Dia de los Muertos

Tuo metu, kai Los Andželas buvo apimtas komercinio Helovino šventės karštligės, rašytojas Saulius T. Kondrotas leidosi tyrinėti meksikiečių Mirusiųjų dienos tradicijų.

Kalifornija liepsnoja. Iš dykumos pučia sausas ir karštas Santa Anos vėjas. Gaisrai plinta šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Jau išdegė maždaug Šveicarijos didumo plotas, pavojus gresia 25 000 namų, vyksta masinė evakuacija. Tačiau tai - už šimto dvidešimt kilometrų į Pietus, prie San Diego, ir trisdešimt kilometrų į Šiaurę, Malibu. Los Andžele apie gaisrus težinome iš radijo ir televizijos, iš grėsmingai raudonų saulėlydžių, suodžių ore (nuo jų visiems skauda galvą) ir plono pelenų sluoksnio ant automobilio lango. Čia žmonės pernelyg užsiėmę, kad galvotų apie tiesiogiai negresiantį pavojų. Miestą apėmusi Helovino karštligė.

Į pasimatymą su Jais

Temsta anksti, tvankus rudens vakaras, pamažu važiuoju per Holivudą į Rytus. Prie barų - kilometrinės eilės pusnuogių merginų su angelų sparnais, raumeningų vyrų su balerinų sijonėliais, man nežinomų siaubo filmų personažų su kruvinais marškiniais, vorų, skorpionų, katinų, raganų, velnių, orą virpina linksmi šūksmai, juokas, elektroninė muzika ir sraigtasparnių varikliai, debesis raižo lazeriai... Vėl lapkričio pradžia ir karnavalas. Suku į Pietus. Čia jau nebėra barų ir diskotekų - baigiasi triukšminga komercinė civilizacija, gatvės tamsėja ir siaurėja, vienas kitas pensininkas vedžioja šuniuką ir rūko cigaretę. Retkarčiais dar pasiveja elektronikos aidas, bet netrukus ir jis nutyla, tik tykiai dūzgia variklis ir į priekinį stiklą atsitrenkinėja naktinės peteliškės: tak, tak, tak...

Trumpam įjungiu valytuvą, į langą švirkščia vandens srovė, sekundę nieko nematau, o paskui jau iš visų jėgų spaudžiu stabdį - pasirodė, kad tuoj partrenksiu balta drobule apsigaubusią figūrą, skubančią ten, kur skamba muzika ir juokas. Išjungiu valytuvą, bet priešais - juoda naktis ir kažkokios šiukšlių dėžės mano žibintų spinduly, gatvė kaip išmirusi, jokio gyvo padaro, languose tamsu, nė šuniukų niekas nevedžioja, tik Santa Ana vėjas šnara palmių lapuose - kažkur viršuje. Nejauku. Kita vertus, niekas neverčia manęs čia būti. Pats norėjau, mat šiąnakt atsiveria siena tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, mirusieji keliauja į šitą pusę, ir aš važiuoju susitikti su jais. Neturiu žemėlapio ir nežinau, ar juos rasiu, vadovaujuosi tik intuicija. Atleidžiu stabdį, ir mašina rieda toliau. Reiktų ją palikti ir toliau eiti pėsčiam, bet nerandu, kur prisiglausti, tad suku ratą po rato, kol pagaliau aptinku nedidelį tarpą, šiaip ne taip įsispraudžiu, pasiimu krepšį su kameromis, cigaretes, užrakinu duris ir bandau įsiminti šią vietą, kad grįžęs rasčiau. Kelias minutes einu beveik apgraibomis, nematydamas kelio, paskui po truputį pradeda šviesėti, dabar jau pastebiu, kad gatve ta pačia kryptimi žingsniuoja ir daugiau žmonių.

Panašu, kad intuicija manęs neapvylė. Kai akys apsipranta su tamsa, įsižiūriu į savo bendrakeleivių veidus. Dauguma - tamsūs, plokšti ir kvadratiniai. Meksikiečiai. Jų, triūsiančių nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, matom kasdien ir visur. Be meksikiečių neišsiverčiam - šie apkarpo mūsų medžius, nupučia nukritusius lapus nuo šaligatvių, nupjauna žolę, išveža šiukšles, yra malonūs ir draugiški. Tačiau mes juos vis tiek truputį niekinam - nelyginant žemesnę kastą. Los Andžele gyvenantis ukrainietis, armėnas, indas ar lietuvis žiūri į juos iš aukšto, kiekvienas iš savos - ukrainietiškos, armėniškos, indiškos ar lietuviškos - aukštumos, nors iš tikrųjų beveik nieko apie juos nežinom. Atvykę jau radom tuos žemaūgius tamsiaplaukius vyrus, geriančius tekilą bei meskalį, ir jų storas moteris gyvenančius čia tūkstančius metų. Ir niekad nesukom sau dėl to galvos. Iš šoninių skersgatvių įsilieja vis daugiau žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, vyrų ir moterų, skubančių į pasimatymą su mirusiaisiais, ir kai galų gale pasiekiam kapinių vartus, mes jau - kaip upė.

