Iš Marso į Los Andželą ir atgal

Sarkastiški rašytojo Sauliaus T. Kondroto stebėjimai bandant susirasti nors menką darbą.

Pamenu Nicolas‘o Roego filmą „Žmogus, kuris nukrito į Žemę". Davidas Bowie jame vaidina Amerikoje atsiradusį marsietį, visiškai nesusigaudantį modernioje amerikiečių visuomenėje. Tada kažkoks žmogus paklausia, ar jis kartais - ne lietuvis?

Taigi tarkim, kad esu marsietis žurnalistas, atsiųstas į šią planetą rinkti informacijos ir rengti pranešimų kokiam nors laikraščiui, pavyzdžiui, „Mars Herald Tribune". Geriau, aišku, būtų neslėpti, kad esu iš Lietuvos. Vis dėlto lietuvis neskamba taip egzotiškai kaip marsietis, be to, marsiečio ir galimybės didesnės, jis gali turėti įvairių antgamtiškų savybių, taigi geriau būti svečiu iš kitos planetos, tyrinėjančiu Žemės gyventojų papročius.

Marse mes viskuo aprūpinti, nereikia sukt galvos dėl rytojaus, nereikia dirbti, gali linksmintis su draugais visą dieną. Dirba tik robotai. Jeigu būčiau likęs Marse ir nesileidęs į šiuos antropologinius Žemės planetos tyrinėjimus, man irgi dabar nereikėtų rūpintis, kur gauti cigarečių ir alaus. Na, ką gi, kaip sakoma čia, Žemėje, į balą puolęs, sausas nekelsi.

Praėjusią naktį tyrinėjau, kaip Žemės gyventojai laisvalaikiu pramogauja, ir aplankiau keletą populiarių Los Andželo barų. Pamoka: tyrinėtojas turi išsaugoti tam tikrą sveiką atstumą, priešingu atveju, pats gali tapti tyrimų objektu, o tai paneigia visą tyrimų prasmę. Distancija yra problema. Niekas nežino, kokia ji turi būti. Marso žyniai pataria remtis sveiku protu, bet kai nueini į barą, sveiko proto ima mažėti, distancija - irgi, kol apskritai dingsta.

Parduodama viskas, bet...

Šioje planetoje už viską, išskyrus orą kvėpuoti ir vandenį troškuliui numalšinti, reikia mokėti. Kvėpuoti tinka visą planetą gaubianti atmosfera. Stiklinę vandens nemokamai gausi bet kurioje kavinėje „Starbucks" už kampo. Jeigu nori ko nors daugiau, reikia dirbti. O ką dirbti? Įjungiu kompiuterį ir einu į visą planetą apraizgiusį elektroninį tinklą. Atveriu tinklalapį craigslist.org. Tai nelyginant skelbimų lenta, tik pasaulinio masto. Kam ko reikia, tas ir „pakabina" čia žinutę.

Apsvarstęs ir įvertinęs savo sugebėjimus, pradedu skaityti darbo pasiūlymus. Štai skelbimas, kuris, atrodo, man tiktų: Los Andželo įmonė ieško dispečerio, šio pareigos - kasdien paštu ir per kurjerius išsiųsti dokumentus. Alga nedidelė - 350 dolerių per savaitę. Deja, jie nori dispečerio, kuris būtų sąžiningas, patikimas ir turėtų tam tikrų pašto išdalijimo kurjeriams idealų. Dėl pastarojo reikalavimo šis darbas man neprieinamas. Galiu būti patikimas, bet niekad neturėjau jokių dispečerio profesijos idealų. Nors troškina, liepiu sau nenusiminti ir ieškoti toliau. Žemės planetoje - daugiau nei šeši milijardai gyventojų. Pagal didelių skaičių dėsnį, kam nors gali prireikti ir idealų neturinčio dispečerio. Žiūriu toliau. Šeimos įstatymų specialistas. Netinka - nežinau jų. Kiekviena šeima turi savo įstatymus, kas ten visus gali žinoti. Vienuose namuose rūkyti galima tik balkone, kituose reikalaujama nuleisti klozeto dangtį, trečiuose - nevaikščioti nuogam po butą, užsukti dantų pastos tūbelę, nespjaudyti ant grindų ir pan. Marse mes neturime šeimų, tiksliau - visi esame viena didelė šeima, ir jokių įstatymų.

