Misija įmanoma

Rašytojas Saulius T. Kondrotas kartu su labdaringa medikų misija leidosi į Filipinus. Jis sako, kad per dvi savaites patyrė tiek įspūdžių, jog juos būtų galima sudėti į knygą. Čia, anot rašytojo, tik kelionės į Filipinus nuotrupos.

Gaidžiai

Karštais ir drėgnais tropikų vakarais Filipinų sostinės Manilos gatvėse sumažėja transporto srautai, aptyla išklerusių motociklų ir spalvingų jeepnies variklių triukšmas, pasigirsta gaidžių giedojimas. Maniloje, tiksliau 17 miestų, susiliejusių į metropolį, gyvena apie 16 milijonų žmonių. Ir driekiasi ji be galo, be krašto. Kiek Filipinų sostinėje yra gaidžių, nežinau, bet, sprendžiant iš garso, turėtų būti milijonai. Įsivaizduokite giedant 16 milijonų gaidžių – tada nesunkiai suprasite mano nuostabą, kai išgirdau tai pirmą kartą. “Kakariekū” aidi visą naktį, sklinda iš lūšnynų, spindinčių komercinių dangoraižių, virš miesto švytinčių didžiausių Azijoje reklamos skydų. Tik patekėjus saulei, tą giedojimą pamažu užgožia didmiesčio triukšmas.

Kai nuvykome į Palauan salą (ši yra už pusės tūkstančio kilometrų nuo sostinės) – į mažą kaimelį El Nido ant Pietų Kinijos jūros kranto, Junlito Pepiga, arba tiesiog Jun, mums papasakojo apie gaidžių kautynes. Beje, Jun, kaip ir dauguma filipiniečių, visą laiką šypsosi. Pasirodo, gaidžių kautynės šioje šalyje legalios, vyksta specialūs čempionatai, jie rodomi per televiziją, bet viskas prasideda čia, kažkur pačioj socialinės piramidės apačioj, skurdžiausiuose kvartaluose. Jun pasisiūlo parodyti man, kur tai vyksta. Ėjome per kažkokias dvokiančias putojančias balas, siauru taku tarp pintų lūšnų, kur žmonės skalbia ir darinėja žuvis, kol pagaliau pasiekėme nedidelę aikštę su aptvaru. Veiksmas jau prasidėjęs, aistringų stebėtojų – koks šimtas. Moterų nėra, tik vyrai ir vaikai. Šiek tiek pavėlavome, bet nieko nepraradome – kautynės truks visą dieną. Gaidžiai keičiasi kas kelias minutes, besilažinančiųjų pinigai sparčiai keliauja iš rankų į rankas, kautynių stebėtojai susikaupę, aidi džiaugsmo ir nusivylimo šūksniai. Pirmiausia gaidžiai, akylai stebint žiūrovams, suderinami pagal svorį ir kovingumą. Apžiūrimas kiekvienas paukštis, aptariamos jų savybės, išvaizda, dydis, charakteris. Viskas vyksta labai rimtai, niekas nesišypso. Atrinkus dvi kovotojų poras, pasirodo žmogus su raudona skrynele, joje tvarkingai sudėti aštrūs spindinčio plieno pentinai. Šių specialistas kruopščiai virvele pritvirtina po vieną kiekvienam gaidžiui prie kojos. Kad paukštis nesusižalotų, ant pentino užmaunama odinė makštis, ji nuimama paskutinę akimirką, kai dalyvis paleidžiamas į areną. Netrukus abu priešininkai atsiduria priešinguose kampuose. Prasideda emocingiausia varžybų dalis – lažybos. Viskas vyksta taip sparčiai ir triukšmingai, kad iš pradžių sunku susigaudyti. Lažybų suma nėra nustatyta, tik draudžiama peržengti 16 tūkstančių pesų (maždaug 800 Lt). Kad nebūtų sukčiaujama, viską akylai stebi vietos policininkas. Jei nori lažintis, per kelias minutes turi susirasti kitoje arenos pusėje esantį asmenį, kuris sutiktų eiti su tavimi lažybų. Duodu Jun šimtą pesų ir parodau gaidį, už kurį statau. Vyrukas akimirksniu ištiesia ranką ir kažką rėkia tagalų kalba. Man atrodo, kad jo balsas ištirpsta bendrame šurmulyje, kad niekas nekreipia dėmesio. Bet ne, pasirodo, sandėris įvyko, kažkuris sutiko su manimi lažintis. Jei niekas nesutinka, lažybų sumą galima padidinti. Tarkim, paskelbiu, kad statau 140 ar 200 pesų prieš 100. Jei pralaimėsiu, sumokėsiu 140 ar 200, o jeigu laimėsiu, gausiu tik tą 100. Lažyboms pasibaigus, savininkai suveda savo gaidžius akis į akį ir juos pakiršina, nors šie ir taip jau dega neapykanta vienas kitam, plunksnos piestu stovi. Dar akimirka, ir įsiliepsnoja kova. Paukščiai energingai mojuoja sparnais, stengiasi pakilti į orą ir iš viršaus smogti pentinu mirtiną smūgį priešininkui į krūtinę. Viskas vyksta taip greitai, kad pamatyti beveik neįmanoma, tad aš be paliovos tik fotografuoju. Po kokios minutės kova baigiasi, pralaimėjęs dalyvis guli arenoje sutaršytomis plunksnomis, perskrosta krūtine. Jis pakeliamas aukštyn, kad visi pamatytų mirtiną žaizdą. Aidi ovacijos. Nugalėtojo savininkas pasiima ne tik savo, bet ir žuvusį gaidį, mat šis pagal taisykles tampa jo nuosavybe (vakare paukštis atsidurs puode). Prišokę vaikai išsirauna žuvusio gaidžio plunksnų ir prisismeigia sau į plaukus. Beje, aš lažybas pralaimėjau. Jun vis tiek šypsosi. Filipinuose gaidžių kautynės populiarumu atsilieka tik nuo krepšinio ir biliardo.

