Mes visi – toreadorai

„Gyvenimas mėto ir žaloja labiau už bulių. Reikia didelės valios ir drąsos atsistoti ir kovoti toliau. Pasaulis – arena, gyvenimas – bulius, o mes visi – toreadorai...“

Rosita Morales, novillera

Ji visada taip pasirašo: Rosita Morales, novillera. Novilleras yra toreadoras, nepasiekęs aukščiausio meistriškumo laipsnio – matadoro. Jai nepavyko tapti matadore, nors atkakliai dirbo beveik dešimt metų. Bet toreadore liko visą gyvenimą.

Saulius T. Kondrotas – iš Los Andželo

  „Nepamiršk, – pasakys man Rosita atsisveikindama. – Būtinai turi parašyti tą savo straipsnyje. Tai bus iškalta mano antkapy, kai numirsiu. Pasaulis – arena, gyvenimas – bulius, o mes visi – toreadorai... Tai vienintelis mano palikimas.“

Bet tai bus vėliau. O iš pradžių buvo tie keisti žmonės Los Andželo Griffith parke – šeštadienį nuo ankstaus ryto jie valandų valandas žaidžia koridą. Vienas vaidina puolantį bulių, kitas – toreadoras su geltonai violetine skraiste ir špaga – lėtais sklandžiais judesiais vedžioja „bulių“ pusračiais aplink, sustoja, tariasi, pradeda iš naujo, paskui keičiasi vietomis, toreadoras virsta bulium, o bulius – toreadoru. Visi vyrai, įvairaus amžiaus – jauni ir seni. Tarp jų viena moteris. Vieną šeštadienį neatsispyriau pagundai ir priėjau arčiau. Paaiškėjo, kad tai ne žaidimas, bet treniruotė, o visi tie žmonės priklauso Los Andželo koridos gerbėjų klubui „Los Aficionados“. Tai seniausias toks klubas Amerikoje. Jis veikia nuo 1949 metų ir priklauso JAV federacinei bulių kovos asociacijai (angl. National Association of Taurine Clubs; NATC). Ši yra Tarptautinės bulių kovos gerbėjų asociacijos (angl. International Association of Taurine Aficionados; IATA) dalis.

Klubo nariai lanko bulių kovas ne tik kaip aistringi žiūrovai – it krepšinio sirgaliai, bet ir kaip dalyviai. Jie – vadinamieji aficionados practicos, arba praktikuojantys sirgaliai, – per įvairias šventes Amerikoje ir Meksikoje arenoje stoja prieš 300 kilogramų buliukus (palyginkite: Meksikoje tikroje koridoje, vadinamojoje alternativo, bulius sveria bent pusę tonos, Ispanijoje – dar daugiau). Tą šeštadienį Griffith parke susipažinau su Billu Torresu Lira, šiuo metu turbūt žymiausiu JAV toreadoru, su dvidešimtmečiu Rauliu Roblesu, svajojančiu tapti matadoru profesionalu, su buvusiu banderiljeru Davidu „Macareno“ Aguilaru ir su toreadore Rosita Morales. Išsyk buvau pakviestas apsilankyti klubo posėdyje, o po kelionės į Meksiką – pasižiūrėti tikros koridos. Mano draugų Los Andžele padaugėjo beveik pusšimčiu.

„Marš atgal į virtuvę!“

1964 metų rugpjūčio 14 diena, penktadienis. Laikraštyje „El Paso Herald-Post“ išspausdintas straipsnis „Moters gyvenimas nelengvas, bet bulių kova viską atperka“. Laikau rankose pageltusį nuo laiko laikraščio puslapį su Rositos nuotraukomis ir citatomis: „Aš žinau, kam gimiau. Mano svajonė – tapti matadore ir debiutuoti Tichuanos arenoje.“ Moteriai toreadoro gyvenimas sunkus: „Aš negaliu ištekėti, bent jau ne dabar. Koks vyras norės moters, rizikuojančios gyvybe, – jaudintis dėl jos, laukti grįžtančios iš arenos? Vyrams kitaip. Moteris turi galvoti apie būsimus vaikus. Jai geriausia netekėti, kol kovoja arenoje.“ Laikraštis rašo, kad Rosita rugpjūčio 22 dieną kovos Chuarese, kad jau yra kovojusi Chalisko, Tichuanoje, Guadalacharoje ir Akvaskalientese. „Pasienio miesteliuose žmonės kur kas draugiškesni moteriai toreadorei, – sako Rosita. – Kitur, jeigu padarai klaidą ar būni nerangi, jie šaukia: „Marš atgal į virtuvę!“ arba „Ko tu neišteki?“.

