Ragauti vyno - į Mėnulio slėnį

Rašytojas Saulius T. Kondrotas leidžiasi į intriguojančią kelionę dviračiu po Kalifornijoje esantį Sonomos, arba, anot indėnų, Mėnulio, slėnį. Neįtikėtini istorijos vingiai vos nesužlugdė Amerikos vyndarystės, šią XVIII a. pabaigoje plėtoti pradėjo Kalifornijos vyno tėvu pramintas pranciškonų vienuolis Juniperas Serra.

Kai prieš 20 metų Miunchene, Bavarijoje, pirkau dviratį, galvojau: vieną dieną nusigabensiu jį į Prancūziją, į Bordeaux provinciją, ir bent savaitę pavažinėsiu po rudeniškai raustančius vynuogynus, paragausiu vyno "Petrus", "Yquem", "Cheval-Blanc", "Mouton Rothschild", "Château-Margaux", "Haut-Brion" su sūriais ir ančių kepenėlėmis (foie gras). Dviratis buvo puikus. Naujas mėlynas „Kettler City Cruiser" - su lengvu aliuminiu rėmu, storom padangom, penkių bėgių pavarų sistema, „Shimano" stabdžiais ir pedalais. Vokiečių pramonės stebuklas. Atrodė, kad juo ne važiuoji, o tyliai skrendi palei žemę.

Praėjo daug metų, „Kettler City Cruiser" paklusniai nuriedėjo Europos ir Amerikos gatvėmis kelis tūkstančius kilometrų, prarado spalvą, apdulkėjo, apsilaupė ir apsibraižė, žodžiu, paseno, bet jam taip ir neteko atsiremti į ąžuolo kamieną kur nors Bordeaux tarp vynuogynų. Šią vasarą, keisdamas pradurtą padangą, staiga supratau, kad jeigu ir toliau atidėliosiu, mano senukas dviratis gali jau niekada nebesulaukti tos dienos. Pagailo jo ir neįgyvendintos svajonės, bet ką galėjau padaryti? Apie kelionę į Prancūziją iš Los Andželo negali būti nė kalbos. Tada prisiminiau, kad pati Kalifornija - vyno šalis, kad čia yra savų vynuogynų ir ąžuolų... Taigi nusprendžiau padaryti savo dviračiui staigmeną. Pritvirtinau jį, nė nenutuokiantį, kur vykstame, prie bagažinės, šalia, kad nenuobodžiautų, - dar vieną (juk dviem dviračiams visada linksmiau nei vienam), ir rugpjūčio paskutinę dieną visi kartu leidomės į šiaurę. Pralėkėm karvių mėšlu dvokiančius Bakersfieldo laukus, aukso spalvos javais siūruojančią centrinę Kaliforniją, Fresno daržus ir sodus, San Chosė, San Franciską, ir tik vėlai naktį ties Santa Rosa lioviausi spausti greičio pedalą - pro langą pakvipo saldžiomis vynuogėmis ir kiparisais. Tai - ženklas, kad pasiekėme Sonomos slėnį, Kalifornijos vyno pramonės gimtinę.

Darbštusis vienuolis

Nors vyndaryste užsiimama visose Amerikos valstijose, 90 procentų JAV vyno pagaminama Kalifornijoje. Jeigu ši valstija būtų savarankiška, ji būtų ketvirta pagal dydį vyno gamintoja pasaulyje. 1769-aisiais pranciškonų misionierius Juniperas Serra pasodino pirmąjį Kalifornijos vynuogyną San Diego misijoje. Kalifornijos vyno tėvu pramintas vienuolis per savo gyvenimą įsteigė dar aštuonias misijas. Ir visur sodino vynuoges. Šių kilmė nelabai aiški, jos tiesiog vadintos Misijos vynuogėmis. Daugiausiai jų Kalifornijos vyno gamybai naudota maždaug iki 1880 m. Pirmąsias vynuoges iš Europos 1833 m. Los Andžele pasodino Jeanas-Louisas Vignes, bet didesnio poveikio vyndarystei tai neturėjo. Apie 1860-uosius vengrų kareivis ir pirklys Agostonas Haraszthy į Kaliforniją atgabeno sodinukų iš 165 didžiausių Europos vynuogynų. Šis žmogus laikomas vienu Kalifornijos vyno pramonės pradininkų. Jis įsteigė Sonomoje vyno fabriką „Buena Vista", skatino sodinti vynuoges visoje šiaurės Kalifornijoje, iškasė milžiniškus vyno rūsius, rėmė nedrėkinamų vynuogynų sumanymą ir pirmasis pradėjo gaminti statines iš sekvojų medienos, kai ėmė stigti ąžuolų. Pirmąjį vyno fabriką gretimame Napos slėnyje, St. Helena miestelyje, įsteigė Charlesas Krugas.