Panelė Katrina

Mus pasitinka pragariškas būgnų dundesys ir plunksnuoti majų ar actekų, kas ten juos žino, šokėjai. Prie vartų stovi apokalipsės vaizdais išdažyta mašina su užrašu La Katrina. Tai mirties vardas. Meksikiečių giltinė - skeletas su Viktorijos laikų drabužiais, skrybėlaite ir stručio plunksnomis. Sinjora (o gal sinjorita) Katrina. Šiandien vienintelė diena metuose, kai ji neturi galios. Šiandien viskas atvirkščiai, todėl visiems ir smagu. Katrina nebaisi. Galima sakyti Katrytė. Kapinėse švyti žvakės ir kalėdinės lemputės, tamsos jos neišsklaido, bet naktis atrodo šventiškai. Jeigu būčiau siela, mane trauktų į tokią vietą, kur antkapiai išpuošti oranžinėmis gėlėmis ir balto cukraus kaukolėmis su kaktoje išrašytais vardais, kur kabo spalvoto popieriaus girliandos, pristatyta mažų medinių skeletų, valgančių ir geriančių, grojančių, šokančių, besibučiuojančių, kur rudens vaisiais, daržovėmis, duonos kepalais su sukryžiuotais kaulais plutoje nukrauti dideli altoriai. Tikima, kad visi mirusieji kasmet vienai parai grįžta namo. Aš grįžčiau. Kas gali atsispirti tokiam sutikimui?

Kartu su minia plaukiu tolyn. Štai iš kairės - visas įrengtas kambarys: stalas su kavos puodeliais, kėdės, vaza su gėlėmis, kažkokios statulėlės, aibė žvakių, ant sienos kabo paveikslai, ant grindų - kilimai. Prasibraunu pro minią arčiau. Šalia stovinti moteris kviečia užeiti. Ji nepanaši į meksikietę. Lyg supratusi mano nuostabą, paaiškina, kad meksikietė yra mirusi jos draugė, kuri gyvenime jai labai padėjo ir buvo svarbi, tad šios garbei kasmet įrengia tokį altorių. „Ar manot, kad jūsų draugė jau čia?" - paklausiu nekantraudamas pamatyti. „Nežinau, - atsako ji. - Jei dar ne, tai netrukus ateis, aš palauksiu." Juokiasi. Suprantu, kad juokiasi ne man. Juokiasi iš džiaugsmo, kad tuoj susitiks mirusią draugę. Ką jos veiks susitikusios? Gers kavą?

Tolumoj pasigirsta smuikai, gitaros, akordeonai, ir aš patraukiu į tą pusę. Altorių daugėja, jie vis didesni, vis labiau išpuošti ir nukrauti įvairiais daiktais, dvelkia vis aitresnis smilkalų aromatas, darosi vis šviesiau ir šviesiau. Šalia altorių - stalai, prie šių susėdę šeimos nariai ir giminaičiai šnekasi, geria tekilą ir alų, valgo saldų kiaušinių pyragą - kaukolės formos mirusiųjų duoną pan de muerto. Jie nenusimena, kai mano kameros blykstė sekundei ištraukia juos iš prieblandos. Priešingai, atrodo linksmi ir draugiški, moja prisijungti.

Apsidairau, bet šalia manęs nieko daugiau nėra, tad suprantu, kad moja man. Nors kas žino? Gal aš tik nematau? Išlenkiu taurelę tekilos į gyvųjų ir mirusiųjų sveikatą, padėkoju ir staiga pajuntu, kaip kažkas paglosto man skruostą. Ne, ne, to negali būti, tai, matyt, Santa Anos vėjas, kas gi daugiau. Tačiau neapleidžia jausmas, kad kažkas į mane žiūri. Pasisuku eiti ir akimis susitinku su žolėje gulinčia ir draugiškai besišypsančia calavera - kaukole. Atsakau jai tuo pačiu ir mėginu suskaičiuoti, kiek taurelių tekilos jau spėjau išgerti keliaudamas nuo vieno altoriaus prie kito.

Mirusiųjų diena

Kuo toliau į kapines, tuo linksmiau, tuo daugiau muzikos, šviesos, maisto, tekilos ir alaus, daugiau šypsenų. Kapinių vidury - kaukolėmis, skeletais ir gėlėmis išpuošta scena, groja orkestras, lankytojai audringai šoka ne tik scenos apačioj, bet ir pačioje scenoje. Kairėje už kokio šimto metrų - kita scena, joje vyksta kažkoks gyvas spektaklis, dešinėje - palapinė, ten dalijamas alus...