Misija

„Koks jūsų kelionės tikslas?“ – klausia muitininkas Manilos oro uoste. Atsakau, kad esu medikų labdaros misijos fotografas. Muitininkas šypsosi. Laukiu, kol grąžins man pasą, bet vyrukas tik žiūri į vaistų ir medikamentų prikimštas dėžes ir šypsosi. Atsigręžiu į savo misijos gydytojus (jų – apie 25): “Ką daryti?” Tie irgi šypsosi. Tada ir aš nusišypsau. Visi šypsomės. Dėdė Pete’as, tiksliau – misijos organizatorius Pete’as Lagrosa, tvirtas, neaukštas – kaip ir visi filipiniečiai – septyniasdešimtmetis, muitininkui kažką pasako. Šis dar plačiau nusišypso, išeina iš savo būdelės ir ima krauti mūsų bagažą į vežimėlį. Klausiu bendrakeleivį chirurgą, ką dėdė Pytas muitininkui pasakė. „O, tik kad kyšis jau sumokėtas ir kad mūsų dėžių muitinė nebetikrins.“ Korupcija? „Žinoma. Be kyšio Filipinuose negali žengti nė žingsnio. Kyšiai sudaro apie trečdalį kiekvienos filipiniečių šeimos išlaidų.“ Vėliau sužinojau, kad korupcija „suėda“ ir apie trečdalį šalies biudžeto.

Medikų labdaros misijas dėdė Pete’as organizuoja nuo 1976 metų. Rudimentinė valstybinė sveikatos apsaugos sistema nepasiekia visų 7107 Filipinų salų, ir Vakaruose gyvenantys filipiniečiai gydytojai laiko krikščioniška pareiga kartą per metus vykti į tėvynę nemokamai gydyti skurdžių tėvynainių. Dėdė Pete’as tokias misijas rengia drauge su Irwindale (Kalifornija) esančiu Tolimųjų Rytų universitetu. Medikamentais nemokamai aprūpina farmacijos bendrovės. Tai vadinama ryšiais su visuomene. Mūsų misija vyks dviejose vietose: Rio Tuboje (Palauan saloje) ir Puerto Princesėje (Palauan salos sostinėje). Palauan sala yra Kinų jūroje, jos ilgis – maždaug 700 km. Ji Amerikos žurnalo „National Geographic“ pateiktame gražiausių pasaulio salų sąraše – trylikta.

Dieną ir naktį praleidome Maniloje, šiame mieste beveik visi misijos dalyviai turi aibes giminaičių (gaila, dabar negaliu smulkiai aprašyti visų vaišių ir vietos papročių), o jau kitą rytą išvykome į oro uostą – čia mūsų paimti atvyko Rio Tubos nikelio bendrovės transportas. Ši kasa džiunglėse nikelio rūdą, o paskui siunčia ją į Japoniją. Kadangi nikelio kaina pastaraisiais metais pasaulyje išaugo beveik 100 proc., bendrovė suinteresuota, kad jos veikla vyktų kuo sklandžiau, todėl ir neriasi iš kailio – stengiasi padėti gydytojams pasiekti skurdžius džiunglių gyventojus. Reikia pabrėžti tai, kad pietinėse katalikiškų Filipinų dalyse gyvenantys musulmonai nori autonomijos, dėl to kyla visokių suiručių pavojus. Rio Tubos bendrovei tokie konfliktai reiškia milžiniškus nuostolius, todėl ji vietos gyventojams nori būti gera – apie misiją paskelbia per vietos radiją (šio signalas siekia apie 100 km), ir džiunglių gyventojai pradeda ruoštis į kelionę.