1863 metais, tais pačiais, kai Lietuvoje vyko valstiečių sukilimas, kelių rūšių vynuogės iš Amerikos nugabentos į Anglijos botanikos sodus. Prie šaknų buvo prilipusių filokserų - vynuogių kenkėjų. Amerikietiškos vynuogės šiems parazitams atsparios, o europietiškos, deja, ne, tad per kitus 20 metų filokseros Europoje sunaikino praktiškai visas vynuoges. Pagaliau Teksaso sodininkas Thomas Munsonas nutarė paskiepyti amerikietiškų vynuogių šaknis europietiškų vynuogių skiepais. Prasidėjo ilgas ir kruopštus procesas: kiekvienas Europos vynuogienojas buvo perkeltas ant amerikietiškos vynuogės šaknies. Tik taip pavyko išspręsti šią problemą.

1879 metais kapitonas Gustave‘as Niebaumas Napos slėnyje, Inglenook Rutherford kaime, įsteigė vyno fabriką ir pirmą Amerikoje vynuogyną, būdingą Bordeaux regiono stiliui. Kapitono Niebaumo vynas tapo žinomas visame pasaulyje, 1889 m. jis laimėjo aukso medalius Tarptautinėje Paryžiaus mugėje.

Kol europiečiai galynėjosi su filokseromis, Amerikos vyno pramonė klestėjo. XX a. pradžioje Kalifornijos vynas nuolat laimėdavo Europos konkursuose, įvairios jo rūšys eksportuotos į Australiją, Kanadą, Vidurio Ameriką, Angliją, Vokietiją, Meksiką, Tolimuosius Rytus.

Išgelbėjo aklas ragavimas

Amerikos vyno pramonę pakirto ne filokseros, bet prohibicija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 33 valstijos įsivedė sausąjį įstatymą. 1919 m. išleistas Karo meto alkoholio draudimas po metų tapo visos Amerikos įstatymu ir buvo įrašytas į Konstituciją kaip 18-oji pataisa, draudžianti alkoholio gamybą, transportavimą ir pardavimą visoje šalyje. Tačiau šiame įstatyme palikta spraga leido kiekvienai šeimai per metus pasigaminti 756 litrus nealkoholinio sidro. Taigi tūkstančiai amerikiečių beveik pernakt tapo vyndariais ir alkoholio kontrabandininkais, o kadangi niekam nerūpėjo kokybiškas vynas, vertingos vynuogių rūšys išnyko. Tuo periodu pasodintos prastos vynuogės Kalifornijoje vyravo iki 1971. Prohibicija panaikinta 1933 metų gruodžio 5 dieną, tačiau vyno pramonės Amerikoje jau nebebuvo. Kalifornijoje iki šio draudimo veikė 713 vyno fabrikų. Prireikė beveik pusės šimto metų (iki 1986 m.), kol tas skaičius vėl pasiektas.

