Eugenija

Šlep, šlep, šlep... „Dybuk! Klac! Bomba!" Šlep, šlep, šlep - vietnamietiškos basutės šlepsi šaligatvio plytelėmis. Kvepia jazminai. Ore žybčioja jonvabaliai. Kažkur tolumoje girdisi muzika ir juokas. Tvankus, tamsus, drėgnas subtropikų vakaras. Eugenija kviečia kates namo. Kol visų nesurinks, neis miegoti. Verneris stovi tarpdury ir žiūri į tamsą. Gerokai per trumpos, tarsi išaugtos kelnės su petnešom, stori akiniai. Verneriui irgi neramu dėl tų kačių, besibastančių kažkur tamsoj. Pagaliau gerai prižiūrėtos, blizgančios, jos viena po kitos susirenka namo vakarienės - tunų konservų. Durys užrakinamos, Eugenija užsirūko šiandien paskutinę cigaretę, bent jau taip tvirtina, ir nušlepsi į savo namą. Verneris lieka kitame, kurį laiką žiūri į televizoriaus ekraną, kaip sunkiasvoriai boksininkai talžo vienas kitą, ir geria savo arbatą su romu. „Eugenija nori mane nugirdyti, todėl perpila romo," - kasdien burba, bet vis tiek išgeria visą. Tada eina į miegamąjį, kur oras atšaldytas ir tyliai groja klasikinė muzika.

Pusryčiai pas Eugeniją

Rytas. Eugenija nubunda vos prašvitus, nusileidžia stačiais mediniais laiptais iš antro aukšto žemyn į kiemą, kur namo gale iš lauko pusės įrengtas dušas, išsimaudo, apeina sodą ir patikrina, ar kurioje nors šėrykloje nesibaigė laukiniams gyvūnams - meškėnams, šeškams, kokiam pasiklydusiam šuniui, voverėms, paukščiams - paliktas maistas. Nuskina nuo krūmo rožės žiedą, pamerkia į vazelę ir pastato prie mūsų durų pirmame aukšte, ten paprastai palieka ir laikraštį su visa informacija apie Atlanto potvynius, atoslūgius, kada geriausios bangos, kokių srovių reikia saugotis ir pan.

Pusryčiaujame Vernerio name - ten daugiausiai vietos, didelis stalas, prie jo prireikus susėstų bent dešimt žmonių. Per televiziją transliuojamos žinios. Verneris gauna avižų dribsnių, arbatos. Eugenija valgo varškę su uogiene, geria kavą. Mūsų laukia ką tik išspaustos apelsinų sultys, iš šaldytuvo traukiami krabų kotletai su majonezu, krevetės aštriame padaže, mahi-mahi - žuvis su svogūnais, įpilama kavos. Eugenija: „Sauliau, aš tau pasakysiu, kad turi žiūrėti sveikatos ir kasryt išgerti šviežių apelsinų sulčių. Jeigu neskanu, įsipilk romo, bet sultis gerti reikia." Suprantu, kad romo į sultis jau įpilta, o kai išgeriu, kambarys ima suktis ratu. Prie jūros eiti nebesinori. Prireikia kelių dienų, kol įtikinu Eugeniją, kad apelsinų sultys man ir be romo skanios ir kad šį išgersiu atskirai vakare. Kol valgom, Eugenija stengiasi įrodyti Verneriui, kad jis serga Alzheimerio liga ir nebeturi atminties. „Verneri, ką tu vakar valgei pusryčiams?" Verneris: „Tą patį, ką ir šiandien." Eugenija (mums): „Matot, jis neatsimena, todėl vengia konkrečiai atsakyti, išsisukinėja." Verneris (mums): „Aš jau dvidešimt metų pusryčiams valgau tik avižų košę." Eugenija: „Verneri, kuo tu dabar nepatenkintas?" Verneris: „Aš viskuo patenkintas." Eugenija: „Išsisukinėja. Jam - Alzheimeris, jis nieko neatsimena. O kur tu, Verneri, padėjai tą banko sąskaitą? Jeigu taip gerai viską atsimeni, kur ji dingo?" Verneris: „Aš jos neliečiau. Aš jos apskritai nemačiau. Tu pati paėmei. Lažinamės, kad ji kažkur tavo name?!" Juodu susilažina iš dolerio. Visa siena už Vernerio rašomojo stalo nusegta dolerio kupiūrom, kurias Verneris išlošė iš Eugenijos. Kai vėliau tą dieną banko sąskaitą Eugenija tikrai randa savo name, paprašo Verneriui to nesakyti - jam vis tiek Alzheimeris, tad koks skirtumas. Turbūt tai apskritai jau pamiršo.

