Kalnų ir dykumos pirštas

Per Meksikai priklausantį Kalifornijos pusiasalį (jo ilgis - 1600 km) driekiasi tik vienas kelias, kažkur apie šio vidurį beveik tris šimtus kilometrų nėra nė vienos degalinės ir jokio vandens, tik smėlis, kaktusai, gyvatės ir svilinantis karštis. „Na, kaip gali ten nevažiuoti?" - tvirtina rašytojas Saulius Tomas Kondrotas ir leidžiasi tyrinėti mums mažai pažįstamo krašto.

Priežasčių, užkertančių kelią į Meksiką, buvo tiek daug, kad kelionė į Kalifornijos pusiasalį tapo viliojanti kaip uždraustas vaisius. Pinigų stoka. Kiaulių gripas - apie jį nuo ryto iki vakaro dūzgia žiniasklaida. Montesumos kerštas: taip vietiniai vadina smarkų viduriavimą, kuris dažnai apninka Meksikos svečius. Žiaurus karas su narkotikų mafija pasienio teritorijose: tūkstančiai už išpirką pagrobtų ir nužudytų nekaltų žmonių, tarp jų kelios dešimtys amerikiečių turistų; net labdaros organizacijos užšaldė savo misijas Meksikoje, o laikraščiai rašo, kad Rosarito kurorte (prie Tihuanos), šiukšlių dėžėse, rastos devynios nukirstos galvos. Tačiau visa tai mūsų nuo kelionės į Kalifornijos pusiasalį nesustabdė.

Amazonių karalienė

Penktadienis, prieš akis - keturios laisvos dienos, visureigis, bagažinėje - buteliai vandens, krepšys su duona, sūriu, daržovėmis ir vynu, navigacinėje sistemoje - Meksikos žemėlapis. Pirminis planas buvo pervažiuoti visą Kalifornijos pusiasalį, naujausias - tris dienas važiuoti ir dairytis be jokio tikslo, o ketvirtą grįžti atgal.

Kalifornijos pusiasalis - milžiniškas kalnų ir dykumos pirštas, geologinės katastrofos per milijonus metų atplėšė jį nuo žemyninės Meksikos. Tai tikroji Kalifornija, pavadinta pagal amazonių karalienės vardą Kalafija (Calafia). Populiariame ispanų rašytojo Garci Rodríguezo de Montalvo romane "Espladiano nuotykiai" („Las Sergas de Esplandián"), išspausdintame 1510 m., pasakojama apie mistišką milžiniškų karingų moterų rasę, gyvenančią saulės išdegintoje saloje - Kalifornijoje. 1530 m. konkistadoras Hernánas Cortésas, manydamas, kad čia sala, pabandė išlaipinti savo kareivius, bet atsirėmė į tokį ryžtingą vietos indėnų pasipriešinimą, kad ispanų kariuomenė čia vėl pasirodė tik po 167 metų, kai jėzuitų vienuoliai įsteigė pirmąją Kalifornijos misiją. Pusiasalį nuo žemyno skiria žydra šilta jūra, oficialus jos pavadinimas Kalifornijos įlanka, bet vietos gyventojai vadina Korteso jūra. Ji yra viena giliausių planetoje ir turbūt pati produktyviausia biologiškai. Vienintelis kelias per pusiasalį yra Nr. 1, arba Carretera Peninsular Benito Juárez. Jis baigtas tiesti tik 1973-iaisiais. Po dešimties mėnesių pietinėje Kalifornijos pusiasalio dalyje gimė nauja Meksikos valstija - Žemutinė Pietų Kalifornija (Baja California Sur). Daugelyje vietų plentas toks siauras, kad du sunkvežimiai vos gali prasilenkti. Šalikelės dažniausiai nėra, tiltai be turėklų, jokių kelio ženklų, kai kur - gilios duobės. Pusiasalio izoliacija ir geologija palanki ekosistemoms, čia gyvena šimtai gyvūnų ir auga daugiau kaktusų rūšių nei kitose pasaulio vietose. Žmonės gyvena tik Korteso jūros bei Ramiojo vandenyno pakrantėse, išskyrus pusiasalio vidurį. Šiose vietose nerasi nė gyvos dvasios, nes jos sunkiai pasiekiamos dėl aukštų stačių kalnų, aštrios uolos sminga stačiai į jūros gelmes nepalikdamos lopinėlio lygios žemės atsistoti. Kai kur šimtus kilometrų kelias atrodo pats tuščiausias Žemėje, o gal net ir Marse.