Panaikinus prohibiciją, Ameriką iškart užtvindė visokie pigūs importiniai vynai. Ir tokie prasti, kad dauguma amerikiečių apskritai nusigręžė nuo šio gėrimo. Žmonės mielai pirko tik spirituotą desertinį. Į Ameriką stalo vynas grįžo tik 1968 metų sausį. Parduoti kai kurių Kalifornijos vyndarių pagamintą aukštos klasės vyną vis dar buvo sunku. Padėtis kiek pasitaisė, kai žinomas šios pramonės žurnalistas Frankas Schoonmakeris pasiūlė taikyti vokiečių sumanymą vardinti vyną pagal vynuogių rūšis (Pinot Noir, Chardonnay, Riesling), o ne pagal garsias Europos sritis (Burgundy, Chablis, Rhine), tačiau ir tai nepasiteisino. 1976 m. gegužės 24 Paryžiuje prancūzų vyno ekspertai susirinko į aklą vyno ragavimą. Lygintos šešios kalifornietiško ir keturios prancūziško baltojo vyno rūšys. Tris pirmas vietas laimėjo kalifornietiškas vynas. Visi devyni teisėjai pripažino, kad geriausias yra Chateau Montelena vynuogyno vynas, Chalone užėmė trečią vietą, o Spring Mountain - ketvirtą. Vertinant raudonąjį vyną, pirma vieta be išlygų atiteko vynui iš Napoje esančių vyno rūsių Stag's Leap. Tai buvo skandalas. Vėliau vyko dar du akli egzaminai, nes prancūzai negalėjo susitaikyti su pirmojo ragavimo rezultatais. Vieną surengė Prancūzijos kulinarijos institutas, kitą - žurnalas „Wine Spectator". Kalifornijos raudonasis vynas laimėjo visas pirmas vietas. Taip padarytas galas Europos, ypač Prancūzijos, vyno viešpatavimui pasaulyje.

Ir čia rusų pėdsakai

Jackas Londonas rašė, kad "Sonoma" vietos indėnų kalba reiškia Mėnulio slėnį. Kai kurie šių kalbų žinovai linkę versti: „daug mėnulių", žodį „slėnis" neva jau pridūrė baltieji naujakuriai. Pagal indėnų legendą, mėnulis pakyla kaip tik nuo čia, nes čia - jo lizdas, ir kartais - kelis kartus per naktį.

Kalbant apie indėnų vaidmenį Kalifornijos vyno istorijoje, tai jie nuo pirmųjų misionierių laikų buvo pagrindinė darbo jėga. Toks Harris Newmarkas, Kalifornijojeviešėjęs 1853 m., savo prisiminimuose rašo, kaip susižavėjo ir pasibjaurėjo indėnais, mat šie nuogi (tik su raiščiais aplink juosmenį) didelėse, aukštose voniose trypė vynuoges. Anot jo, indėnus pasamdydavo anksti rudenį, kai reikėdavo skinti vynuoges ir daryti vyną (tada termometras paprastai pasiekia aukščiausią padalą). „Nuo karščio ir darbo žliaugiantis indėnų prakaitas srūva į vynuogių sultis. Į Kalifornijos vyną nė žiūrėt nebegalėjau", - rašo Newmarkas. Pasak jo, su indėnais būdavo atsiskaitoma šeštadienį vakare. Tada šie gerdavo visą šeštadienio naktį ir visą sekmadienį, trys ar keturi kas savaitę žūdavo - girtų riaušininkų padarinys, o likusieji gyvi pirmadienį vėl eidavo į darbą...

