Ar susitiksime prie Saltono jūros?

Rašytojas Saulius T. Kondrotas, keliaudamas Saltono jūros link, mąsto apie tai, ką gero ir blogo nuveikė žmonija daugindamasi, gerdama alų, valgydama mėsą ir naudodama benziną. Ir kurlink viskas ritasi.

Pastaraisiais metais matėm daug baisių klimato atšilimo padarinių: tirpstantys ledynai planetos ašigaliuose, sužalotos ekologinės sistemos, potvyniai, uraganai ir t.t. Tačiau vienas naujas faktas tikrai privertė mane atsisėsti ir susimąstyti – naujausiomis žiniomis, netrukus gali nebebūti alaus.

Europoje dėl blogų orų pabrango salykliniai miežiai, o apynių kainos – dėl to, kad jų auginama vis mažiau, – padidėjo nuo 20 iki 80 procentų. Tai ypač skaudus smūgis smulkesnėms alaus darykloms, kadangi šios apynių į alų deda daugiau nei didžiosios. Stambios bendrovės, pavyzdžiui, amerikiečių „Anheuser-Busch“ ir „Miller“, ūkininkų derlių nusiperka iš anksto ir taip apsisaugo nuo kainų augimo, bet tie, kurie nemėgsta „Anheuser“ ir „Miller“ birzgalo (pavyzdžiui, aš), kad ir kur gyventų – Australijoj, Oregone ar Lietuvoj, ateinančiais mėnesiais ir metais turės mokėti už rasotą bokalą gintarinio gėrimo 15 procentų daugiau. Vokietijoje alus brangsta ypač sparčiai. Pavyzdžiui, vokiečių firma „Ayinger“ neseniai savo alų pabrangino 30 centų už puslitrį. Turint galvoje, kad vokietis jo per metus išgeria vidutiniškai 120 litrų, tai labai trenkia per kišenę.

Alui padaryti reikia vandens, salyklinių miežių, mielių ir apynių. Pastarieji suteikia alui kartumo, kvapą, atstoja salyklo saldumą. Australijos ir Naujosios Zelandijos alaus darykla „Lion Nathan“ ką tik paskelbė, kad dėl klimato pokyčių pabrangino ir cukrų bei aliuminį (iš šio gaminamos alaus statinės), be to, daugelis miežių augintojų pereina į pienininkystę arba sėja kukurūzus ir rapsus (iš šių gaminamu etilo spiritu pakeičiamas benzinas). Kova su klimato atšilimu ir vyriausybinės dotacijos kukurūzus ir rapsus daro pelningesnius už miežius. Pastarųjų auginama mažiau, tad jų kaina per šiuos metus išaugo dvigubai.

Baisi žinia. Viliesi, kad sėdėsi aludėj, gurkšnosi alų ir kaip nors išgyvensi ledų krušą Europoje, sausras Australijoje ir karščius Amerikoje, bet kur tau... Kaulėta ekologijos ranka apgraibomis vis tiek tave randa, ir panašu, kad netrukus gali tekti pasistatyti vonioje naminukės aparatą.

Lazda turi du galus

Ką gi, dėl planetos būtų galima ir pasiaukoti, bet apmaudu, kad biologinis kuras jos neišgelbės. Priešingai – dabar jau net atrodo, kad padėtį tik dar labiau pablogins. Žurnalo „Science“ vasario pradžioje paskelbti du tyrimai rodo, kad biologiniai degalai anglies dvideginio į atmosferą išmeta daugiau nei anglis ar naftos produktai. Pagal vieną iš tų tyrimų, pradėjus auginti kultūras, iš kurių gaminami degalai, Brazilijos, Pietryčių Azijos ir Amerikos džiunglėse, pelkėse bei stepėse, anglies dvideginio į atmosferą bus išmetama nuo 17 iki 420 kartų daugiau. Bet problema – ne tik anglies dvideginis. Štai Amerika 11 milijardų dolerių per metus išleidžia etilo spirito dotacijoms. Nuo to kenčiame ne tik mes, alaus mėgėjai. Pavojus kyla visam pasauliui, kadangi ima stigti ir maisto. Remiantis Hudsono instituto ataskaita, maisto paklausa pasaulyje iki 2050 metų išaugs dvigubai, tad jeigu vietoj javų ir daržovių laukai bus užsėti rapsais, ką reikės valgyti? Dėl etilo spirito vajaus jautiena, paukštiena ir kiauliena Amerikoje šiemet pabrango daugiau kaip 3 procentus. Kai kuriems kiaulių augintojams kiaules šerti parduotuvėje pirktais riešutais, „McDonald‘s“ keptomis bulvytėmis ir šokoladu labiau apsimoka nei bulvėmis ir runkeliais. Kadangi Amerika eksportuoja du trečdalius pasaulio kukurūzų, poveikis juntamas visoj planetoj. Kukurūzų papločiai (tortiljos) Meksikoje pabrango 60 procentų (prasideda maištai dėl maisto). Sviestas Europoje – 40 procentų, o kiauliena Kinijoj – 20 procentų. Naujausiais duomenimis, dėl biologinių degalų vajaus badaujančiųjų pasaulyje 2025 metais padaugės 600 milijonų. Žodžiu, teks vonioj įsitaisyti paršiuką ir pasisodinti bulvių.