Kartą ji nevikriai kovėsi, tiksliau, dar buvo nepatyrusi. Buliai būna trumparegiai arba toliaregiai, bet tada ji to nežinojo ir stengėsi prisileisti bulių arti. Ogi tas puolė iš toli ir perdūrė ragu jai šlaunį. Tai vienintelis rimtas sužeidimas arenoje, nors pargriauta ir trypiama kanopomis ji buvo daugelį kartų.

Laikraštis rašo, kad Rosita gimė El Pase, mokėsi Bowie vidurinėje mokykloje. Klasės draugai dabar ją sunkiai bepažintų. „Tada buvau stora, – sako ji. – Žiūrėdavau į lieknas merginas kalendoriuose ir troškau būti kaip jos.“ Dėl atkaklių treniruočių jos svoris sumažėjo nuo 75 kilogramų iki 50. „Norint suliesėti, nieko nėra geriau kaip bulių kautynės“, – teigia Rosita.

„Prieš eidamas į areną meldiesi, – pasakojo ji „Herald-Post“ korespondentei prieš beveik 44 metus. – Toreadorai ypač gerbia Gvadalupės Mergelę. Tu meldiesi ir prašai ne apsaugos, nes, žengdamas į areną, savo valia neri į pavojų, bet kad ji būtų šalia. Arenoje užplūsta įvairiausios emocijos, bet didžiausią pasitenkinimą kelia suvokimas, kad viską padarei tinkamai ir publika palydi tave ovacijomis.“

Sekmadienis, vaiskus saulėtas rytas. Sutartu laiku įsuku į ramią gatvelę Anahaime, netoli Disneilendo. Rosita – ji, kalbėdama telefonu, būgštavo, kad pasiklysiu ir nerasiu jos namų, – jau laukia manęs gatvėje. Sutinka išskėstomis rankomis. „Pavyko mane rasti, amigo!“ Prašo, kad padėčiau iš jos mašinos iškelti krepšius su sunkiais toreadoro reikmenimis – skraistėmis, banderilėmis ir kardais. Jai pačiai nelengva – prieš kelias savaites bulius ją partrenkė ir sulaužė penkis šonkaulius. Praeis keli mėnesiai, kol sugis ir ji vėl galės mojuoti muleta (širdies formos raudonas apsiaustas). „Bulius nekaltas, – šypsosi Rosita. – Ten žemė buvo labai kieta, kaip akmuo. Tai dėl kietos žemės man lūžo šonkauliai.“ Įžengiam į švarų namuką lakuotomis medinėmis grindimis ir kalkėmis baltintomis sienomis, ant jų kabo nuotraukos, plakatai, jos pačios ir kitų dailininkų paveikslai – viskas susiję su buliais ir korida. Rosita siūlo kavos, arbatos, kokakolos, vandens. Bet aš dar nespėjau ištrokšti, tad išsitraukiu iš kišenės pieštuką bei bloknotą, ir susėdam svetainėje į fotelius. Ji kalba energingai, jausmingai, mosuodama rankomis, pasakodama apie praėjusių laikų koridos populiarumą, padainuoja kažkokį pasodoblio motyvą, nelaukdama mano klausimo šokinėja nuo temos prie temos. Aš prašau pradėti iš pradžių.

Arenos trauka

Rosita gimė 1937 metais daugiavaikėje skurdaus mūrininko šeimoje. Ją nuo vaikystės traukė menas, nors šeimoje niekas juo nesidomėjo ir neskatino to daryti. Baigusi mokyklą ji pradėjo dirbti daržovių pakuotoja, bet kartu mokėsi tapyti ir skambinti pianinu, netgi ketino tapti pianiste. 18 metų atvyko į Los Andželą ieškoti geriau mokamo darbo. Čia pamatė laikraštyje skelbimą, kad Vicentės Gomeso kultūros centras rengia ketverius kursus: ispanų kalbos, gitaros, flamenko ir bulių kovos. Rosita nutarė vakarais mokytis šokti flamenką ir nuėjo užsirašyti į kursus. Vienas centro darbuotojų, vardu Louisas McManusas (šis buvęs inžinierius sukūrė televizijos apdovanojimų „Emmy“ statulėlę – auksinę sparnuotą merginą, iškėlusią atomą; modelis buvo jo žmona), pasisiūlė nuvesti ją į flamenko klasę. Teko eiti koridoriumi, kur ant sienų kabojo koridos nuotraukos. Vaizdai Rositą pribloškė. Lig tol ji buvo negirdėjusi apie bulių kovas ir negalėjo patikėti, kad menkas žmogus gali stoti prieš pusę tonos sveriantį bulių. Flamenko klasės ji nepasiekė, nuėjo į bulių kovos kursą. Susižavėjo, įsitraukė. Vakarais po pamokų prieš veidrodį darydavo flamenką primenančius judesius – tikrindavo, ar gerai atrodo iš visų pusių, nes arena apskrita ir toreadorą žiūrovai mato iš visur. Jis turi būti grakštus ir elegantiškas, nes korida yra reginys, panašesnis į baletą negu į kautynes.