Pusryčiai trunka ilgai. Eugenija palieka Vernerį ramybėje ir ką nors ima pasakoti. Ji mėgsta pasakoti, o mes mėgstam klausytis. Jei nepradeda pati, užsimenam apie kokį nors asmenį, apie tai, kaip jis dabar gyvena, kas jam nutiko. Patraukiam už virvelės, ir maišas atsiriša. Pasakoja ji gyvai, spalvingai, paskanindama žodinį patiekalą įvairių smulkmenų prieskoniais. Vienas malonumas.

Eugenija gimė 1923 m. spalio 2 d. Tėvo neminėjo, patėvis buvo veterinaras, motina - Kauno ponia, važinėdavo į Palangą, vaikštinėdavo ten nėriniuotomis sukniomis, su skėčiu nuo saulės. Motiną Eugenija nelabai mėgo, ir, kai po daugelio metų ši mirė (Amerikoje), jai tarsi palengvėjo. Kai Eugenija dar buvo vaikas, gimdytoja kepdavo pietums kotletus, o mergaitė slapta sušerdavo juos šuniui, kad nereiktų valgyti pačiai. Eugenija buvo vegetarė ne dėl kokio nors principo, bet todėl, kad mėsa jai neskanu. Motina įsivaizdavo, kad dukra vilkės sukneles ir mokysis šokti, o ši nešiojo kelnes ir karstėsi po Kauno uoste esančius laivus, vėliau vogdavo iš patėvio cigaretes ir slapta nugerdavo svečių likerį. Jai kalbant, mums prieš akis atsiskleisdavo visas pasaulis. Kaunas, mokykla, žydų vaikai, rusų okupacija, komjaunuoliai, Stalinas, vokiečių okupacija, žydų naikinimas, Vilniaus išlaisvinimas iš lenkų, čiuožimas ant portfelio apledėjusia Basanavičiaus gatve žemyn, bulvės, augančios Čiurlionio gatvės vidury, fronto artėjimas (teko bėgti pasiėmus tik kelias nuotraukas ir knygas, ant stalo virtuvėj liko dubuo šviežių braškių), pabėgėlių vilkstinės, panemunės pievos, aviacijos antskrydžiai ir sprogimai, Karaliaučius, prigrūsti traukiniai į Vokietiją, užminuoti laukai, per kuriuos - nežinodama - bėgo pasiimti vėjo nupūstos skarelės, bombardavimai, pabėgėlių stovyklos, prastas samagonas, vogti konservai, cigarečių racionai, amerikiečių kareiviai...

Gyvenimas trise ir kitos istorijos

Vairuoja ji ne blogai, bet neteisingai. Vos įsėdusi į mašiną užsidega cigaretę. Vietoj peleninės - tuščia kačių maisto konservų dėžutė. Anot Eugenijos, labai patogu, kadangi mašinos peleninė maža ir netalpi. Automobilis su automatine pavarų dėže, todėl pedalai tik du: akceleratoriaus ir stabdžio. Eismo taisyklės reikalauja, kad vairuotojas dešine koja spaustų vieną iš tų pedalų. Eugenija ant jų deda iškart abi kojas. Sakau, kad tai draudžiama, o ji tik išpučia dūmus ir juokiasi. „Aš nežinau taisyklių, - sako. - Nebepamenu. Kai gyvenau Vašingtone, tai, rodos, buvo negalima aplenkt mokyklos autobuso, jeigu stovi su žybsinčiom šviesom. O kai persikrausčiau į Delevarą, tai jau apskritai neišmanau, kas čia leistina, kas ne. Regis, negalima partrenkt dviratininko..." Ji vairuoja užgulusi vairą, kad geriau matytų kelią pro storus savo akinių stiklus. Kai jau buvo vyresnė ir regėjimas pradėjo pastebimai blogėti, nebematė šviesoforų, reikdavo jai pasakyti, kokia šviesa dega. Jeigu koks nors vairuotojas padarydavo ką nors rizikinga, Eugenija iškišdavo galvą pro langą ir jį iškeikdavo. Rusiškai. Keiksmažodžiai - iš paauglystės, praleistos Vilniuje.