... Nubundu su vieversiais, aušta, virš laukų - šiltas rūkas. Geyserville - nedidelis kaimelis tarp vynuogynų, pavadinimas - nuo daugybės geizerių, trykštančių iš šių apylinkių žemės. Pasiimu fotoaparatą ir traukiu, kur akys veda. Vynuogienojai driekiasi į visas puses lygiomis eilėmis, hipnotizuojantis ritmas, ramybė, aplink saldžias nunokusias vynuoges sukasi kažkokie vabzdžiai, nušokuoja kiškis, pakyla ir vėl išnyksta išsigandusių putpelių pulkelis. Takas atveda prie medžiais ir krūmais apaugusios upės, tyliai plaukiančios per vynuogynus. Keli meškeriotojai tolumoje gaudo upėtakius. Pastoviu ant kranto ir leidžiuos atgal. Vidury vynuogyno mane pasiveja sidabrinis mersedesas. Vairuotojas pro atvirą langą įtariai nužvelgia ir kiek agresyviai paklausia: „Ei, gal galiu kuo nors padėti?" "Ne, - sakau, - jūs man negalit padėti, bet vis tiek ačiū, o gal aš kaip nors galėčiau padėti jums? Žmogus suglumęs: „Aš - šių vynuogynų savininkas." - " O aš iš va to viešbučio, šiaip vaikštinėju. Beje, o kokia čia upė? - „Oh, it's Russian River." Atsisveikina jau draugiškesnis. Rusų upė, drėkinanti Sonomos slėnį. "Gerai, - sakau savo dviračiui, - pradėsim nuo rusų, jei neprieštarauji."

Nedidelė išvyka apie 30 mylių į vakarus pro Rusų upės bendruomenes ir Sevastopolį, jis čia vadinamas Sebastopol. Vandenyno pakrantėje dunkso Rusų fortas (Fort Ross).

Nedidelė grupė vietos indėnų, apsiniaukusią 1812 metų kovo dieną susirinkusi pasižiūrėti didelių inkarus metančių laivų, nė neįtarė, kad jų gyvenimas dramatiškai pasikeis. Netrukus į krantą išlipo 25 rusai ir 80 Aliaskos gyventojų. Čia jie pradėjo statyti koloniją su gynybiniais įtvirtinimais. Netrukus rusai atėmė iš vietos indėnų visą medžioklės ir žvejybos verslą, pradėjo auginti javus ir daržoves... Tačiau klimatas, ypač masyvūs pakrančių rūkai, sterblinės žiurkės, pelės ir didesnio intereso stoka pakirto agrarines atvykėlių pastangas, tad 1839 m. jie nusprendė iš forto pasitraukti. Iš pradžių pabandė parduoti jį Meksikai, bet nepasisekė. Po dvejų metų šį nupirko toks Johnas Sutteris iš Sakramento slėnio. Netrukus rusai dingo, Sutteris pasiėmė iš forto ginklus, šaudmenis, gyvulius, viską, kas buvo nors kiek vertinga, ir jį perpardavė.

Raudonas raudonam nelygu

Riedu nuo stataus kalno forto link ir su baime galvoju, kaip sunku bus minti atgal. Ši vieta kažkodėl sukėlė liūdesį. Pora patrankų kieme, nedidelė cerkvė... Įsivaizduoju tuos žmones, atsidūrusius toli nuo tėvynės: nei telefono, nei interneto, dešimtmečius nežinai, kaip gyvena ten likę artimieji, amžina drėgmė, sterblinės žiurkės vėl sugraužė visą daržą, nei prasmės, nei tikslo. Gana, jaučiu, kaip mano dviratis nekantrauja, kada gi pagaliau bus vyno ir sūrio medžių ūksmėje.

Na, pagaliau. Dviračio rėmu perbėga jausmingas virpulys, ratai praktiškai sukasi patys, nė minti beveik nereikia. Iš abiejų kelio pusių - saulės nutvieksti vynuogynai, tyla, nė žiogai nečirpia, praplasnoja peteliškė, ir vėl kraštovaizdis apmiręs. Aplenkiame Healdsburg miestelį, vėl neriame į vynuogynus, mus lenkia sportiškiau nusiteikę dviratininkai, kuriems vynas ir sūris akivaizdžiai nerūpi, ir štai pagaliau sustojame vyno fabrike. Visos tos vyninės (fabrikais jas sunku vadinti, kadangi gamybinės dalies lankytojas nemato) veikia nuo 10-11 iki 16-17 val. Taigi jei ketini aplankyti kelias, pernelyg snausti negali. Bendras visų bruožas - daug investuota į plačius medžio ar akmens vartus, pirmas žvilgsnis turi padaryti solidumo įspūdį, puikus asfaltuotas keliukas veda prie pastatų, kurių beveik visi - Provanso ar Toskanos architektūros imitacija, atrodo kaip teatro dekoracijos ar Potiomkino kaimas, bet dauguma vietos žmonių, su kuriais teko apie tai kalbėtis, nebuvo nei Provanse, nei Toskanoj, tad mano priekaištų nesuprato.