Vieną ramų sekmadienį, Rouzmyde važiuodama pro kalvą, ant kurios ganėsi buliai, nusprendė išbandyti savo meistriškumą. Pasiėmė iš mašinos toreadoro skraistę, perlipo tvorą ir nuėjo prie grėsmingų bulių. Tačiau kad ir kiek ji mojavo skraiste, buliai nerodė jokio susidomėjimo. Tik kai vienas pagaliau pajudėjo jos pusėn, ji pamatė tabaluojantį tešmenį ir suprato, kad tai – paprasčiausios karvės. Mokytojas McManusas patarė niekada daugiau to nedaryti – tikri buliai veikiausiai būtų ją rimtai sužaloję, nes tuomet jos įgūdžiai buvo dar labai menki, ji nemokėjo gintis. Tačiau mergina nepaklausė. Kai nuvažiavo į tikrą koridą Tichuanoje, buliui išbėgus į areną, ji čiupo savo skraistę ir peršoko barjerą (taip dažnai nutinka per koridą, toks elgesys vadinamas espontanea). Laimė, bulius jos nepuolė, prabėgo pro šalį ir metėsi link matadoro. Buvo pakviesta policija, Rositą areštavo, bet matadoras paprašė ją paleisti ir jos nebausti. Tai buvo pirmas jos susidūrimas su buliumi.

Netipiška žmona

Netrukus po šio įvykio ji atsisveikino su Los Andželu ir grįžo namo į El Pasą. Čia toliau pakavo daržoves, o savaitgaliais važinėjo į Meksikos pasienio miestelius. Juose po truputį įsitraukė į bulių kovas, toliau mokėsi. Tik šįkart pamokos buvo jau praktinės. Pamažu koridos pasaulyje tapo sava ir pradėjo dalyvauti tikrose kautynėse arenoje. Už tai gaudavo tris šimtus JAV dolerių, o tai anais laikais buvo dideli pinigai (tūkstantis ar pusantro tūkstančio dolerių dabar). Apie Rositą pradėjo rašyti vietos spauda. Moteris toreadorė, arba torera, nėra svetimas dalykas koridoje, bet vis dėlto moterų šiame versle palyginti nedaug. Po savaitgalio kautynių su buliais vėl pakuodavo daržoves. Gyvenimas buvo alinantis. Draugai pasiūlė mesti darbą ir tapti profesionalia torera, jeigu esti tvirtai apsisprendusi. Kad būtų lengvesnė gyvenimo pradžia, draugai surinko jai pinigų, ir Rosita išvažiavo į Aguas Calientes, Meksikos vidurį. Čia vertėsi tik kaip toreadorė.

Bet, pasak jos, po devynerių metų atkaklių pastangų pasiekti sėkmę koridos pasaulyje, po daugybės gerų ir blogų dienų ji supratusi, kad niekada neužkops ant viršukalnės. Por la mala suerte – prasta laimė. Taigi tūkstantį kartų aplamdyta ir vieną kartą panerta ant ragų ji paliko keturkojus bulius ir ištekėjo už dvikojo.

Anot Rositos, šlovė džiugina, iškelia į padanges, suteikia sparnus, nesėkmės bloškia į pragarą, žlugdo. Matadorų depresija stipri. Jos nuomone, daug arenoje žuvusių matadorų faktiškai šitaip nusižudė. Nusivylusi ji paliko areną. Ji rašė, kūrė muziką, tapė – viskas buvo susiję su bulių kovomis. „Buvau netipiška žmona“, – sako ji. Vyras matė Rositos ilgesį ir pasiūlė atidaryti toreadorų mokyklą. Vienas jos mokinių, tuomet keturiolikmetis, Robertas Ryanas pasiekė viršukalnę ir tapo matadoru, kovojo net Ispanijoje. Tiesa, dabar jis irgi jau išėjęs į pensiją. Po penkerių metų Rosita uždarė mokyklą ir atsidavė benamių gyvūnų globai bei priežiūrai, dirbo įvairioms organizacijoms. Nuo bulių prie kačių ir šunų. Kai mirė vyras, ji vėl atidarė savo mokyklą. Už mokslą pinigų neima.