Jūrų gėrybių rojus

Įvažiuojant į Meksiką, nereikia rodyti jokių dokumentų, niekas nestabdo ir nieko neklausia. Labai paprasta. Na, ne visai. Jeigu keliauji per šimtą kilometrų nuo sienos, pagal Meksikos įstatymą privalai įsigyti turisto kortelę. Tik jokių rodyklių, kur jos išduodamos, nėra. Net ginkluoti Meksikos pasieniečiai, kai sustojame pasiklausti, pradeda žiūrėti į mus įtariai. Panašu, kad šioje kelionėje, jeigu nenorime įsivelti į bėdą, geriau nieko niekur neklausinėti. Kažkuris pasienietis sako girdėjęs, kad tie dokumentai išduodami uostamiestyje Ensenada, nors kur tiksliai - nežinąs. Ką gi, ačiū ir už tai. Kol kas nusprendžiame Meksikoje būti nelegaliai.

Tačiau tam reikia narsumo, nes vos tik pervažiuojam Tihuaną ir leidžiamės į pietus, pamatome abiejose kelio pusėse lakstančius sunkvežimius, kurių kėbuluose stovi juodai apsirengę kaukėti vyrai su sunkiais automatais ir dairosi į pravažiuojančias mašinas. Tai ypatingi federacijos policijos daliniai, patruliuojantys teritoriją, bet ką žinai, kas jiems šaus į galvą, ypač kai esi be reikiamų dokumentų.

Pralekiame Rosarito, kur šiukšlių dėžėse rastos tos nukirstos galvos, kairėje ant kalvos - milžiniška Kristaus statula, dešinėje - Ramusis vandenynas. Esame girdėję, kad tuoj už Rosarito yra žvejų kaimelis Popotla, kur turistai neužklysta, o žvejai pardavinėja jūrų gėrybes tiesiai iš savo laivų. Turime tai pamatyti. Aha, štai rodyklė, nurodanti, kad iki Popotlos - trys kilometrai. Pravažiuojam kokius aštuonis - jokio kaimelio. Grįžtam. Įjungiu navigacinę sistemą. Tam tikrame taške moters balsas liepia sukti į dešinę. Nėra jokio kelio, į kurį būtų galima sukti, bet vis tiek suku. Važiuojame tiesiai per smėlį, leidžiamės nuo kažkokio skardžio, ir tikrai - Popotla. Keletas namelių, žvejų laivų, smėlyje stovi koks dešimt prekystalių, ant jų - įvairiaspalvės žuvys, krabai, krevetės, įvairūs moliuskai. Pardavėjai ir pirkėjai vietiniai, išskyrus mus. Tai, be abejo, didina mūsų populiarumą, ypač dabar, kai sunkūs laikai ir turizmo praktiškai nėra. Matydamas tokią gausą jūrų gėrybių, nejučia pradedu apgailestauti, kad esame su mašina ir neturime virtuvės. Nieko nepadarysi. Nusiperkame tuziną stambių austrių, jas pardavėjas čia pat atidaro ir apšlaksto citrina.

Paskui, kiek pavaikštinėję ir apsidairę, sustojame prie didelių moliuskų su masyviom geldutėm. Pardavėjas siūlo paragauti. Išrenka porą, juos atidaro, peiliu išgramdo jūra dar kvepiantį gyvūną ant medinės lentos ir mikliai sukapoja drauge su svogūnu, pomidoru, citrina, paprika, petražole ir kalendra. Keletas lašų padažo „Tabasco", ir patiekalas ceviche paruoštas. Labai skanu, tačiau pasigendu moliuskų - jie kažkur pasimetė tarp kitų komponentų. Na, bet viskas tekainavo centus, alkis nebekamuoja, galima važiuoti toliau.