Bet ir tai dar ne viskas. Etilo spiritas – benzino pakaitalas – toli gražu ne toks veiksmingas kaip benzinas. Vienas etilo mitų: jis išvaduos mus nuo naftos. Deja, net jei pramonės šalys Amerikoje ir Europoje įvykdys visus etilo spirito planus, tai po kokių penkiolikos metų spiritas pakeis tik 7 procentus mūsų sunaudojamos naftos. Pavyzdžiui, jeigu Amerikoje būtų auginami tik kukurūzai, spiritas pakeistų tik 12 procentų dabar sunaudojamo benzino.

Ilgas karvės šešėlis

Galiausiai jei jau apskritai atsisakytume važinėti automobiliais, dar labai neaišku, ar planetą pavyktų išgelbėti. Anglies dioksidą gaminame patys – kvėpuodami. Kadangi mūsų šioje planetoje jau yra 6 milijardai, apskaičiuota, kad iškvepiame daugiau anglies dvideginio, nei jo į atmosferą išskiria visa Kinijos pramonė. Kita vertus, ne anglies dvideginis labiausiai kaltas dėl klimato atšilimo. Didžiausią įtaką daro metanas. Mokslininkai teigia, kad antras (po pramonės) didžiausias metano šaltinis pasaulyje yra karvės, šių planetoje nūnai – pusantro milijardo. Praėjusį lapkritį Jungtinių Tautų organizacijos 400 puslapių ataskaitoje „Ilgas galvijų šešėlis“ teigiama, kad karvės į atmosferą išskiria 18 procentų viso metano ir kad naminiai gyvuliai teršia aplinką labiau nei planetos transportas. Skaičiai rodo, kad viena karvė žalos atmosferai padaro daugiau nei vienas sunkvežimis. Įdomu tai, kad 80 procentų atmosferai žalingų dujų išeina ne iš karvės užpakalio, priešingai nei pasakytina apie automobilius, bet iš priekio: šie gyvuliai maistą atrajoja, riaugėja. Jungtinių Tautų ataskaitoje žmonėms rekomenduojama keisti mitybos įpročius – vartoti mažiau mėsos. Turbūt paršiuko vonioje vis dėlto teks atsisakyti. Dieve, Dieve, nei alaus, nei mėsos.

Bet viena bėda – ne bėda. Regis, netrukus apskritai nebus kur dėtis. Kai važiuoji Penktuoju greitkeliu iš Los Andželo į San Franciską, ties Beikersfyldu į nosį trenkia baisi smarvė, ima svaigti galva. Tai dvokia srutos. Beikersfyldas – vienas stambiausių Kalifornijos gyvulininkystės centrų. Sraigtasparnių lakūnams šioje vietoje draudžiama skristi žemiau nustatyto aukščio, nes nuo didelės metano koncentracijos jie gali prarasti sąmonę. Pastangos išspręsti šią problemą kol kas nesėkmingos. Manoma, kad atmatos prasiskverbia į gruntinius vandenis ir kad tai – bent dviejų masinių apsinuodijimų E.coli bakterijomis priežastis. Panašiai atrodo ir "kvepia" Ontaris. Šis miestelis – pakeliui iš Los Andželo į Palm Springsą, 60 mylių nuo mano namų. Atidarau mašinos langą, kad skersvėjis išsklaidytų blogą kvapą. Klaida, nes vėjas prineša į saloną aibę musių. Buvau apie tai pamiršęs. Vietos gyventojai niekada neatidaro langų – nei namų, nei automobilių. Statybininkai ir laukų darbininkai skundžiasi, kad dėl musių gausos negali valgyti priešpiečių, todėl turi dirbti alkani.