 Nedidelėje Rafanelli šeimos vyninėje vyną gamina (daugiausia tradiciniais būdais, pavyzdžiui, atviros fermentacijos bei filtravimo atsisakymo) jau keturios kartos. "Zinfandel", "Cabernet Sauvignon" ir "Merlot" parduotuvėse neparduodamas, šio vyno galima įsigyti tik čia, pačiame fabrike. Beje, taip elgiasi daugelis smulkesnių vyndarių, be to,jie kviečia lankytojus paragauti vyno kontroliuojamoje aplinkoje, kur tinkama temperatūra, kiti gamybai svarbūs veiksniai. Turiu užbėgti pasakojimui už akių ir pasakyt, kad tokiomis aplinkybėmis praktiškai visų rūšių vynas labai skanus. Lankytojai būtinai nusipirks butelį ar du, nors kainos už analogišką gėrimą turbūt tris kartus didesnės nei kokioje nors parduotuvėje „Trader Joe's". Dviratis saugiai prirakintas prie romėniškos kolonos, žengiame iš saulės atokaitos į vėsią, kondicionuotą patalpą, čia pasieniais išrikiuotos stiklo taurės, kamščiatraukiai ir visa kita su vyno gėrimu susijusi velniava, o centre - ilgas baras, prie kurio vyksta vyno degustavimas. Pasigirsta linksmas čia anksčiau atvykusiųjų juokas.

Pamenu, senais tarybiniais laikais Vilniuje su kiek ištroškusia draugų kompanija nuėjome į restoraną. Pasiteiravome, ar turi raudonojo sauso vyno, gavę atsakymą, kad turi, užsisakėme. Padavėjas jau buvo benueinąs, bet čia vienas draugas (A. B.) kažkodėl susidomėjo: „O kokio raudonojo vyno turite?" Išsigandęs padavėjas žvalgėsi po salę tarsi ieškodamas pagalbos. „Nu, raudono, - pagaliau sumurmėjo nudelbęs akis. - Jeigu norit, galiu nueit pasižiūrėt." Bet čia jau visa kompanija vienu balsu suriko, kad nereikia nieko žiūrėt, tegu skubiai atneša to raudonojo, o paskui dar davė velnių A. B. už kvailus klausimus ir padavėjo gaišinimą.

Kai paslaugus Rafanelli vyninės barmenas atkreipė į mane dėmesį ir paklausė, ko norėčiau paragauti, prisiminiau aną pamoką ir pasakiau, kad raudonojo. Vyruko reakcija buvo panaši kaip tada Vilniuje. Jis sutriko, ėmė dairytis po salę pagalbos, paskui atsiduso ir pastūmė man sąrašą, kuriame vien raudonojo vyno rūšių - gal trisdešimt. „Iš kur būsit?" - pasiteiravo, kol rinkausi iš tų, kurias galima degustuoti nemokamai, nes, jei nori daugiau rūšių arba brangiausių, reikia sumokėti 10 dolerių. (Kai vėliau kitose Sonomos vyninėse pabandžiau už tuos gėrimus iš ypatingo sąrašo sumokėti, pinigų iš manęs neėmė - girdi, nieko tokio, vaišinam). „Iš Tarybų Sąjungos", - sakau. „Tai kad tokios šalies nėra", - sako barmenas. „Na, ką galiu padaryti. Tada buvo, ir aš esu iš jos, o paskui ji dingo."