Turistų - nulis

Kelias kol kas puikus, keturių juostų mokamas greitkelis, oras - kaip prie Viduržemio jūros: šiltas, vaiskus, šilkinis. Įsivaizduoju, kaip būtų malonu, kad vėjas taršytų mano plaukus, jeigu juos turėčiau... Pralekiame Puerto Nuevo, laikomą Kalifornijos pusiasalio omarų sostine, Ensenadą, atstumiantį kurortą su daugiaukščiais viešbučiais, ir neriame į pietus. Šios dienos tikslas - pasiekti Cataviną, ši yra 493 km nuo Tihuanos. Norėjau pamatyti saulėlydį viename geriausių burlenčių sporto paplūdimyje Santa Maria (prie San Quintino, apie 300 km nuo Tihuanos), bet nėra jokių kelio rodyklių, tad jokio šanso jį aptikti. Tik iš tolo matyti milžiniškos, kilometrus besidriekiančios smėlio kopos.

Kuo toliau į pietus, tuo siauresnis ir prastesnis darosi kelias, bet mano asistentė, apsikrovusi žemėlapiais ir maršrutų aprašymais, pradeda zirzti, kad per lėtai važiuojam. Leistinas greitis - 70 km/val, aš važiuoju 130 km/val, bet, anot jos, taip mes niekur nenuvažiuosim. Apsikeičiam vietomis, ir dabar jau mano plaukus, jeigu juos turėčiau, kedentų vėjas, nes lekiame 180 km/val greičiu.

Artėjame prie San Quintino. Čia - 25 tūkstančiai gyventojų. Kraštovaizdis - žemės ūkio lyguma. Modernūs drėkinimo metodai pavertė šią pusiasalio dalį derlingais laukais.

Nusukam nuo kelio į dulkėtą šunkelį ir per duobes kratomės kokius aštuonis kilometrus iki senojo San Quintino malūno, čia dabar įrengtas motelis ir restoranas. Palei kelią - laukai, kur auginami valgomieji kaktusai. Tuščia prieplauka. Prie motelio stovi vienui viena mašina. Restorane - nė vieno žmogaus, nors virtuvėje kažkas tarškina indais. Einame pasiklausti, ar gausime pavalgyti. Restorano savininkas paaiškina, kad dėl nusmukusio turizmo verslo turėjo atleisti virėją ir visus darbuotojus, tad omarą ruoš pats. Jo žmona atneša alaus, vyno ir, kol savininkas gamina patiekalą, pasakoja apie savo negandas: ekonomikos nuosmukį, kiaulių gripą, karą su narkotikų mafija, Montesumos kerštą. Amerikiečiai neturi pinigų arba bijo važiuoti į Meksiką ilsėtis ir žvejoti. Gerais laikais restorane dirbo per 30 žmonių, gyvai grojo muzikantai. Šiandien nėra nieko. Tačiau omaras jau garuoja ant stalo, ir mes nebesiklausom.

Dabar uždavinys pasiekti El Rosario esančią degalinę - paskutinę prieš vadinamąjį Kalifornijos pusiasalio benzino tarpeklį. Nuo jos iki kitos - 250 km. Jeigu šiame ruože baigtųsi benzinas, mums tikriausiai nieko neatsitiktų, nes maisto ir vyno krepšys dar neatidarytas, bet naktį tektų praleisti mašinoje - tarp kojotų, gyvačių ir kitos velniavos, išlendančios dykumose maitintis tamsiuoju paros metu. Na, bet bakas pilnas ir, nors jau temsta, nuo El Rosario iki Catavinos, kur ketiname apsinakvoti, jau - tik 120 km. Dar nežinome, kad kai važiuoji 180 km/val greičiu, bakas tuštėja dvigubai sparčiau. Tik kai tamsoje pasiekiame tikslą (beje, Catavina yra per patį benzino tarpeklio vidurį), aš pažvelgiu į prietaisų skydą ir pamatau, kad bakas vėl beveik tuščias.

