Alchemijos verslas

Rašytojas Saulius T. Kondrotas svečiavosi pas pasaulyje labai populiarios organinės kosmetikos linijos „Dr. Alkaitis" kūrėją Saulių Alkaitį.

VIETA: Davisas, Kalifornija. Šešių juostų greitkelis Nr.80 į vakarus nuo Sakramento.

LAIKAS: 2009-ųjų pavasaris. Penktadienio vakaras.

Temsta. Tylu. Kvepia vandeniu ir šviežia žole. Aukštai danguje šviečiantis taškelis - tikriausiai marsiečių kosminis laivas. Pažeme kažkokie paukšteliai vaikosi mašalus. Per kelią šokuoja kelios dešimtys varlių - turi reikalų balose kitoj pusėj: kas aplankyti gimines, kas susituokti, kas šiaip pakeliauti ir pabendrauti. Pastraksi, sustoja, pailsi, pakvėpuoja šviežiu oru ir keliauja toliau. Pikta lemtis atskrieja 160 km/val greičiu. Sidabrinė „Honda Accord" šviečiančiais žibintais tik šmėsteli kelyje, ir varlių tarsi niekada nė nebuvo. Veltui jų lauks giminaičiai, veltui spėlios, kas atsitiko.

Prie automobilio vairo sėdi mano asistentė ir spaudžia greičio pedalą, o aš klausausi muzikos ir skaičiuoju vabzdžius, tykštančius ant priekinio stiklo. Galvoju, kiek gyvybių kainuos mano tūkstančio dviejų šimtų kilometrų kelionė pas daktarą Alkaitį ir atgal, kad mašiną teks būtinai plauti, nes greitai per apšnerkštą stiklą nebematysim kelio. Apie žuvusias varles tuo metu dar nežinau, jų nė nepastebėjom.

Netrukus paaiškėja, kad universitetiniame miestelyje Davise yra dvi rimtos problemos: studentai ir varlės. Kiaurą naktį į „Best Western Hotel" kambarį pro langą veržėsi girtų studentų dainos, tranki muzika, spigūs riksmai ir dūžtančio stiklo garsas. O per pusryčius, laukdamas Alkaičio, vietos laikraštyje perskaičiau apie varles. Pasirodo, greitkelyje jų žūsta tiek daug, kad vietos valdžia dar 1995-aisiais išgręžė pylime kelis tunelius ir išleido keturiolika tūkstančių dolerių, kad tos galėtų saugiai kirsti kelią. Bėda ta, kad varlės atsisakė naudotis požeminiais keliukais: arba nežinojo, arba bijojo į juos lįsti. Valdžia nenuleido rankų - apšvietė tunelius elektra, bet elektros lemputės taip juos įkaitino, kad daugybė varlių žuvo nuo karščio, o kitas kitame gale pasitiko pulkai varliagyviais mintančių paukščių. Kas dėjosi vėliau - nežinau, nes atėjo mano pašnekovas, tad straipsnio skaityti nebaigiau.

Alchemijos daktaras

Saulius Alkaitis, vulkaniškas septintą dešimtį įpusėjęs vyras, gerai dera Daviso studentų ir varlių kontekste. Šortai ir sportbačiai, nesustabdomu srautu besiliejantys žodžiai, radikali nuomonė turbūt apie viską pasaulyje: politiką, ekonomiką, ekologiją, Ameriką, Lietuvą, Rusiją, Kiniją, mitybą, Vakarų ir Rytų mediciną bei filosofiją, genetiką, energetiką, evoliuciją, revoliuciją, istoriją, hipių judėjimą (Alkaitis, aišku, buvo jo narys), na, ir, suprantama, kosmetiką. Visas šias temas spėjame apžvelgti per pirmą susitikimo valandą, nors tarp saulės energijos ir Amerikos imperializmo esame priversti įterpti pusryčių paieškas. Padavėjas kažkodėl nunešė mūsų maistą dviem studentams, o šie, nieko neklausinėdami, jį suvalgė ir išėjo nesumokėję.

Saulius gimė Lietuvoje, bet lietuviškai šneka ne itin gerai, nors „laba diena" ištaria be akcento. Kalbamės angliškai. Tiksliau sakant, aš neturiu kur įterpti savo trigrašio, tad daugiausia klausausi. Man taip net geriau: galiu stebėti ir vertinti. To čia ir atvažiavau.