Rio Tubą pasiekėme tik pavakare. Pradėti ligonių apžiūrą ir operacijos planavome kitą dieną, tačiau sergančiųjų laukė keli šimtai, tad darbo nusprendėme imtis nelaukdami rytojaus, juolab kad tie žmonės jau ir taip visą dieną laukė. Dabar turės nakvoti tiesiai ant žolės prie ambulatorijos pastato.

Misijos Rio Tuboje tvarkaraščio fragmentas: keliamasi – 6 val., pusryčiaujama, darbo pradžia – 7 val., pietų pertrauka – 12–12.30, darbas, vakarienė – 21 val. Iš tikrųjų dirbti kartais baigdavome dešimtą ar vienuoliktą valandą vakaro. Iš viso gydytojai su pacientais ar operacinėje praleisdavo iki 14 valandų per dieną. Kartais išvargę griūdavo ant grindų, 20 minučių pamiegodavo ir toliau dirbdavo. Operacijas, kad ir sunkiausias, darydavo be narkozės – sudėtingų narkozės įrengimų į misiją atsivežti neįmanoma.

Ligos – įvairios: maliarija, drugys, augliai (piktybiniai ir gerybiniai), genetiniai nukrypimai (kiškio lūpa, vilko gomurys), buvo ir tuberkuliozės atvejų, vienam pacientui diagnozuota AIDS. Labai daug sergančių vaikų. Jiems būdingos įvairios infekcinės ligos, kirminai, neaiškios kilmės vabzdžių įkandimai.

Ligonių pradėjo mažėti po savaitės, o gydytojai iš nuovargio jau beveik nepastovėjo ant kojų. Antroji misijos dalis buvo lengvesnė, gydytojai operacijų Puerto Princesėje jau nebedarė, ligonius tik apžiūrėjo ir gydė vaistais. Tačiau ligonių srautas ir čia buvo milžiniškas: miesto sporto rūmuose kasryt susirinkdavo maždaug tūkstantis žmonių.

Maistas

Grįžę į Manilą, pasidėjome daiktus, nusiprausėme, apsipurškėme aerozoliais nuo uodų (šie skleidžia drugį ir maliariją) ir prevencijos sumetimais išgėrėme antibiotikų (juos teks vartoti pusantro mėnesio). Tada kolegos filipiniečiai susiruošė į turgų vaisių. Iš pradžių to skubaus poreikio nesupratau, bet bendrakeleiviai paaiškino, kad tokių vaisių kaip Filipinuose nėra nei Amerikoje, nei Vakarų pasaulyje (štai tau ir globalizacija!). Okey, einam pirkti vaisių.

Turgavietė pribloškė. Tokios gausos ir energijos matyti dar neteko. Nubluko net Italijos turgūs, šie iki tol man buvo tikras pavyzdys. Toks jausmas, kad maistas tuoj užgrius ant tavęs lyg cunamis. Pardavėjai gaudo tavo žvilgsnį ir riksmais bruka savo prekes. Įvairių rūšių vaisiai ir daržovės; ištisos alėjos kiaulienos ir jautienos; didžiuliuose narvuose kudakuoja vištos, jas čia pat pjauna, čia pat darinėja; už posūkio – kalvos ryžių (įvairių atspalvių, formų, spindesio); begalė jūrų gėrybių; pagaliau apskritai kažkokios neregėtos blizgančios želatinos pavidalo gyvybės formos. Gal todėl, kad čia tropikų klimatas ir viskas sparčiai genda, maisto šviežumas – svarbiausias kriterijus. Viskas turi būti „ką tik“. Ką tik iš daržo, nuo šakos, iš vandens... Išimtis – džiovinti produktai: vaisiai, žuvys, moliuskai. Turguje esančių restoranėlių darbuotojai tuoj siūlosi tave pavedžioti po turgavietę. Taigi produktų išsirenki pats, tada pasakai, kaip juos pagaminti, o po 15–20 minučių jau mėgaujiesi jais restorane. Mes valgėme alyvuogių aliejuje virtų krabų, keptų ir visiškai žalių žuvų (sašimis).