Ant dešimties metrų aukščio kaktuso tupi grifas ir savo mažomis akimis stebi mane. Ankstyvas rytas Catavinoje, pačiame Vidurio dykumos centre. Niekada nemačiau tokios žalios dykumos. Po kojomis - sausas smėlis ir akmuo, milžiniški kaktusai auga tankiai kaip miškas, tarp jų nardo kažkokie paukšteliai, straksi kiškiai, bėgioja driežai. Pirmiausiai reikia išspręsti benzino problemą, o ši, jeigu tikėsime turizmo vadovais, čia neišsprendžiama. Tačiau kapitalizmas žengia sparčiau už turizmo knygų leidėjus. Už 50 metrų nuo viešbučio palei kelią stovi žmogus, šalia jo - gal 25 metaliniai bakai benzino. Jis įkiša juodą guminę žarną į baką ir čiulpia kitą jos galą, kol pradeda tekėti benzinas, tada išspjauna jį ir įleidžia žarnos galą į mūsų baką.

Traukiame toliau į pietus. Ties Guerrero Negro (739 km nuo sienos) vėl pasiekiame Ramųjį vandenyną ir pirmąją po dykumos degalinę. Labai laiku, nes benzino rodyklė vėl ties nuliu. Po ilgokos pertraukos - pažįstama kariuomenės užkarda. Čia - riba tarp dviejų Meksikos valstijų: Žemutinės Kalifornijos (Baja California) ir Žemutinės Pietų Kalifornijos (Baja California Sur). Atrodo kaip tikras pasienio postas. Pasienietis tikrina mūsų dokumentus ir - na pagaliau! - pareikalauja turisto kortelės. Išklausęs mūsų pasiteisinimus, parodo, kad suktume nuo kelio ir išjungtume variklį. Mediniame barake mums išrašo dvi turisto korteles po 25 JAV dolerius, ir štai mes - teisėti Meksikos svečiai.

Oazė dykumoje

Prieš akis - plačiausia ir labiausiai laukinė Kalifornijos pusiasalio dalis - Vizcaino dykuma, didžiausias Meksikos gamtos draustinis. Iki artimiausio miestelio San Ignacio - 147 kilometrai. Kraštovaizdis čia, palyginti su kaktusų sodu Vidurio dykumoje, nykus. Milžiniški kaktusai - stori, suluošinti, randuoti nuo dykumos audrų - styro kaip reti, vieniši sargybiniai. Kai kurie - tik sumedėję šimtmečio senumo kaktusų skeletai. Dykumoje be paliovos sukasi aukšti dulkių stulpai.