Taigi toliau keliaujame drauge su musėmis, o šios – neišpasakytai įkyrios. Tiesa, turbūt pamiršau paminėti, kad važiuoju savo akimis pamatyti, ką dar prisidirbome be saiko daugindamiesi, gerdami alų bei pieną ir valgydami mėsą. Vykstu prie Saltono jūros (Salton Sea), ji yra netoli turtuolių kurorto Palm Springso, nuo Los Andželo – dvi valandos kelio.

Šventė, pasibaigusi katastrofa

Saltono jūra atsirado 1905 metais, kai Kolorado upė patvino ir, pralaužusi užtvanką, ėmė veržtis į Saltono žemumą (Kolorado dykumoje). Per dvejus metus upė buvo pažabota. Kai drumzlės nusėdo, dykumoje (65 m žemiau jūros lygio) spindėjo didžiulis 60 km ilgio (974 km²) krištolinis vandens telkinys. Netrukus čia atsirado paukščių, užsiveisė žuvų ir vandens augalų. 400 iš 660 Amerikos paukščių rūšių užregistruoti prie Saltono jūros, pusė – migruojantys, ši vieta jiems – poilsio stotis. Dalis žuvų pateko iš Kolorado upės, dalis – iš gretimų upelių, dalis 5-ąjį dešimtmetį užveistos dirbtinai.

Tada atvyko žmonės. Bevertė dykumos žemė staiga tapo vaisinga. Aplink jūrą ėmė vešėti vaisių sodai, daržovių laukai, dygti gyvulių fermos. Buvo šilta, žalia ir jauku, vandenyje braidydavo rožiniai flamingai, stypčiodavo gervės, naktimis čirpaudavo žiogai, o paryčiui čirkšdavo paukšteliai. Kūrėsi gyvenvietės, iš Los Andželo ir San Diego atvažiuodavo poilsiautojų, jie irstydavosi valtimis, žvejodavo. Dygo viešbučiai, degalinės, parduotuvės, restoranai, lošimo namai, kino teatrai… Praėjusio amžiaus 6-ąjį dešimtmetį Saltono jūra oficialiai paskelbta Amerikos nacionaline poilsio zona, tokiose galioja kurortų apsaugos įstatymai. Šventė tęsėsi 25-erius metus: grojo muzika, sukosi ruletė, liejosi šampanas… Bet vieną 8-ojo dešimtmečio dieną kažkas baisiai pasmirdo. Iš vandens gelmių į paviršių išplaukė milijonai negyvų tilapijų (šiomis žuvimis Kristus pamaitino alkanus Galilėjos žmones), jų prisilesę nugaišo tūkstančiai paukščių. Šventė baigėsi. Kilo panika, paplūdimiai ištuštėjo, kino teatrai, viešbučiai ir lošimo namai užsidarė. Vaizdas čia toks, tarsi neutroninė bomba būtų sunaikinusi visą gyvybę, liko tik irstantys pastatai ir sudžiūvusiomis žuvimis nusėta pakrantė.

Kai šventė baigėsi, apsižiūrėta, kad Saltono jūroje nėra jokio nuotėkio, o ją maitina tik drėkinti skirtas vanduo, atitekantis iš Imperial, Kočelos ir Meksikalio slėniuose klestinčių fermų. Jis prisodrintas fosfatų ir nitratų, t.y. trąšų, kurios skatina augti ežero augmeniją ir dumblius. Klestintis povandeninis miškas – tikra palaima žuvims ir kitiems gyvūnams, bet to klestėjimo padariniai mirtini. Augmenija suvartoja visą vandenyje esantį deguonį, tada dumbliai, o paskui ir žuvys ima gaišti. Gaišenose pradeda veistis botulizmą sukeliančios bakterijos, paukščiai, palesę tokių žuvų, irgi nustimpa. 1996 metais tik per vieną dieną surinkta 640 negyvų pelikanų. To daryti kasdien nėra jokių – nei techninių, nei finansinių – galimybių. Vanduo išmeta į krantą milijonus nugaišusių žuvų. Čia jos beveik akimirksniu sudžiūva ir virsta smėliu, kitos supūva tiesiog vandeny.