Vaikystėje turėjo auklę vokietę, su šia šnekėdavosi vokiškai. Vokiečių buvo jos antroji pagrindinė kalba, angliškai išmoko jau atvykusi į Ameriką. Visą laiką skaitė vokiškas knygas, prenumeravo žurnalą „Spiegel", kai gaudavo, žiūrėdavo vokiškus filmus. Laikas, praleistas pokario Vokietijoje, irgi turėjo įtakos jos požiūriui į vokiečių kultūrą. Kita vertus, Eugenija tos kultūros neidealizavo. „Švabai tokie buki žmonės. Pamenu." Ir jau liejasi nauja istorija.

Ištekėjo tuoj po karo, niekada oficialiai su savo vyru Kazimieru išsiskyrusi nebuvo, bet meilės nuotykius ir pramogas vertino kur kas labiau nei šeimyninį gyvenimą. „Eugenija, kaip ilgai buvai ištikima vyrui?" Cigaretė rūksta tarp pirštų, virsta pelenais, mintyse skaičiuoja. Paskui atsidūsta ir atsako: „Ilgai. Ištisus metus." Pradedu juoktis. Eugenija ima teisintis: „Kad vokiečiai tokie gražūs vyrai... Kur ten atsispirsi." Ir Vokietijoje, ir Amerikoje vyrai sukosi apie gražią merginą, įkalbinėjo ją išsiskirti, siūlė širdį ir ranką. „Ne, aš niekad nenorėjau skirtis. O kam? Jei būčiau ištekėjusi už kurio nors kito, tikriausiai nebūčiau taip gerai gyvenusi. Mano vyras niekada nevairavo mašinos, tai rytą nuvežu jį į darbą, o pati grįžtu namo - ten jau laukia meilužis. Kur rasčiau geriau? Ne, skirtis neketinau." Advokatas Verneris (jis supirko žemes Vašingtono oro uostui Dulles statyti) irgi buvo vienas iš meilužių, kalbinusių ją tekėti. Nieko neišėjo. Tiesa, Verneriui pasisekė labiau nei kitiems. Eugenijai pasitaikė proga anksti - keturiasdešimt šešerių - išeiti į pensiją. Jos skyrius Pentagone buvo uždarytas, o pagal taisykles įstaiga turėjo rasti Eugenijai kitą tokį pat darbą. Ministerijai buvo paprasčiau pasiūlyti ankstyvą pensiją. Tada Eugenija su drauge itale Magna už 16 tūkstančių dolerių nusipirko namą Delavaro valstijoje, Rehoboth Beach (miestelyje prie jūros), ir išvažiavo iš Vašingtono. Verneris neatstojo, tačiau Eugenija jo niekada nepriėmė gyventi kartu, tik leido pasistatyti namą savo sklype (Magna neilgai mėgavosi pajūrio gyvenimu - po kelerių metų mirė nuo plaučių emfizemos). Jos vyras iš Vašingtono persikraustė į Rehoboth Beach tik tada, kai tapo pensininku. Taip jie ir gyveno trise: vyras, meilužis ir Eugenija. „Nusibodo man tie du durniai iki gyvo kaulo, - sakydavo ji. - Kam aš su jais kažkada prasidėjau? Ak."