Žiūrint į žemėlapį, San Ignacio (887 km nuo sienos, yra Vizcaino dykumos vidury) turėtų būti dar viena nyki dulkina pamiršta dykumos gyvenvietė. O iš tikrųjų ši vieta - žalia vešli oazė, primenanti senąją kolonijinę Meksiką. Miestą juosia datulių palmės, apelsinmedžiai, granatai, vynuogynai, kukurūzų laukai. Palmes pasodino pranciškonų misionieriai 1728 metais įsteigę San Ignacio misiją. Ši netrukus tapo didžiausia Kalifornijos pusiasalyje (5000 gyventojų). Kai 1840 metais misija buvo apleista, sulaukėjusios palmės išsikerojo per visą miestelį, kiek akis aprėpia. San Ignacio centras primena Italiją: pagrindinė aikštė, grįsta šlifuoto akmens plokštėmis, skendi didelių medžių šešėlyje, iš San Ignacio de Loyola misijos bažnyčios sklinda choro muzika, aplink žydi rožės, ant suoliukų snaudžia seniai, po suolais - šunys. Šalia - restoranas, kieme vyrai geria alų, žaidžia domino ir rūko cigaretes. Miestelis garsėja ne tik kaip viliojanti oazė, bet ir savo likeriu „Damiana". Jo receptas paveldėtas iš vietos indėnų cochimi. Šis gėrimas Meksikoje žinomas dar nuo majų laikų ir laikomas galingu afrodiziaku. Damiana (plačioji turnera) - žolė, auganti tik Amerikos pietvakariuose. Medicinos šaltiniuose teigiama, esą ji sužadina euforiją, o ši savo ruožtu įžiebia lytinį geismą. Mokslinių tyrimų apie plačiosios turneros poveikį žmonėms nėra, tačiau internete teigiama, kad ji tikrai sustiprina seksualinį aktyvumą gyvūnams. Parduotuvėje gudriai šypsodamasis senukas pardavėjas stato prieš mane litrinį nuogos kūningos moters formos butelį. Viduje - 40 laipsnių geltonas skystis. "Kiek reikia išgerti, kad paveiktų?" - paklausiu. „Kiek išgersi, tiek bus gerai, - atsako pardavėjas. - Svarbu, kad išgertumėt abu: ir tu, ir tavo moteris. Tada paveiks." Butelis į kišenę netelpa, tad tenka neštis jį rankoje per visą aikštę. Seniai ir šunys nubunda, vyrai restorane liaujasi žaisti domino, bažnyčioje nutyla choras. Visi nenuleidžia nuo manęs akių, kol nepaslepiu butelio bagažinėje.

Eiffelio bažnyčia

Pagaliau Korteso jūra. Neįprastas vaizdas - sausa dykuma su kažkokiais išdžiūvusiais krūmokšniais ir kaktusais leidžiasi tiesiai į žydrą vaiskų vandenį. Tolumoje - salos. Santa Rosalios uostą ir miestą (963 kilometrai nuo sienos) 1885 m. įsteigė Rothschildų šeimai priklausanti kasyklų korporacija „Compania de Boleo". Prancūzai čia kasė varį, kasykla buvo milžiniška - apie 600 km tunelių, tūkstančiai darbininkų, daugiausia - indėnų, kinų ir japonų emigrantų. Siaurose gatvelėse, kuriomis vos gali pravažiuoti, nors eismas yra vienos krypties, - šlapimo ir kukurūzų bandelių kvapas. Įdomiausias objektas šiame medinių namelių mieste - ketinė bažnyčia Iglesia Santa Barbara, pagaminta Gustave‘o Eiffelio 1889 m. Pasaulio mugei Paryžiuje. Eiffelis, beje, jis tai pačiai mugei pastatė ir bokštą, pateikė savo projektą kaip fabrikinės gamybos prototipą, kad katalikų misionieriams būtų lengviau statyti bažnyčias prancūzų kolonijose. Šis darbas pelnė daug apdovanojimų, bet, parodai pasibaugus, juo domėtis nustota, tad, išardytas į gabalus, kūrinys gulėjo kažkokiame sandėlyje Briuselyje, iki jį aptiko Santa Rosalios kasyklų darbuotojai. Šie atplukdė bažnyčios gabalus į miestą, ir čia ji 1897-aisiais buvo surinkta. Apeiname pastatą, į vidų tegalime pažvelgti pro atlapas duris, kadangi vyksta vestuvės. Netoliese - vienintelė Santa Rosalios biblioteka, kažkodėl pavadinta Mahatmos Gandi vardu.

Temsta. Reikia ieškoti nakvynės. Vakarienė nėra taip aktualu, kadangi krepšyje dar yra duonos, vyno, dešros ir sūrio. Nusprendžiame pavažiuoti dar šiek tiek į pietus - iki Mulege (1022 km nuo sienos). Pakelės skydai reklamuoja „Hotel Serenidad". Tik keturi kilometrai šunkeliu nuo plento atrodo kaip neblogas variantas. 50-ies kambarių viešbutyje yra baseinas, teniso kortai, prieplauka ir savas lėktuvų pakilimo takas. Kai išjungiame variklį ir atidarome mašinos duris, į ausis trenkia garsi muzika ir dainos. Dainuoja koks šimtas girtų amerikiečių pensininkų, su „Margaritos" kokteiliais rankose plūduriuojančių dideliame baseine, kurio vienas galas - tiesiai prie baro. Viskas - ir garsas, ir vaizdas - atrodo taip blogai, kad mes nutariame prie savo namelio už 50 žingsnių privažiuoti mašina. Nors po tokio ilgo kelio norėjosi pasinerti į baseiną, teks nuplauti nuovargį vynu.