Akimirkos laimė

Rosita, papasakokite apie savo mokytojus?

Mano mokytojas buvo Paco Aparicio, Juanitos Aparicio tėvas. Ši vienu metu buvo viena geriausių Meksikos torerių. Bet kai ištekėjo ir pagimdė, nusikirpo matadoro kaselę koletą (matadorai ją nusikerpa, kai baigia karjerą, – aut. past.). Paco išmokė mane gynybos, ypač nuo bulių, bandančių užkabinti ragais iš šono. Apskritai išvengti ragų nesunku, bet jeigu nežinai kaip, atrodo neelegantiškai, ir žiūrovai, atėję į koridą pažiūrėti gražaus baleto, būna nusivylę. Buliai, kaip ir žmonės, esti įvairių charakterių, nevienodo temperamento, reikia išmokti, kaip su kiekvienu elgtis. Toreadoro svajonė gauti tokį bulių, kuris puola labai energingai ir itin tiesiai. Tada toreadoras gali parodyti visą savo meną. Gyventi verta vien dėl tokių akimirkų. Kitas garsus Meksikos matadoras – ne tik mano mokytojas, bet ir draugas, Louisas Procuna. Jis buvo pusiau čigonas. Jeigu jam arenoje nesisekdavo, jis išeidavo, nekreipdamas dėmesio į minią.

Kas labiausiai įsiminė iš kautynių?

Vieną vakarą pasienio miestelyje, viešbutyje, pamačiau, kad mano draugas matadoras yra apimtas transo. Jis ką tik nukovė du bulius. Vienas jų vos nenudūrė jo paties, bet jis atsistojo ir kovėsi toliau. Gerbėjai jį sveikino su pergale. Jis šypsojosi, spaudė rankas, dalijo autografus, nors iš tiesų nedalyvavo tame šurmulyje, jo šypsena buvo dirbtinė. Jis ką tik du kartus išvengė mirties. Jis drebėjo, jį purtė šaltis. Tai labiausiai man ir įsiminė: ką toreadoras jaučia prieš kiekvieną kovą – mirties šaltį. Gerai pažįstu tą jausmą. Mirties grėsmė buliaus pavidalu. Tai padaras be jokio proto. Jo nepaprašysi pasigailėti ir nenužudyti. Nuo jo nepabėgsi. Todėl turi būti narsus, turi turėti pakankamai drąsos kas vakarą stoti mirties akivaizdon.

Tai kodėl tai darote? Jeigu jaučiate tokią baimę, kas verčia Jus kovoti su buliais?

Aistra. Narkotinis kovos poveikis. Kažkas verčia pakilti virš visko. Kai tai pavyksta, apima palaimos jausmas. Kiek žmonių patiria gyvenimo pilnatvę? Dauguma nė nežino, ko tikisi iš gyvenimo... Tai panašu į meilę. Tu jos trokšti. Kad išgyventų aistrą, toreadoras turi per plauką išvengti mirties. Po kiekvienos kovos jį apima transas. Jis šnabžda: „Negaliu patikėti, kad vis dar esu gyvas. Šį kartą mirtis dar nelaimėjo...“ Bet... galų gale bulius visada laimi. Dauguma toreadorų lieka fiziškai ar emociškai sužaloti visam gyvenimui, kiti žūsta arenoje. Arenos smėlyje susimaišęs gyvulių ir žmonių kraujas. Net žymiausi matadorai neišvengia ritualinės mirties arenoje.

Na, bet vis tiek turi būti kas nors daugiau, negu patiriama gyvenimo pilnatvė, kas be paliovos skatina rizikuoti gyvybe.