...Dia de los Muertos - Mirusiųjų diena - akivaizdžiai yra europiečių ir majų bei actekų kultūros paveldas, jos pradžia skendi istorijos gelmėse. VIII amžiuje bažnyčia lapkričio pirmąją paskelbė Visų Šventųjų diena. Ja norėta pakeisti dviejų tūkstančių metų senumo keltų tradiciją šią dieną rengti Naujųjų metų ir derliaus festivalį. Tikėta, kad spalio 31-ąją siena tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa pralaidi, ir mirusieji gali mus aplankyti. Ta proga deginti didžiuliai laužai, mirusiesiems aukoti derliaus augalai ir gyvuliai. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje bažnyčia dar kartą pabandė išstumti keltų šventę Vėlinėmis paskelbdama lapkričio antrąją - mirusiems pagerbti. Europoje šią dieną žmonės irgi degindavo laužus, persirengdavo šventaisiais, angelais ir velniais. To meto kalba Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos vadintos All-hallowsmas, o spalio 31-oji - All Hallowd‘s Eve (Visų Šventųjų išvakarės), arba Hallow‘e‘n.

Ispanai, atvykę į Meksiką, aptiko čia du mėnesius trunkančią Naujųjų metų, derliaus ir mirusiųjų šventę. Beveik 500 metų derliaus ritualuose dalyvavo mirusiųjų deivė Mictecacihuatl (dabartinė Katrina), deginti laužai, smilkyti smilkalai, žmonės persirengdavo įvairiais gyvūnais, mirusiųjų sieloms aukoti molio indai, namų apyvokos daiktai, gėlės, maistas, gėrimai. Bažnyčia ir vėl stengėsi paversti džiugų festivalį tragiška, liūdna maldų diena, bet vietos gyventojai nepasidavė - mirusieji per Visus Šventuosius bei Vėlines iki šiol garbinami spalvingai ir linksmai. Didesnėje Meksikos dalyje lapkričio 1-oji skirta mirusiems vaikams, o lapkričio 2-oji suaugusiesiems paminėti.

Šventė išėjusiesiems

Actekų, majų ir kitos vietos tradicijos pakeitė meksikiečių požiūrį į mirtį. Šioje šalyje labai svarbus yra seksas - kaip tai, kas priartina prie mirties, ir kartu kaip atgimimas. Protėviai perdavė idėją, kad sielos po mirties gyvena mirusiųjų pasaulyje Mictlan. Joms negresia Pasaulio pabaiga ir Paskutinis teismas, vienintelis noras - grįžti namo ir aplankyti artimuosius. Mirtis Meksikoje laikyta reikšmingiausiu gyvenimo įvykiu, laiminga sunkios kelionės pabaiga ir naujo - laimingesnio - ciklo pradžia. Anot meksikiečių, žmonės miršta tris kartus. Pirmą kartą, kai kūnas liaujasi funkcionavęs, kai nebeplaka širdis, kai akys nebemato, kai senatvė ar liga padaro gyvenimą beprasmį. Antrą kartą mirštama, kai kūnas užkasamas į žemę, grąžinamas žemei, kai jis dingsta iš šio pasaulio. Trečioji ir paskutinė mirtis - kai pasaulyje nebelieka nė vieno gyvo žmogaus, kuris mus prisimintų.

Todėl prisiminimus apie mirusiuosius stengiamasi išsaugoti kuo ilgiau. Statomi altoriai, ant jų pridedama mirusiųjų nuotraukų, gėlių, žvakių, mėgstamiausių išėjusiųjų patiekalų ir gėrimų - taip gyvieji kviečia šeimos dvasias kelioms valandoms grįžti į jaukius ir linksmus namus. Meksikoje dėl karšto klimato mirusiuosius privalu palaidoti per 24 valandas. Artimiesiems lieka per mažai laiko susitaikyti su tikrove. Tad rudenį ruošimasis susitikti su grįžtančia mirusiojo vėle leidžia šeimai geriau pagerbti išėjusiuosius, psichologinis gijimo procesas lengvesnis.

Kai kurios šeimos puošnius aukų altorius stato kapinėse. Daugelis lankytojų budi visą naktį. Valgo, geria ir meldžiasi. Kapinėse susitinka tolimiausi giminės, ne tik mirę, bet ir gyvi milžiniškų meksikiečių šeimų nariai, ryšiai atgaivinami prisiminimais, įvairiomis anekdotiškomis istorijomis apie mirusiuosius, pasakojama, kas kam prisisapnavo. Kai išaušta rytas, ir mirusieji grįžta į savo pasaulį, giminės bei šeimos jaučiasi sutvirtėjusios, glaudesnės.

