunijos karalius, kaizeris Vilhelmas II, Jugoslavijos karalius Aleksandras ir net Rusijos caras Nikolajus II. Dažniausiai tai buvo valstybės herbas. 1898 metais žurnale „Harmsworth" paskelbta, kad tatuiruotę turi kas penktas Anglijos aristokratas. Dažnai po vakarienės aukštuomenės ponai susirinkdavo bibliotekoje ir rodydavo vieni kitiems savo kūną puošiančius piešinius. Sklido gandas, kad Anglijos karalienė Viktorija turi tatuiruotę intymioj vietoj. Winstono Churchillio motina ledi Randolph Churchill buvo išsitatuiravusi aplink riešą apsivijusią gyvatę (prireikus paslėpdavo ją po plačia apyranke), o pats Winstonas Churchillis - ant rankos inkarą.

Judėjų tradicija tatuiruotes draudė. Biblijoje (Leviticus 19:28) sakoma: „Niekaip neženklinkit savo odos. Aš esu Dievas." Šia citata dažniausiai remiasi ir tatuiruočių nepripažįstantys krikščionys. IV amžiuje Romos imperatoriumi tapęs Konstantinas legalizavo krikščionybę ir uždraudė tatuiruoti veidą, nes šis esą yra Dievo paveikslas ir jo bjauroti nevalia. Į Palestiną atvykę kryžiuočiai ant rankos išsitatuiruodavo nedidelį kryžių - tai reiškė, kad jie pageidauja būti palaidoti krikščioniškai. Kalbant apie islamo pasaulį, sunitų religija tatuiruotes draudžia, o šiitų ne. Ajatola Sistanis ir Ajatola Chamenėjus yra paskelbę, kad tatuiruotis galima, kadangi Korane apie tai nieko nesakoma.

Kai kurios gentys tatuiruotes daro taip: įpjauna odoje linijas ir įtrina žaizdas dažais arba pelenais. Kitų kultūrų atstovai odą praduria į dažus pamirkyta adata. Tradicinės japonų tatuiruotės harimono iki šiol daromos būtent taip: bambukine arba metaline adata, lėtai, kruopščiai, taškelis po taškelio. Ši technika vadinama tebori. Tačiau mūsų laikais populiariausia būdas - speciali elektrinė mašina. Grupėmis išrikiuotos adatos (tarsi adatų šukos) pritvirtintos prie vibruojančio strypo, juo padaroma nuo 80 iki 150 dūrių per sekundę. Ši moderni procedūra labai higieniška. Adatos - vienkartinės, kiekviena supakuota atskirai. Meistras dirba su guminėmis pirštinėmis, tatuiruojama oda prieš procedūrą dezinfekuojama, o per procedūrą be paliovos šluostoma higieniškomis servetėlėmis.

Šiuolaikinės tatuiravimo mašinos gerokai skiriasi nuo pirmosios, kurią 1891 m. sukūrė Samuellis O'Reilly'us. Jo mašina buvo paremta Thomo Edisono išrasta rotorine graviravimo technika. Dabartinių mašinų, užpatentuotų XIX amžiaus pabaigoje, pagrindas - elektromagnetinės ritės.

Senovinės tatuiruotės darytos natūraliais dažais, spalvų kiekis buvo ribotas. Šiandien pramonė gamina daugybės įvairių atspalvių paletę, ji prieinama bet kuriam tatuiravimo salonui. Meistrai paprastai turi ir savo padarytų unikalių dažų mišinių.

Post Scriptum

Atgal į „Tattoo Expo 2008". Vaikštau, dairausi, klausausi. Dauguma paviljonų - tatuiravimo salonai, taigi odą galima papuošti čia pat. Nemažai įvairių pramonės atstovų siūlo ypatingų savo gamybos dažų, prietaisų, skausmą malšinančių tepalų ir medikamentų. Kai kurie parodos pastatai apskritai neturi nieko bendra su tatuiravimu, juose žmonių sambūrio proga tiesiog stengiamasi parduoti kokią nors prekę. Toks yra „Haunted Memories". Šio savininkas Edwardas Allenas ieško senovinių nuotraukų, kompiuteriu paverčia jas vaiduoklių portretais, padidina, išspausdina, įrėmina ir parduoda po 300 dolerių. Nemačiau, kad prie paviljono kas nors sustotų, bet Edwardas atrodė gerai nusiteikęs ir sotus. O į mano klausimą, kas sieja jį su šia specifine muge, atsakė: "Menas. Mes visi čia menininkai." Tikriausiai Edwardas teisus. Menas yra menas, bet turiu prisipažinti, kad mugė ir bendravimas su visais tais žmonėmis neįstengė ištirpdyti viso mano santūrumo tatuiruočių kultūrai ir atsakyti į visus „kodėl?". Kai kurios tatuiruotės nė iš tolo nepriminė Kacey rožių ar tarpplanetinių karų. Ką galima ištatuiruoti ausyje, ant liežuvio, gomurio, dantenų ar spenelio, ką ir kalbėti apie kitas neįprastas vietas? Vienintelis paaiškinimas, kad žmonės, išsitatuiravę tas vietas, geriau jaučiasi, bet tada... kaip blogai jie turi jaustis neišsitatuiravę?

Ak, tiek to, nesileisiu per toli. Liksiu šioje, paprastesnėje pusėje. Kaip sako komediantas Richardas Jeni, „aš visada dairausi tatuiruotų moterų. Pamatau su tatuiruote ir galvoju: na, pagaliau, štai moteris, galinti padaryti sprendimą, dėl kurio paskui gailėsis."

Diena slenka vakarop, nuotraukų turiu pakankamai, tad traukiu prie išėjimo. Prie vieno paviljono stovi senelė su anūku. Raukšlėta jos oda išmarginta tatuiruotėmis. Sustoju ir klausausi, kaip močiutė įkalbinėja kokių keturiolikos metų paauglį pasidaryti tatuiruotę: esą tai bus dovana gimtadienio proga, jis atrodys geriau, mergaitėms patiks ir pan. Bet anūkas įnikęs į rankinį videožaidimą ir nieko aplink nepastebi, tik retkarčiais mosteli ranka tarsi mėgindamas nuvyti įkyrią musę. Supratusi, kad aš klausausi, nusišypso ir atsidūsta: „Bedugnė tarp kartų..." Tada pamato mano fotoaparatą ir atsistoja fotogeniška poza.