Po pusryčių turiu aiškią nuomonę. Jeigu reiktų trumpai apibūdinti Saulių kaip mokslininką, pasakyčiau: alchemijos daktaras. Jis, pavyzdžiui, pateikia atsakymą man dar nė nebaigus klausimo. Klausiu: „Ar tikite, kad ...", o jis, nelaukdamas klausimo pabaigos, iškart pareiškia, kad yra realistas ir apskritai niekuo netiki, jei nėra mokslinių duomenų. Tačiau taip pat tvirtina, kad visi žmonės turi auras ir iš šių galima spręsti apie jų sveikatą.

Apgalvota viskas, neužmiršta nieko

Odos būklė, pasak Alkaičio, daug pasako apie žmogaus savijautą. Švytinti rodo sveikatą. Tokia oda patraukli erotiškai, ir nesvarbu, kokia lytis, rasė ar amžius. Vienintelė priemonė siekiant padaryti ją švytinčią yra organinė kosmetika: kremai ir losjonai, pagaminti iš natūralių žaliavų, daugiausia - iš laukinių augalų. Kaip tik tokius kremus (koks sutapimas!) dr. Alkaitis maišo savo laboratorijoje.

Kita išvada, kuri peršasi bendraujant su šiuo žmogumi, yra ta, kad jis - akivaizdus verslininkas. Jo pilna ne tik prie pusryčių stalo, bet ir internete: Dr. Alkaitis, visame pasaulyje parduodama kosmetikos linija „Dr. Alkaitis", naudingi biografiniai duomenys, asmeninės pažiūros, nuomonės, kalbos, reklamos (supermodelis Gisele Buendchen žurnale „InStyle" tvirtina, kad kiekviena moteris privalo vartoti linijos „Dr. Alkaitis" paakių kremą). Net ir bendraudamas asmeniškai, jauti, kaip jis bet kurią temą suka savo gaminio naudai. Ar kalbėtum apie gamtosaugą, energetiką, ar apie kokią kitą globalią problemą, visa tai kažkaip siejasi su dieniniu ir naktiniu „Dr. Alkaitis" kremais.

Paties daktaro ego į akis pernelyg nekrenta. Svarbiausia - kremas. Alkaitis turi strategiją. Jis neperša savo gaminių, nemini pavadinimų, nieko konkrečiai nežada, neskuba tvirtinti, kad, pasitepus „Dr. Alkaitis" kremu, oda pradės švytėti ar kad tie gaminiai išgydys tūkstančius negalavimų. Jis tik kalba apie mūsų visuomenės prisirišimą prie sintetinių chemikalų, apie didėjantį vėžio ir kitų ligų plitimą, apie nūdienos neva „natūralią" kosmetiką, apie organiškai auginamus augalus, neužterštą gamtą, jūros gelmių gyventojus, tyrą vandenį ir t.t. Apie savo gaminius daktaras tik tarstelės: „Pabandykit." Tačiau jūs jausite, kad visas pokalbis nelyginant į taikinį skriejanti strėlė artėja prie „Dr. Alkaitis".

Apgalvota viskas, neužmiršta nieko. Mūsų susitikimui baigiantis, Saulius įteikia tekstą - jo paties iš anksto parengtą interviu su tariamais žurnalistais. Čia ir visi klausimai, kuriuos daktaras norėtų išgirsti, ir išsamūs atsakymai, su kuriais norėtų supažindinti žmones. Atsitiktinumui ir spontaniškumui dr. Alkaičio pasaulyje nėra vietos. Jis turi savo uždavinių, siekia savo tikslų ir stengiasi kontroliuoti visus aspektus.

Alternatyvus viralas

Aš turiu savų tikslų. Man Saulius Alkaitis įdomus kaip personažas, ypač ekologiškai pamišusios Kalifornijos (kur knibždėte knibžda visokio plauko alternatyvių asmenybių, kur prasidėjo dvasinis kosminio humanizmo sąjūdis, "Naujojo amžiaus" judėjimas, kur klestėjo tikėjimas gydomąja kristalų galia, „Viskas Viename", „Protas-Kūnas-Dvasia", alternatyvioji medicina, archajinė astronomija, Gajos filosofija, astralinė projekcija, holistinės sveikatingumo teorijos, paprasto gyvenimo koncepcija, scientologija) kontekste. Visa tai čia kunkuliavo ir liejosi į pasaulį septintąjį dešimtmetį. Man įdomu, kokiais pavidalais dabar egzistuoja tada išsiliejęs viralas. Saulius Alkaitis to nežino.