O kas toliau?

Keliauti mašina, kurioje – daugybė įkyrių musių, nėra lengva. Kai, vildamasis, kad jos išskris, atidarai langus, oro srovė tik nubloškia tuos padarus į galą. Kai uždarai, nes nebegali tverti triukšmo, jos vėl ima lįsti į akis, šnerves, burną. Tik tada, kai įjungi oro kondicionierių ir atšaldai saloną beveik iki minusinės temperatūros, apsnūsta ir duoda ramybę. Tik bėda ta, kad ir aš jau beveik sušalęs į ledo luitą. Taigi kai pagaliau pasiekiame Saltono jūrą, sulėtinu greitį iki minimumo, išjungiu kondicionerių ir atidarau langus. Į mus trenkia tokia smarvė, kad Ontario karvidžių kvapas atrodo kaip rožių aromatas. Laimingos musės neria į lauką, o aš žiaukčiodamas leidžiuosi tyrinėti apylinkių.

Viskas išmirę. Nei žmogaus, nei gyvulio, nei žiogo, nors pats pavasaris. Važiuoju nuo miestelio prie miestelio, ir jokios gyvybės, tik geltonas vanduo, smėlis, žuvų skeletai, irstantys pastatai, fosfatai ir nitratai – nelyginant pelėsiai, kopiantys kažkada gyvenamųjų pastatų sienomis, aptraukiantys valtis, pakrantėse paliktas mašinas, vaikų žaislus. Ir ta smarvė… Ji nepalieka nė akimirką. Persekioja net ir grįžusį namo – tūno tavo drabužiuose, šnervėse, tarpupirščiuose, jos negali net nuplauti, ji su tavum dar kokias penkias ar šešias dienas, kol pagaliau apsipranti ir pamiršti.

Staiga išvystu kelis žmones. Negaliu patikėti savo akimis – jie meškerioja! Lupa kilogramines tilapijas. Išjungiu variklį ir, užspaudęs pirštais nosį, einu pasisveikint. Labai draugiški. Vienas vyresnis, kokių septyniasdešimties, kitam – maždaug keturiasdešimt penkeri. Vyresnysis traukia žuvis, tad kalbėtis kol kas negali. Kitas – iškalbingesnis. Sprendžiant iš išvaizdos, abiem kažkas negerai. Nesvarbu, kad sveria po pusantro šimto kilogramų, – Amerikoje prie žmonių storumo sparčiai pripranti. Kitokia jų veidų struktūra, kažkaip keistai juda burna, antakiai, trūkčioja veidas, nė nežinau, kaip nusakyti. Klausiu, ką daro su tomis žuvimis. „Valgom, – atsako. – Mano tėvas valgo visą gyvenimą, o aš pradėjau dvidešimties, iki tol nevalgiau.“ – "Ir nieko?" –"Nieko. Viskas gerai! Labai gerai! Mums patinka! Nuostabi žuvis!” Žiūriu į to žmogaus veidą, ir suprantu, kad jie gyvena prie Saltono jūros, minta užkrėsta žuvimi ir nemano, kad kas nors negerai. Staiga man nušvinta, kad viskas bus gerai: gersim alų, valgysim mėsą, važinėsime benzinu arba spiritu varomais automobiliais, ir sraigtasparniai kris, nes lakūnai praras sąmonę nuo metano koncentracijos ore, ir musės viešpataus Ontaryje, ir 600 milijonų žmonių mirs iš bado, ir ledynai ištirps, ir nebus kur dėtis baltoms meškoms bei pingvinams, ir kiaulės Amerikoje ės šokoladą bei keptas bulvytes… O jei kas nors bus ne taip, tiesiog nesuprasim. Kiek kitaip atrodysim, bet apskritai viskas bus gerai.