Tik atvykę į Ameriką, Eugenija ir jos vyras prisiglaudė kažkokiame moterų vienuolyne. Jau pirmą vakarą porą aplankė kunigas. Eugenija: „Kai pamačiau, kad atsinešė butelį degtinės, supratau, kad reikalai gerėja." Netrukus beveik kas vakarą dvasininkas ateidavo pas juos, apsirengdavo Kazimiero paskolintais drabužiais, ir visi trys, išlipę pro langą, traukdavo į barą. Vėliau apskritai metė kunigystę.

Darbo Eugenija ieškojo ilgai. Baigė IBM kompiuterių programavimo kursus, šiek tiek padirbo pagal specialybę, bet metė - buvo neįdomu. Išmėgino ne vieną sunkų darbą, kol pagaliau pamatė skelbimą, kad Gynybos ministerijoje (Pentagone) reikia sekretorės. „Nuėjau po darbo pavargusi, su kombinezonu ir sunkiais batais - nespėjau nė persirengti. Sėdėjau laukiamajame tarp sukneles vilkinčių, pasidažiusių ir susišukavusių merginų. Staiga atsidarė durys ir pasirodė toks karininkas. „Merginos, kuri turit cigarečių?" - paklausė. Tos apsižvalgė, patraukė pečiais, o aš ištraukiau pakelį iš kišenės ir ištiesiau. Neturėjau jėgų ką nors sakyti. Karininkas paėmė cigaretes ir sako: „Užeik, kartu parūkysim", o laukiančiosioms: „Viskas, merginos, galite eit namo, sekretorės vieta užimta." Taip gavo darbą Pentagone, iš pradžių dirbo sekretore, o vėliau ruošdavo instrukcijų knygas Amerikos karo lėktuvų lakūnams. Istorijų apie Pentagoną - begalė. „Tas mano pirmas viršininkas, kuris priėmė į darbą, buvo baisus girtuoklis ir mergišius. Pavyzdžiui, vieną savaitgalį jis nuvažiavo kažkur į kalnus pas draugus. Turėjo automobilį su priekaba, tai prisikrovė ten malkų ir pirmadienį su visom tom malkom atvažiavo į darbą. Bet ir antradienį atvažiavo į darbą su jom. Ir trečiadienį, ir ketvirtadienį... Ir taip visą mėnesį. Per tą laiką taip ir nebuvo nuvažiavęs namo. O vieną dieną išgėrė ir pats vairuoti jau nebegalėjo, tai nuvežiau jį savo automobiliu. Kai privažiavom, užsidėjo ant galvos popierinių servetėlių dėžutę (manė, kad tai jo pilotė) ir nuėjo namo, bet ant laiptelių jau stovėjo žmona: „Tu čia neturi ką veikti. Gali grįžt į mašiną pas tą savo vengrę šliundrą." Tai man buvo smagu, kad Lietuvos vardas nenukentėjo."

Amerikietiška mama

Lietuva ir lietuvybė Eugenijai buvo vertybė, neabejotinas atskaitos taškas vertinant kitų tautų žmones ir papročius. Ji domėjosi Lietuvos gyvenimu ir istorija, pokario partizanų veikla ir likimais, daug apie tai skaitė, manau, slapta net mylėjo J. Lukšą-Daumantą, turėjo išsikirpusi iš laikraščių kelias jo nuotraukas, laikė tokioj pusiau slaptoj savo relikvijų knygutėj. Skaitė lietuvių literatūrą, pažinojo išeivijos rašytojų, menininkų, kultūros veikėjų, artimai draugavo su Alfonsu Nyka-Niliūnu, jo žmona Sandra (Eugenijos namuose ir aš susipažinau su Niliūnų šeima), Vytautu ir Rita Kavoliais, Antano Vaičiulaičio šeima. Taip užsimezgė ir mūsų draugystė. Eugenijai patiko mano romanas „Žalčio žvilgsnis". Kai 1986 metais atvažiavau į Ameriką, tai berods per Vaičiulaičius iš Eugenijos gavau voką su dviejų tūkstančių dolerių čekiu. Kai paskambinau padėkoti, Eugenija pasakė, kad bus mano amerikietiška mama: kad ir kas ištiktų, visada galiu kreiptis į ją pagalbos ar paguodos. Persikėliau į Los Andželą, trejus metus palaikėm ryšį laiškais, retkarčiais susiskambindavome. Pirmą kartą aplankiau ją 1989 birželį - pakeliui į Miuncheną (gavau darbą Laisvosios Europos radijuje). Kai išgirdo, kad gavau tą darbą, pasakė: „Sveikinu! Dabar galėsi gerti, ką norėsi." Nuo tada kiekvieną vasarą skrisdavom pas ją. Bent mėnesiui. Beje, ir Eugenija mane visiems pristatydavo kaip sūnų, ir aš ją - kaip mamą. Jai patiko. Nė karto niekas nepaklausė, kaip gali būti, kad tuo metu, kai gimiau Lietuvoje, Eugenija gyveno Amerikoje.