Labiausiai mano bendrakeleiviai buvo išsiilgę šių vaisių: gelčių (Chrysophyllum cainito) – jie vidutinio dydžio, žali, perpjovus matyti žvaigždė; longanų (Dimocarpus longan) – šie tarsi mažos slyvos su juodu kauliuku, o po tvirta žievele – baltas saldžiarūgštis minkštimas; pagaliau mangų (beje, šie skiriasi nuo mums visiems pažįstamų kaip diena ir naktis, jų čia – aibės rūšių). Kai paragauji, supranti filipiniečių emigrantų norą jų prisipirkti.

Pažintis su filipiniečių maistu tęsėsi Rio Tuboje, čia nikelio bendrovės atstovai pasirūpino, kad jis būtų kuo autentiškesnis. Apskritai reikia pasakyti, kad filipiniečiams svarbu ne tik numalšinti alkį, valgis jiems – tarsi tam tikra psichologinio saugumo zona, į šią grįžtama kokius penkis šešis kartus per dieną. Jei maisto nėra, kyla panika. Filipinietis, kuris valgo tik tris kartus per dieną, laikomas skurdžiumi. Tarp pietų, pusryčių ir vakarienės nuolat užkandžiaujama, tai vadinama marienda. Atsisakyti, jei tave kviečia, nemandagu (taip per dvi savaites priaugau kokius aštuonis kilogramus). Labai svarbu ir tai, kaip filipiniečiai valgo: vienoje rankoje – šakutė, kitoje – šaukštas, šio briauna, jei reikia, ir perpjaunama, bet apskritai viskas supjaustyta palyginti nedideliais gabalėliais, tad peilio nereikia. Šaukštu filipiniečiai valgo sriubą ir ryžius. Vietos gyventojai labai stebėjosi mano sugebėjimu kabinti ryžius šakute. Druskos ir pipirų ant stalo rasite ne visada, bet užtat visada bus smulkiųjų puscitrinių (Citrofortunella microcarpa) – jos mažytės, žalios ir... saldžios. Iš jų, aitriųjų paprikų ir acto pagamintas padažas tinka prie visko: žuvų, mėsos, kiaušinių. Dar vienas dalykas: nėra patiekalų sekos – užkandis, sriuba, antrasis patiekalas... Patiekiama ir valgoma viskas iš karto: šaukštas sriubos, kąsnis žuvies, kąsnis ryžių, vėl sriuba ir t.t.

Virtuvė Rio Tuboje veikė kiaurą parą. Visko, kas joje gaminta, išvardyti neįmanoma. Bet visada ant stalo būdavo kelių rūšių žuvų ir krabų, juk šalia – vandenynas. Daug kiaulienos, vištienos, gyvūnų, kuriuos pavyko nušauti ar pagauti supančiose džiunglėse (laukinių vištų, šernų, ūdrų...), mėsos. Dar – kiaulienos dešrelių su česnakais (vietiniai jas vadina „longganisa“), su aliejumi keptų džiovintų žuvų („dinaing“), sūdytų kiaušinių („binuro“), su actu marinuotos jautienos („tapa“), ryžių – dažniausiai su česnakais, salsvos duonos („pan de sal“), keptų plonų makaronų („pancit“).

Kai kurių patiekalų valgyti nesiryžau, kai kurių – negavau. Tamilok – mangrovėse gyvenantys kokių penkiolikos centimetrų ilgio kirminai. Vietos vyrai mačetėmis perskėlė mangrovių šakalius, virėjos ištraukė ilgus gličius kirminus, sukapojo juos apystambiais gabalais, apšlakstė švelniu actu, apibarstė smulkiai kapotais svogūnais ir patiekė. Skonis – kaip austrių, bet išvaizda tokia nepatraukli, kad antro kąsnio į burną dėti nebenorėjau, nors tai – Palauan salos delikatesas. Nepatiko ir džiovinta troškinta šerniena. Neparagavau ir nido – kregždžių lizdų, nes nepavyko gauti. Jie renkami El Nido kaime ir yra labai brangūs, todėl eksportuojami į kitas Pietryčių Azijos šalis. Kilogramas šių lizdų Honkonge kainuoja daugiau nei 4 000 litų, lėkštė sriubos – iki 200 litų. Filipiniečiai turi dar vieną išskirtinį patiekalą, jį vadina „balut“. Imamas anties kiaušinis su tūnančiu gemalu, paverdamas, aplink gemalą esantis sultinys nugeriamas, o pats gemalas valgomas su druska ir trupučiu acto. Šio patiekalo paragauti taip ir neįstengiau, bet dabar bent jau žinau savo ribas ir nuo šiol nebegalėsiu sakyti, kad valgau viską.

Nuotraukos – autoriaus.