Kai atsiduri priešais buliaus ragus, ant ragų arba po buliaus kanopomis, kai pusė tonos kaulų ir raumenų triuškina tavo gležną kūną – iš tiesų yra apie ką pamąstyti. Man kova su buliais buvo būdas įgyti pripažinimą. Aš tapau žinoma kaip viena iš kelių Amerikos moterų, Meksikoje kovojančių su buliais. Kai palikau areną ir ištekėjau, pradėjau galvoti, kas paskatino mane pasirinkti tokią pavojingą profesiją. Tada supratau, kad kova su buliais yra panaši į patį gyvenimą. Pasaulis yra arena, gyvenimas – bulius... Kad ko nors pasiektum bet kurioje profesijoje, reikia didelės drąsos stoti prieš nenuspėjamą „gyvenimo bulių“, o šis pasirengęs smogti tau, kai mažiausiai to tikiesi. Ir staiga jis puola – skrieja tiesiai į tave, o tu visai nepasiruošęs kovai. Žaizdos gali būti ir nedidelės, ir labai skausmingos. Meilės žaizdos... draugai... šeima... Jie gali taip sužeisti, tiesiai į širdį, kad joks gydytojas neįstengs numalšinti skausmo... Reikia valios sužeistam atsistoti ir atremti naują puolimą. Privalai. Tu bandai įrodyti pasauliui: „Aš esu“.

Kokia akimirka arenoje įspūdingiausia?

Tau, kaip fotografui, gali pasisekti pagauti akimirką, kai žmogus ir gyvulys atrodo kaip obra de arte – meno kūrinys. Kalbu apie tiesos akimirką: kai buliaus ragai yra visai šalia, čia pat, kai matadoras daro judesį su skraiste. Tai stebuklas, kai žmogus mirtino pavojaus akivaizdoje sugeba padaryti tokį judesį su muleta, kad atrodo gražus iš visų pusių. Toreadorą įkvepia supratimas, kad drauge su buliumi jis gali sukurti meno kūrinį: formą, šventyklą, judesio poeziją. Jis jaučia visišką laimę, galėdamas tai padaryti kovodamas su buliumi. Kova, troškimas nužudyti ir išvengti mirties – kaip menininko įrankis. Lauk tokios akimirkos, ir tai bus geriausia nuotrauka.

Kas paskatino Jus po trijų dešimtmečių pertraukos vėl išeiti į areną?

Žinai, manęs lig šiol neapleido kovos aistra, tik aš to nesuvokiau. Kai vėl atidariau bulių kovos mokyklą, man buvo šešiasdešimt. Aštuonerius metus tik treniravau mokinius, į jokius renginius nevažiavau. Vis dėlto vieną kartą nuvykau į festivalį, kuriame turėjo pasirodyti mano mokiniai. Jie įkalbino mane parodyti arenoje kelis judesius su skraiste. Nuo tada – man tuo metu buvo šešiasdešimt aštuoneri – vėl pradėjau kovoti su buliais. Ne kaip profesionali toreadorė, tik kaip mėgėja. Tai pavojinga profesija ar hobis. Tave gali baisiai sužaloti. Bet bulių kovos menas yra kaip įprotis, kurio neįmanoma atsikratyti. Nesirengiu išeiti į pensiją, kovosiu su buliais, kol man bus devyniasdešimt metų.

Besišnekučiuojant nepastebimai praėjo kelios valandos. Rositos name nėra oro kondicionieriaus, darosi karšta. „Einam, aš tave palydėsiu iki mašinos, – sako Rosita. – Ar tikrai nenori nei kavos, nei arbatos, nei vandens? O gal einam kur nors papietauti?“

Mandagiai atsisakau ir leidžiuosi truputį palydimas. Atsisveikindami apsikabiname, aš dėkoju už pokalbį, ir tada Rosita sako: „Nori pamokysiu tave bulių kovos? Tu niekada iki galo nesuprasi koridos, kol nestosi akis į akį su buliumi. Matadoru netapsi, bet...“

Ne, ne, ačiū, gal kada vėliau, dabar man skauda nugarą, šįryt sunku buvo atsikelti iš lovos.

„Na, žiūrėk. Visi skausmai praeina, kai pamatai į tave atlekiančius ragus. Geriausias vaistas! Jeigu kartais sugalvotum, štai“, – ir ištiesia savo vizitinę kortelę.

Įjungiu variklį, kondicionierių, Rosita moja ranka, aš jai taip pat ir pajudu namo į Holivudą. Ant gretimos sėdynės – vizitinė kortelė dviem kalbomis, angliškai ir ispaniškai: Bulių kovos mokykla – skraistė, banderilės, muleta, kardas. Rosita Morales, toreadorė.

Nuotraukos – autoriaus.