Skeptiškai vertino Ameriką ir visada tvirtino, kad Europoje viskas geriau. Ką galėdavo, pirkdavo Europoje. Arba užsisakydavo paštu. Drabužius, alų, vyną, maisto produktus: visokias uogienes, pyragus, tortus. Tik cigaretes visą gyvenimą rūkė amerikietiškas -„Winston". Gailėdavosi, kad paliko Vokietiją ir pervažiavo į Ameriką. Nusileido tik tada, kai įtikinau, kad Vokietijoje negalėtų taip patogiai gyventi - namas prie jūros, mašina, begalinio ilgumo vasaros, visos tos katės ir t.t. Aišku, labiausiai būtų norėjusi likti Lietuvoje, bet tada... Kas žino, gal dienas būtų baigusi kur nors Sibire?

Vietnamietiškos basutės

Visada šortai, marškiniai ir vietnamietiškos basutės. Kitaip apsirengusios jos nemačiau. Visada blondinė, plaukai skandinaviškai tiesūs, vidutinio ilgumo. Raudonai padažytos lūpos. Ant kaklo keli medalionai, o kai norėdavo pasipuošti, - gintaro vėrinys.

Paskutinius trejus metus nesimatėm, tik kas savaitgalį paplepėdavom telefonu. Pradėjo blogėti regėjimas, trūkti jėgų prižiūrėti namus. „Senatvė, prakeikta senatvė, - sakydavo. - Niekada nemaniau, kad čia atsidursiu. Sauliau, kol gali, gyvenk visu pajėgumu, nes čia jau - nieko įdomaus." Paskui nugriuvo, susilaužė dubenį, pakliuvo į ligoninę. Mėginom susisiekti telefonu, bet nesėkmingai, tad nusprendėm skristi į Rytų pakrantę. Kai atvykom į Rehoboth Beach, Eugenija prieš dešimt dienų jau buvo mirusi ir palaidota. Kapinėse prie jūros, kaip visada norėjo.

Kažkada Eugenija rašė, kad mirtis mus apiplėšia, visas praeities pasaulis egzistuoja tik tol, kol jį kas nors prisimena. Kai mirė Magna, nebebuvo kam pasakyti: „Ar prisimeni, kaip Anakostijoj tas girtas vyras su kostiumu iš valties iškrito?"

Rugsėjo pabaiga. Šalta. Temsta. Nekvepia jazminai. Ore nežybčioja jonvabaliai. Hortenzijų išdžiūvę stagarai - nėra kam palaistyti. Žolė kieme peraugusi. Namai tušti ir tamsūs. Niekas neįjungia televizoriaus. Neuždega šviesos. Juokdamasis nesikeikia, kai užkliūva už miegančios katės, - nebėr kačių. Norėčiau ką nors pasiimti atminimui, bet viskas taip sujaukta, išvartyta. Pasiimu nuotraukų albumą ir peleninę, kuri visada stovėdavo Eugenijos pašonėj. Staiga krūpteliu: šlep, šlep, šlep - vietnamietiškos basutės šlepsi šaligatvio plytelėmis. Išeinu į lauką. Ne, nieko, tik juoda naktis, o kažkur tolumoj girdisi muzika ir juokas.