Rytą išgeriam kavos, nieko nelaukdami sumetame daiktus į mašiną ir... į plentą.

Skrendanti pabaisa

Už keliolikos kilometrų prieš mūsų akis atsiveria vieni gražiausių pasaulyje paplūdimių, kuriuos vieną nuo kito skiria uolos. Playa Punta Arena, Playa Santispac, Playa Los Cocos, Playa El Buro, Playa El Coyote... Žvejų trobelės, palmių šakų pavėsinės (palapas), cukraus baltumo smėlis, smaragdinis vanduo - visa tai atrodo kaip tropikų rojus. Kad tas vietas pamėgę gringos (taip Lotynų Amerikoje vadinami JAV gyventojai), rodo prie kai kurių trobelių prikalti vogti kelio ženklai iš Amerikos bei plevėsuojanti Teksaso vėliava. Vasara, tad paplūdimiai beveik tušti, dauguma žmonių čia atvyksta žiemoti, o orams atšilus, traukia į šiaurę. Nusprendžiame sustoti Playa Buenaventuroje, kadangi nuo kelio matyti kelios spalvotos plastmasinės baidarės smėlyje, o mano asistentė nuo jų, vandens motociklų, motorinių valčių ir pan. tiesiog miršta. Baidarės priklauso čia pat stovinčiai kantinai (meksikiečių restoranui). Asistentė - baidarės priekyje, aš jai už nugaros, kad nematytų, kaip neirkluoju. Apiplaukiam kelias uolėtas salas. Tyla, ramybė, šokinėja žuvys, vanduo skaidrus iki pat dugno. Dar kartą išsimaudom ir iriamės atgal. Staiga prieš mus iš vandens į visas puses pažyra kelios dešimtys smulkių sidabrinių žuvelių, tarsi nuo kažko gelbėtųsi, o po akimirkos vanduo prasiveria ir iš jo pradeda kilti... kažkas nesuprantama. Milžiniškas spindintis kūnas - nelyginant baltas kino ekranas. Kyla ir kyla, ir kyla... Aš net išsigąsti nespėju, tik pamatau, kaip ta pabaisa išnyra iš vandens ir praskrieja mums beveik virš galvų. Kad tik nesugalvotų nukristi! Dabar jau aišku, kad tai - kokių trijų metrų pločio raja.

Praskriejusi gerą gabalą, ji vėl neria į vandenį ir nelyginant fantastiškas lėktuvas nuplasnoja tolyn. Po tokio nuotykio šaltas alus „Corona" ir cigaretė kantinoje - kaip tik tai, ko reikia.

Liko vos pusantros dienos, poryt turime nubusti Los Andžele. Leistis dar toliau į pietus nebeturime laiko. Pralėkėm kelis šimtus kilometrų. Saulė irgi jau krypsta vakarop. Stovime prie žvyru apiberto vieškelio, atsišakojančio nuo plento į rytus.

Pagal žemėlapį mūsų laukia 60 km neasfaltuoto kelio, kertančio pusiasalį skersai. Kas kitoj pusėj - neturime beveik jokios nuovokos. Žemėlapyje nurodyta Bahia San Luis Gonzaga. Po poros kilometrų žvyruotas vieškelis pradeda tirpti, netrukus išnyksta visiškai, lieka vos pastebima proskyna dykumos brūzgynuose. Kai kur ratai iki pusės nugrimzta į dulkes, kai kur važiuojame aštriomis iš žemės kyšančių uolų briaunomis. Nė gyvos dvasios, temsta, greitis vis mažėja, kartais apskritai tenka sustoti ir svarstyti, kuri proskyna tarp krūmokšnių - kelias, o kuri - ne. Išlipti ir apsidairyti nesinori. Slogus karštis, juoda naktis, storos gyvatės, kojotai ar vilkai (kas ten juos supaisys) stovi ir įžūliai mus stebi. Gali juos suprasti - vakarienės metas, tačiau nemalonu, kai vakarienė esi tu.