Štai dar vienas: „Ar vartojate metamfetaminus?" Aš nevartoju, bet jei už tai moka, galiu pabandyti. Gaila, Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) to nesiūlo, tik žada 895 dolerius už smegenų rentgeno nuotrauką. Atrodo viliojamai, bet kad mano smegenys jiems netiks. Jei rūpėtų smegenys (ir ypač kepenys) marsiečio, vakar tyrusio Los Andželo barus, būtų kitas dalykas. Gaila. Na štai, jau arčiau: „Užkietėję viduriai? Nepasiduokit! Uždirbsit 250 dolerių." Ne, vėl nusivylimas. Jiems reikia aštuoniolikmečių, kurie sutiktų dalyvauti 12 savaičių truksiančiuose klinikiniuose tyrimuose. Be to, tiriamasis išeiti iš tualeto privalo jausdamasis, kad gerai neišsituštino, o jo išmatos turi būti kietos ir grumstuotos. Netinka. Mano šiandien - veikiau atvirkščiai. Aha, štai dar vienas. „Varva šlapimas? Pernelyg aktyvi pūslė? 350 dolerių." Deja, praturtėti man trukdo dvigubas barjeras: reikia tik aštuoniolikmečių merginų, o aš esu nebejaunas vyriškos lyties marsietis.

Teoriškai galėčiau pasikeisti lytį, bet tai kainuotų daugiau nei 350 dolerių, todėl šis sprendimas būtų ekonomiškai neveiksmingas. Be to, turint tokią išvaizdą kaip mano, kažin ar būtų gerai būti moterimi... Žiūrim toliau. „Aukštas kraujospūdis? 450 dolerių", „Psoriazė ima viršų? 2000 dolerių", „Jeigu pažįstat žmogų, sergantį vėžiu, - 500 dolerių per dvi dienas", „Jeigu sergat diabetu, - 340 dolerių", „Aukšta temperatūra? Peršti gerklę? Skauda galvą? Tikriausiai gripas. 300 dolerių." Kiekvienas skelbimas įžiebia viltį, bet visi turi kokią nors kliautį: tai amžius ne tas, tai lytis, rasė ar socialinė padėtis, adresas ar simptomai. Mokykloje patrindavom termometrą į kelnes, kad pakiltų temperatūra ir nereiktų eiti į pamokas, bet niekada nešovė į galvą sužinoti, kaip dirbtinai pakelti kraujospūdį ar sužadinti psoriazę. Panašu, kad vienintelis būdas gauti kokių nors pajamų bus pačiam paskelbti: „Pagyvenęs marsietis jaučiasi nekaip: troškina ir skauda galvą. Gali atsiųsti veido ir kepenų nuotrauką. Už ištyrimą pageidautų tūkstančio dolerių." Pažiūrėsim. Žodį „marsietis" paskutinę akimirką vis dėlto nusprendžiu pakeisti „lietuviu". Maža kas ką pagalvos, o amerikiečiams tai vis tiek - tas pat.

Gal kam reikia tvirtos nuomonės?

Suprantu, kad reikia siaurinti paieškų diapazoną. Tyrimų sritis tebeatrodo viliojamai, atveriu apmokamų nuomonės apklausų skyrių. Logiška, turiu tvirtą nuomonę apie tiek daug dalykų, jog pagaliau kas nors turi pradėti už tai mokėti. Per penkiolika minučių užsirašau į kokias dešimt kompanijų, atliekančių nuomonių apklausas internetu. Mokestis už kiekvieną - nuo 50 centų iki 65 dolerių, bet kažkodėl vyrauja tik kainuojančios 50 centų. Brangesnių nerasi nė su žiburiu. Na, bet dvi apklausos prilygsta maždaug buteliui alaus, aštuonios - pakelis cigarečių.