Net skurdžiai gyvenantys žmonės negaili pinigų, kai ateina laikas statyti altorius mirusiems artimiesiems. Namuose altorius - ant valgomojo stalo staltiese uždengta tuščių dėžių piramidė. Keturios žvakės viršuje atitinka pasaulio šalis: Rytai, Vakarai, Pietūs, Šiaurė. Po žvakę uždegama kiekvienam mirusiam šeimos nariui. Jos deginamos kiaurą naktį, kad nebūtų tamsos. Smilkomi į gintarą panašūs sakai. Paprotys perimtas dar iš actekų. Smilkalų aromatas vilioja sielas namo ir atbaido piktąsias dvasias. Ant kiekvieno altoriaus (net skurdžiausio) turi būti padėta vandens troškuliui numalšinti ir nusiprausti po kelionės, druskos maistui paskaninti ir duonos - būtiniausių kasdienių maisto produktų. Nors dauguma nukrauti įvairiais patiekalais, saldumynais, gėrimais, vaisiais ir daržovėmis. Šalia padedama muilo, rankšluostis, veidrodis ir šukos, kad atvykusios dvasios galėtų apsitvarkyti. Pagalvių ir antklodžių - kad galėtų pailsėti. Mirusiems vaikams - saldumynų, suaugusiesiems - alkoholinių gėrimų: alaus, tekilos, meskalio. Tos dovanos vadinamos ofrendas. Ant altoriaus pridedama asmeninių mirusiųjų daiktų, vaikų žaislų, šventųjų statulėlių, nuotraukų, drabužių, stalo įrankių, muzikos instrumentų, cigarų ir cigarečių.

Gyvenimo šventė

Drožti skeletai calaveras dažniausiai nebaisūs, linksmi ir juokingi. Jie atstovauja mirusiesiems - parodo jų profesijas ir pomėgius. Visada būna trys, simbolizuojantys Švenčiausiąją Trejybę. Altorius apjuosiamas sudėtingais popieriaus karpiniais - papel picado. Tai irgi actekų tradicija. Popieriaus spalvų reikšmės skirtingos. Juoda simbolizuoja laikotarpį iki ispanų ir mirusiųjų karalystę. Purpurinė - iš katalikų kalendoriaus - skausmas, kančia, liūdesys, gedulas. Rožinė - šventė. Geltona ir oranžinė - saulė ir šviesa. Raudona - Kristaus kraujas. Iš gėlių pinami vainikai, girliandos, kryžiai. Populiariausia rudens gėlė - oranžinė tagetė cempasuchil („dvidešimt gėlių"). Ji dažniausiai ir vadinama Flor de Muerto - mirusiųjų gėle. Tagečių žiedlapiais nuberiamas kelias nuo kapinių iki namų, ant grindų išbarstomas kryžius. Kaukolė - indėniškas paveldas; iki pasirodė ispanai, jos saugotos kaip mirties ir atgimimo simboliai.

Meksikiečiai išmano apie mirtį: kreipiasi į ją vardu, jai dainuoja, šoka su ja, juokiasi iš jos. Tokiomis aplinkybėmis mirtis liaujasi buvusi paslaptinga ir grėsminga, netenka galios, jos nebereikia bijoti. Kai neslegia baimė, gyventi lengviau. Su mirtimi susijęs niūrumas išstumiamas iš galvos muzika, skeletai džiūgauja, šoka ir dainuoja drauge su visais meksikiečiais šioje gyvenimo šventėje Mirusiųjų Dieną...

...Padedu krepšį su kameromis į žolę ir drauge su visais šoku antkapiais apjuostoje pievoje. Kaip ilgai - nežinau. Valandą, dvi, tris? Retkarčiais kažkuris ištiesia taurelę tekilos, uždegtą cigaretę. Tuoj švis. Kažkur pragysta gaidys, nors... iš kur Los Andžele gaidžiai? Pasiimu savo daiktus, jie tebeguli ten, kur palikau, ir traukiu išėjimo link. Atsigręžęs staiga aiškiai pamatau tas mirusiųjų sielas, dėl kurių pirmiausia čia ir atvykau. Jos, pasipuošusios oranžinių gėlių vainikais, sukasi drauge su gyvaisiais į muzikos taktą, vaišinasi užstalėje pan de muerto, susikibusios už parankių vaikštinėja kapinių takais, tyliai šnekučiuojasi prie joms įrengtų altorių, juokiasi, šaiposi viena iš kitos ir iš mūsų, gyvųjų. Kaip čia pat vaikštantys gyvieji šaiposi iš jų. Pamoju atsisveikindamas... iki kitų metų? Tikiuosi, ne anksčiau.