Gabalėlis rojaus

Nors atstumas pagal žemėlapį turėtų būti 60 kilometrų, mes jau nuvažiavę 80. Pradeda imti nerimas, kad jau seniai pametėm kelią ir esam velniai žino kur. Staiga priekyje šmėkšteli kažkokia šviesa, tarsi iš priekio atvažiuotų kita mašina, - viltingas ženklas. Po pusvalandžio atsiremiam į spygliuotą tvorą, už jos - plūkta lėktuvų pakilimo juosta. Važiuojam patvoriu, kol pasiekiam virvėmis prie žemės pririštą lėktuvą, šalia - vėjo draskoma palapinė. Iš smėlio pūgos išneria nuogas vyras. Klausiu: "Kur mes esam?" - "Bahia San Luis Gonzaga." Na, pagaliau... "Ar čia yra koks viešbutis? Restoranas? Ar čia apskritai kas nors yra?" Deja, atsakymo per vėjo kauksmą negirdžiu, akis graužia smėlis, tik matau, kad jis moja ranka į šiaurę. Dar po dešimties minučių kitapus pakilimo juostos išvystame daugiau žiburių. Štai laiptai į terasą, ten - šviesa, žmonės geria alų, rūko, groja muzika. Vieta vadinasi „Alfonsina" - restoranas ir 20 kambarių. Vos pakylame į terasą, kažkas įbruka į ranką butelį alaus, kažkas čiumpa už alkūnės ir šaukia į ausį, kur taip ilgai buvom, kad visiems jau nusibodo laukt, kiek gi galima? Stovim sumišę, griaudi juokas. Pasirodo, tai buvo pokštas.

Susirandam „Alfonsinos" savininką ir paprašom kambario. Jis sako, kad viskas užimta, nieko nėra, tačiau po neilgų derybų sutinka mus įsileisti su sąlyga, kad imsim keturvietį kambarį. Aišku, sutinkam, juolab kad kaina - tik 20 JAV dolerių. Durų nėra, kambarį nuo terasos skiria tik užuolaida, o terasoje meksikiečių šeimos, sutūpusios aplink čia pat degančius laužus, kepa žuvį, geria alų ir tekilą, šnekučiuojasi ir juokiasi, nors aplink siaučia smėlio pūga. Mums jau nė motais: po kelionės per dykumą norisi tik miegoti.

Rytas. Nubundu, saulei tekant, įsiklausau, tačiau aplink tyla. Suprantu, kad pūga baigėsi. Atitraukiu užuolaidą ir išeinu į lauką. Negaliu patikėti - apima jausmas, tarsi būčiau atsidūręs rojuje. Ant kranto stovi keli nameliai, tada begalinis pusmėnuliu išlenktas paplūdimys. Atoslūgis, tad vanduo spindi tik už šimto metrų. Pasiimu fotoaparatą ir einu jūros dugnu iki horizonto. Iš smėlio trykšta fontanai - vandenį kelis metrus į orą švirkščia didžiuliai moliuskai. Man artėjant, jie staigiai užveria geldutes. Spalvotos jūros žvaigždės, ežiai, aktinijos, austrės... Sunku patikėti, kad taip arti Amerikos dar esama tokių civilizacijos nepaliestų kampelių. Kol asistentė miega, į marškinius prisirenku valgomų moliuskų, restorano virtuvėj man juos atidaro ir duoda citrinų. Kai asistentė nubunda, ant mūsų stalo - švieži, jūra kvepiantys pusryčiai. Neįtikėtina.

Nuotraukos - autoriaus.