Dešimt gali šiek tiek pagerinti marsiečio gyvenimą Los Andžele. Taip aš maniau. Geras dvi valandas pildydamas įvairias anketas, atsakinėdamas į klausimus (kokiom ligom sergu ir kokiom nesergu, ar mane kamuoja nemiga, kokią dantų pastą vartoju, kokios firmos tamponus renkasi mano pažįstamos moterys, koks muilas guli mano muilinėje, kokiomis priemonėmis šveičiu orkaitę, kokios markės mano mašina, ar nesiruošiu pirkti laivo, ar neketinu įsigyti šuns, o jeigu šį turėčiau, tai kuo gydyčiau nuo blusų, kokias cigaretes rūkau ir ar nerūkau cigarų, jeigu ne, tai kodėl, ar turiu elektroninę buto apsaugos sistemą, ar naudojuosi firmos „Oral-B" elektriniais dantų šepetukais, kokios spalvos mano akys ir pan.), įgyju teisę dalyvauti loterijoje, kurios laimėjimas - priešpiečiai meksikiečių užkandinėje „Taco Bell". Apmaudu, kadangi loterijose man visiškai nesiseka, be to, už anketos užpildymą žadėjo sumokėti 25 dolerius. Na, nieko, iš tos apklausos bent jau sužinojau daug naujų dalykų apie planetos gyventojus - pravers man atliekant tyrimus. Rankų dar nenuleidžiu - užpildau penkias šešias kiek trumpesnes anketas.

Rezultatas - per pusdienį uždirbau 2 dolerius, bet juos išmokės tik tada, kai bendra suma sieks 30 dolerių, o tai, atrodo, neįvyks niekada. Mano reikalai gana prasti, alus ir cigaretės primena karštame dykumos ore tirpstantį miražą, ką ir kalbėti apie buto nuomą mėnesio gale. Negana to, per dvi valandas į mano pašto dėžutę - mat pildydamas anketas pateikiau savo elektroninio pašto adresą - atplaukia apie 1 000 laiškų, kuriuose siūlomos įvairios prekės, paslaugos arba šiaip prašoma pinigų. Suprantu, kad aname gale sėdi toks pat bedarbis, kaip ir aš, bandantis susikrapštyti kelis dolerius alui ir cigaretėms, o gal ir nuomai už butą sumokėti.

Kažkodėl kuo labiau jautiesi (ir esi) bedarbis, tuo labiau norisi alaus. Todėl grįžtu į internetą. Pamėginsiu laimę svetainėje losangeles.backpage.com. Darbų skyriuje įrašau „fotografija". Tai mano vienintelis sugebėjimas, išskyrus, žinoma, pildyti anketas, bet pastarasis, kaip matėme, nebuvo vaisingas. 17 skelbimų. Visi pageidauja fotostudijos internų, kurie dirbtų nemokamai. „Žurnalas ieško modelių", „Modeliai, aktoriai ir šokėjai profesionaliam portfolio." Nė neperskaitęs tų skelbimų suprantu, kad ieško ne manęs. Net jeigu pasikeisčiau lytį. Užtenka pamatyti mane, kai maudausi duše, kad išgaruotų bet kokios abejonės. Kažkas ieško modelių šukuosenoms daryti. Cha, cha! Vėl aktoriai, buhalteriai, kompiuterių inžinieriai, dizaineriai - visos specialybės ne mano. Žiūriu toliau... Ir štai staiga kaip aklai vištai grūdas, kaip sakoma čia, Žemėje, - vilties spindulys. Darbas valstybinėje institucijoje. Algos tik šiaip sau - prasideda nuo 18 tūkstančių dolerių per metus, bet geriau negu nieko. Nagi, pažiūrėsim. „Artilerijos remontininkas." Mano akis aptraukia migla. Visada svajojau būti artilerijos remontininku. Visą dieną praleisti tepaluotomis rankomis, taisyti sugedusias haubicas ir minosvaidžius, įsivaizduoti, kiek žmonių tos patrankos paklos, kai jas sutaisysiu... Vakare išdidžiai grįžti namo paraku pradvisusiais drabužiais, eiti temstančia gatve pro namus, kuriuose gyvena paniekos verti aktoriai, modeliai, dizaineriai, nieko nenutuokiantys apie tikrą ir prasmingą gyvenimą, o gal net vienas kitas marsietis ar lietuvis, o tai faktiškai yra vienas ir tas pats, pasiimti iš šaldytuvo alaus, išeiti į verandą ir užsidegti cigaretę. Juokauju. Archeologas, astronomas, astrologas, kepėjas, banknotų graviruotojas, barmenas, botanikas, mūrininkas, dailidė, kartografas, kapinių administratorius, kunigas, virėjas, kalėjimo prižiūrėtojas, dantų higienistas, net „dantų karininkas", kad ir kas tai būtų, ekologas, elektrikas, liftų mechanikas, kosmoso inžinierius, suvirintojas, entomologas, parodų specialistas, darbininkas, išmanantis sprogmenis ir nuodus, maisto inspektorius, miškininkas, sodininkas, geografas ir geologas, istorikas, vabzdžių augintojas, drabužių skalbėjas, matematikas, mėsininkas, metalurgas, meteorologas, branduolinių medžiagų kurjeris, žvejas, kalbos patologas, padavėjas - visas šias įdomias ir prasmingas profesijas valdžia vertina ir jų pasigenda. Tik aš, deja, neišmanau sprogmenų ir nuodų, o visi mano bandymai auginti vabzdžius visada baigėsi nesėkmingai. Galėčiau, aišku, būti barmenu (nors šioje baro pusėje geriau), kunigu, branduolinių medžiagų kurjeriu ar net „dantų karininku", bet netrukus paaiškėja, kad, norint gauti bet kurią iš šių pozicijų, reikia bent penkerių metų darbo stažo.