Žemiški aromatai

Barmenas prieš mane pastato šešis butelius, atkemša pirmąjį ir įpila į didelį stiklą apie 30 g. Patyrę ragautojai pauosto, pateliūskuoja, pasižiūri prieš šviesą, gurkšnelį palaiko burnoj ir išspjauna į čia pat tam tikslui pastatytą kibirą, tada įsipila į taurę vandens, praskalauja burną, taurę ir linkteli barmenui, kad pasiruošę ragauti toliau. Kai kurie dar spėja pakalbėti apie daugybę vyno skonio ir aromato atspalvių, pvz., braškių, juodųjų serbentų, drėgnos žemės, grybų, riešutų, džiovintų slyvų, miglos, mėnesienos ir meilės. Deja, nieko panašaus pajusti neįstengiau, išskyrus vištų mėšlo kvapą, kuriuo atsidavė vienas vynas. Pasigėdijau apie tai garsiai pasakyti, bet greta stovėjęs vyriškis padarė tai už mane: „Šitas vynas smirda š..." Barmenas nušvito: „Tikrai. Jūs pajutot?" Pasirodo, vynuoges kartais apninka laukinių mielių grybelis, vadinamas „brett". Šis suteikia vynui žemiškų aromatų, ir skamba jie tikrai neviliojamai: balno, šlapio kailio, arklio prakaito ar vištų mėšlo. Mandagus tokio vyno aromato apibūdinimas - „barnyard", lietuviškai „diendaržis". Nors kai kurie žmonės jo nemėgsta, kaina dėl „diendaržio" padidėja kelis kartus. Turiu prisipažint, kad man tas vynas patiko, nors gal ir todėl, kad buvau išragavęs daug įvairių ir jau patiko viskas.

Taigi, kaip minėjau, patyrę degustuotojai vyno neryja, vandeniu išskalauja burną, bet apsidairęs pastebėjau, kad dauguma - tokie kaip aš - vyno neišspjauna ir taurę iš pradžių dar skalauja, bet vėliau nebedaro jau ir to. 6 x 30 - beveik 200 g, taigi gali suprasti, iš kur tas linksmas šurmulys degustavimo salėj ir kodėl prekyba vyksta taip gyvai: pardavėjai nespėja pakuoti butelių.

Laikas keliauti toliau. Mano dviratis snaudžia saulėkaitoj. Atsirakinu ir... leidžiamės į kelią. Jaučiu, kad jis patenkintas, pusvalandį skriejame kaip sparnuoti ir aplankome dar dvi vynines, "Collier Falls" ir "David Coffaro". Išėjus iš šių, sustiprėja žemės trauka ir darosi aišku, kad reikia kažką pakeisti, nes taip toli nenuvažiuosim. O kadangi neaišku, ką reiktų pakeisti, nusprendžiam nuo raudonojo pereiti prie baltojo. Vyninėse "Dutcher Crossing" ir "Lago di Merlo" griežtai laikomės režimo. Kai, išaiškinę kitiems degustuotojams, kad mes - ne vengrai, ir išklausę, kiek iš jų turėjo prosenelius Lietuvoj, išeiname į lauką, darosi aišku, kad šiandien užteks. Tačiau lengviau pasakyti, negu padaryti. Pasitikrinę žemėlapį, pamatome, kad visą dieną nepastebimai leidomės nuo kalno ir kad dabar reikės už tą smagų riedėjimą sumokėti. Kelias atgal ne toks jau status, bet įkalnė, regis, begalinė.

Troškulys po dviejų valandų kovos su žemės trauka, nors skysčių per dieną išgerta nemažai (o gal kaip tik dėl to), - neapsakomas. Bet štai nuo gana stačios kalvos pagaliau nusileidžiame tiesiai į Geyserville. Laimei, vyninė "Clos du Bois", esanti pačiame kaime, užsidaro tik septintą. Paskui dar vakarienė vietos restorane, butelis raudonojo, o gal ir baltojo, naujos pažintys, vėl aiškinimai, kad nesame vengrai... Kai grįžtame į viešbutį, danguje virš užmigusių vynuogynų kabo trys ar keturi mėnuliai, tačiau tai nei keista, nei taip jau svarbu. Tiesiog Mėnulių slėnis. Indėnai neprasimanė.

Nuotraukos - autoriaus.