Po pusryčių važiuojame į jo laboratoriją vakariniame Sakramento priemiestyje tuo pačiu greitkeliu Nr.80. Dabar jau įdėmiai stebiu kelią. Saulius Alkaitis vairuodamas, atrodo, nesutraiškė nė vienos varlės. Laboratorija erdvi, švari ir šviesi. Čia, kaip ir dera, - šimtai buteliukų, dėžučių, paketų, konteinerių su įvairiomis žaliavomis iš viso pasaulio. Aromatų mišinys toks stiprus, kad netrukus pradeda šiek tiek svaigti galva. Vyrauja levandos ir simondsijos. Pasienyje - vandens filtravimo aparatai. Ant stalų - krūvelės vaistinių augalų ir jų maišymo grafikai. Saulius Alkaitis velkasi baltą chalatą ir akyse virsta tarptautiniu dr. Alkaičiu. Kad nebūtų abejonių, ant chalato ties krūtine išsiuvinėta „Dr. Alkaitis", nors nuogos blauzdos išduoda kalifornietį. Aš tuo metu apžiūrinėju knygų lentyną. Maždaug, kaip ir tikėjausi: Richardo Avedono fotografijų albumas „Amerikos vakaruose", leidinys su Alice šaltinių apylinkių peizažais, pakavimo dizainas Japonijoje, rytietiškų senienų kolekcionavimas, rytietiški kilimai, knyga apie miegamąjį ir vonią, Davido N. L. Nelsono ir Michaelo M. Coxo „Lehninger principles of biochemistry", molekulinė ląstelės biologija, „Gyvenimas žemėje", molekulinė genų biologija, „Genetika" (antras leidimas), fizikinė chemija, Charleso Dickenso romanas „Davidas Koperfildas", du tomai finansų vadybos, Saulės sistemos fizika ir chemija, monografija apie imunologiją... Šalia stovinčioje stiklo spintoje - rytietiškos keramikos dirbiniai. Be Alkaičio, laboratorijoje paprastai dirba dar penki žmonės, bet šiandien yra šeštadienis, tad nieko daugiau nėra.

Dr. Alkaičio kosmetikos reklaminis šūkis: „Jei negalite to valgyti, netrinkite į odą." Pagalvoju, kad yra nemažai naudingų ir visiškai organiškų medžiagų, tarkim, gyvačių nuodai ar kamparas, kurių į burną vis dėlto neimčiau. Pagaliau visiškai natūralus produktas yra nafta, iš šios gaminamas vazelinas... Tačiau ir vėl neturiu kada įterpti savo trigrašio. Į diskusiją įsivelia mano asistentė, ji irgi labai skeptiškai nusiteikusi. Kad parodytų, jog kalba netuščiai, Alkaitis leidžia atidarinėti buteliukus ir viską ragauti, paskui pasisodina mano asistentę ir ima tepti ją kremais. Aš tuo tarpu sukiojuosi prie didelio konteinerio, kuriame - vynuogių spiritas, o jo skonis ir kvapas visai kaip grapos, ir galvoju, ką gi iš tikrųjų dr. Alkaitis pardavinėja? Juk ne šį taip gerai kvepiantį vynuogių spiritą, simondsijas, alijošius, sezamus, rozmarinus ir dilgėles, ar ne?

Integratrono dovanota jaunystė

Prisimenu kitą pamokomą savo kelionę į dykumos gyvenvietę Landers (apie 150 km nuo Los Andželo), kur stovi Integratronas - medinis kupolas, primenantis observatoriją ar planetariumą. Statinys yra 11,5824 m aukščio ir 15,24 m skersmens. Kaip man paaiškino Integratrono darbuotojas, kiek pagyvenęs alternatyviosios medicinos studentas D., skersmens skaičius - ne atsitiktinis. Tiek esą siekia žmogaus aura. Šio statinio autorius - inžinierius George'as Van Tasselas. Anot jo, Integratrono tikslas - suteikti jaunatviškos energijos žmogaus ląstelėms ir taip pailginti gyvenimą. Žodžiu, tai - atjauninanti mašina. (Anksčiau kaip organizmo atjauninimo priemonė minėta elektros energija. Mūsų dienomis tai jau -tik energija. Jokio ryšio su banaliais voltmetrais ir ampermetrais.)

Van Tasselas dirbo bendrovėse „Howard Huges" ir „Douglas Aircraft" lakūnu bandytoju, vėliau - „Lockheed" aviacijos inžinieriumi. 1947-aisiais šis žmogus metė darbą ir apsigyveno oloje prie Giant Rock, milžiniško akmens, laikomo didžiausia pasaulyje atskirai gulinčia uola. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Van Tasselas ten medituodavo ir, kaip pats sako, užmezgė ryšį su NSO. 1953-iųjų rugpjūtį ten neva atskrido lėkštė iš Veneros, ateiviai jį pažadino, pasikvietė į laivą ir tiesiai į galvą perdavė, kaip atjauninti organizmo ląsteles. Integratrono brėžinius Van Tasselas irgi gavo iš ateivių tiesiai į galvą, bet statant labai pravertė N. Teslos ir kitų elektromagnetikos pionierių idėjos.