Atgal į pirmą langelį. Vis mažiau ir mažiau, iš ko rinktis.

Sėkmė neaplankė

Spaudžiu mygtuką „Suaugusiųjų profesijos". Velniai nematė, būsiu eskortu. Kodėl nepalydėti kokios gražios moters į teatrą, neparodyti miesto? Galiu masažuoti... Tačiau skelbimai ne visai tokie, kokių tikėjausi. „Orgazmo studija samdo asmenis filmuotis interneto kamera." Įjungiu savo kompiuterio kamerą ir prisijungiu nurodytu adresu. Matau prie stalo sėdintį meksikietiškos išvaizdos poną su cigaru. Paaiškinu, kad atsiliepiau į Orgazmo studijos skelbimą. Panašu, kad tą žmogų ūmai ištinka... orgazmas. Kurį laiką jis tik žiopčioja gaudydamas orą, paskui ima rėkti, apverčia kėdę ir bėga iš kambario. Laukiu, kol grįš, o kad negaiščiau tuščiai laiko, peržiūrinėju kitus skelbimus. „Konkursas "Mis Didelės Juodos Krūtys" Los Andžele. Pagrindinis prizas - 2000 dolerių." Patys suprantate... esu baltasis.

„Karštos merginos! Gerai apmokamos kelionės tik suaugusiesiems." „Hancock Studios samdo vyrus: karštus, raumeningus modelius nuo 18 iki 30 metų." Bet ne Los Andžele, o San Diege. „Elitinės moterys elitiniams vyram." „Jeigu atrodot kaip „Playboy" triušis, gera proga uždirbti DIDELIŲ PINIGŲ." Orgazmo studija tebeatrodo kaip išmirusi, todėl nutraukiu ryšį. Už lango temsta. Įsipilu iš čiaupo stiklinę vandens, šaldytuve randu apdžiūvusį gabalą picos. Taip norisi rūkyti, kad jau net nebesijaučiu marsietis. Kad ir nėra prasmės, jokie antgamtiniai sugebėjimai nepadės užsiauginti juodų krūtų ar tapti elitiniu vyru. Ir visą laiką sėkmė išsprūsta tik per plauką. Atrodau kaip triušis, jau, regis, viskas bus gerai, bet ne, reikia atrodyti kaip „Playboy" triušiui. Vėl visa diena nuėjo šuniui ant uodegos, kaip čia, Žemėje, sakoma. Atsidūstu, pasiimu iš kampo kartono gabalą, ant kurio parašyta „Sugedo laiko mašina! Sutriko tėkmės kondensatorius. Duokit dolerį remontui!", ir kaip paprastai einu į savo gatvių sankryžą.