Integratrono vieta - svarbi jo veikimo dalis - parinkta atsižvelgiant į sudėtingą įvairių veiksnių derinį: Žemės magnetinį lauką, ryšį su Egipto piramidėmis ir Giant Rock. Van Tasselas tvirtino magnetometrais nustatęs, kad apie tą akmenį kelių mylių spinduliu sukasi milžiniškas magnetinis sūkurys. Anot jo, labai sunki uola, spausdama granito kristalus, sukelia pjezoelektrinį efektą, o tai savo ruožtu sukuria stiprų magnetinį lauką. Van Tasselas su šeima kasmet rengdavo NSO gerbėjų suvažiavimus prie Giant Rock, vien 1959-aisiais ten apsilankė vienuolika tūkstančių žmonių. Ezoterikas parašė nemažai knygų apie keliones laiku ir apie atjaunėjimą. Ilgainiui jis vis dėlto atsisakė šių suvažiavimų. Tai įvyko septintąjį dešimtmetį, kai prasidėjo hipių judėjimas. Jau minėtas Integratrono darbuotojas man paaiškino, kad šią vietą užplūdę hipiai nenorėjo klausytis apie keliones laiku ir NSO. Jie atsivežė LSD ir patys buvo kelionių laiku ekspertai, turintys ką papasakoti Van Tasselui.

Kai apsikarstęs fotoaparatais išlipau iš mašinos prie Integratrono, iš Niujorko atvykusi grupė kaip tik buvo pradėjusi keturiasdešimt penkių minučių atsijauninimo sesiją, tad kurį laiką turėjau pasišlaistyti aplinkui. Pavėsyje pasišnekėjau su alternatyviosios medicinos studentu. Neatrodė, kad Integratronas būtų jį itin atjauninęs - D. man labiau priminė stiklelį išlenkti mėgstantį penkiasdešimtmetį. Atnešiau „Moters" numerį, kad žinotų, apie ką kalbu. „Lietuvoje gražios moterys", - atsiduso jis, pavartęs žurnalą. Paskui papasakojo, kaip veikia Integratronas ir ką žmonės ten jaučia. Mūsų dienomis vien elektros lauko, kad atjaunėtum, neužtenka, tad procedūra dar papildyta kvarco puodų skambinimu. Tą garsą galėjome girdėti sėdėdami lauke. D. pasakojo, kad po procedūros Integratrone žmonės atsisako valgyti ir gerti. Atjauninančiame pastate jie jaučiasi tokie laimingi, kad nori likti ten visam laikui. „Tai čia geriau už seksą?" - klausiu aš. „Na, gal vis dėlto ne", - atsako D., vėl vartydamas lietuvišką žurnalą.

Seansas baigiasi, iš Integratrono išeina pirmieji grupės nariai. Man atrodo jauni, bet nežinau, kokie buvo prieš eidami vidun.

Vilties pardavėjai

Stovėdamas prie vynuogių spirito konteinerio galvoju, kad visos tos ekologijos, organikos, sveikos mitybos teorijos suteikia viltį, kad pavyks pabėgti nuo senatvės, irimo, vienatvės, mirties. Kažkada tokią viltį teikė elektra, atominė radiacija, kanalizacija, higiena ir vitaminai. Šiandien tai - ekologija, rytoj bus dar kas nors, nes viltis nemari. Tik žmonės nesiliauja sirgę, senę, mirę. Kaip Dylano Thomaso eilėraštyje: „Mylintieji mirs, tik meilė niekada."

Mes trokštame turėti viltį. Mes ateiname ir prašome: „Sauliau Alkaiti, būk geras, suteik vilties." Saulius Alkaitis apsivelka chalatą, ant kurio išsiuvinėta „Dr. Alkaitis", ir sako: „Gerai."

VIETA: butas Holivude, Kalifornijoje.

LAIKAS: 2009-ųjų pavasaris. Pirmadienio rytas.

Skamba telefonas. Pakeliu ragelį. Mano skeptiškoji asistentė sako: „Tu, žinoma, juoksies. Aš ir pati negaliu patikėti, bet atrodo, kad tai padeda, tai iš tiesų veikia."

„Kas padeda? Kas veikia?" - klausiu aš.

„Dr. Alkaitis. Jo kosmetika."

Padedu ragelį ir galvoju apie varles, atkakliai bandančias pereiti šešių juostų greitkelį Nr.80.