Nori skristi? Gerai

Kai mano sūnus paklausė, ką labiau norėčiau mokėti - skristi ar teleportuotis, net nesusimąsčiau. Žinoma, skristi. Kas gali būti nuostabiau už nesvarumo būseną, kokią kartais pavyksta patirti sapnuose? Jau beveik buvau praradusi viltį išmokti skraidyti, kol vieną dieną mane apvilko kosmonauto kostiumu, ant liemens pririšo dvylika kilogramų švino gabalų ir įmetė į jūrą. Manote, šį tekstą diktuoju mediumui per spiritizmo seansą? Ne, esu gyva (kad neprigirdžiu viena ausimi, nieko tokio) ir prie krūtinės spaudžiu blizgantį CMAS naro pažymėjimą.

Agnė Gintalaitė

Rytas Hurgadoje, Egipto kurortiniame mieste. "Normalūs" turistai tyrinėja savo skrandžio galimybes sukdami ratus aplink švedišką stalą, paskui lėtai slenka ant gultų po skėčiais arba gulasi ant smėlio, o pilvus nuleidžia į specialiai tam iškastas duobutes. Mes stovime prie medinio namelio su užrašu "Nardymo centras" ir trisdešimties laipsnių karštyje mėginame savo kūnus įbrukti į guminius kombinezonus - vadinamuosius šlapius kostiumus. Moterys gailisi, kad neįsitrynė anticeliulitiniu kremu, juokauja, kad jis po tokia guma veiktų neįtikėtinai. Tačiau akivaizdu - juokas dirbtinis, iš tiesų mus kausto siaubas. Kaukės, žarnelės su sraigteliais, varžteliais ir "čiulptukais", pro kurias turėsime kvėpuoti po vandeniu. Oro trūksta jau dabar...

Kadangi mes - ne šiaip sau komanda, o žurnalistai, pamokai pasirengėm: apie nardymą žinome beveik viską. Tiksliau sakant, žinome visas tas siaubingas istorijas apie paliktuosius jūroje ir suėstuosius ryklių (matėme filmų) ar nuskendusiuosius (skaitėme internete). Ramina tik tai, kad besąlygiškai pasitikime savo instruktoriumi - Lietuvos povandeninio sporto federacijos pirmininku Aurelijumi Kinu. Jis, paklaustas apie mus jaudinančius pavojus, linksmai nusišypso ir prisipažįsta, kad iš lietuvių žurnalistų atviroje jūroje yra palikęs tik vieną - LNK operatorių Gintarą. Tai, žinoma, buvo nelaimingas atsitikimas, mat, sugedus suspausto oro srovės reguliatoriui, operatorius turėjo iškilti ir taip atsiskyrė nuo grupės. Tačiau viskas baigėsi gerai - Gintaras buvo rastas ir išgelbėtas...

Pirmas kartas

Baltas laivas skrodžia Raudonosios jūros bangas, horizonte dingsta Hurgados pastatų ir smėlio kopų siluetai. Netrukus mums, jaukiai įsitaisiusiems ant saulutės antro aukšto denyje, prasideda pirmoji paskaita. Mokomės pagrindinių naro kalbos ženklų: rutuliukas iš nykščio ir smiliaus - viskas gerai, linguojantis delnas - kažkas ne taip. Dar svarbu žinoti, kad užgulusias ausis reikia „prasipūsti" užspaudus nosį. Pirmąkart neriant su instruktoriumi tiek žinių beveik užtenka.

Laivas sustoja, rengiamės nerti. Mūsų grupės vyrai šypsosi, žiovauja, varto akis ir kitaip demonstruoja, kad jiems visiškai nebaisu, o gal net nuobodu. Moterys kalena dantimis, isteriškai kvatoja, kai kurios (atrodo, ir aš) dreba ir garsiai verkšlena. Paskui viskas vyksta kaip sapne. Per keletą sekundžių pamiršti, kad kvėpuoji tik pro burną, o po vandeniu tai daryti lengviau nei sausumoje. Koralinio rifo reljefas, tūkstančiai žuvų užburia, o nesvarumo jausmas svaigina, vilioja nerti giliau. Baimė dingsta, norisi paleisti instruktoriaus ranką ir leistis tolyn, tolyn į saldžią nežinomybę.

Kaltas charakteris - kaip visada

Jau vėliau, ramiai besišnekučiuojant, mūsų instruktorius Aurelijus patvirtino mano pastebėjimus ir padėjo išskirti vyrų ir moterų nardymo ypatumus. „Moterys baikštesnės, tačiau, jei instruktorius sugeba nuteikti ramiai, viską paaiškina, sudėlioja į lentynėles, daugelis norinčiųjų nesunkiai tampa profesionalėmis ir net pamėgsta pačios mokyti kitus, perteikti savo patirtį. Tačiau jei kas nors neaišku, kelia abejonių, nardo nedrąsiai, jaučiasi nejaukiai. Bet įsidrąsinusios tampa pastabesnės už vyrus. Šie drąsesni, greičiau perpranta nardymo pagrindus, tačiau nuolat pervertina savo jėgas, o tai - tiesiausias kelias į nelaimingus atsitikimus."

Pasak Aurelijaus, labai svarbu pasitikėti instruktoriumi. "Moterys linkusios prisipažinti, kad bijo, taip perkelia atsakomybę man. O vyrai paprastai pasikliauja tik savimi. Tačiau su baimėmis, jei neišsakysi jų, jei nepasitikėsi instruktoriumi, nesusitvarkysi. Deja, tokio charakterio žmonėms sunkiai sekasi išmokti nardyti." Mūsų grupės vyrai neatrodė išsigandę. Ar tikrai jiems nebuvo baugu, juk pirmą kartą nerdamas turi pasipriešinti savisaugos instinktui? Fiziologiškai jauti, kad kūnas nenori atsidurti neįprastoje terpėje, o protas, vedamas pažinimo troškimo, mėgina nugalėti fiziologiją. Kas laimės - instinktai ar smalsumas?

Pasak Aurelijaus, savo baimes slėpti labiausiai linkę vyrai: jei paklausi, ar viskas gerai, atsako, kad gerai, nes bijo būti išjuokti, bet susikuria šimtus melagingų priežasčių - ausys „neprasipučia", galvą skauda, svorio per mažai - ir nardyti atsisako. O galėtų prisipažinti, kad kai kas gąsdina, ir jiems būtų suteikta pagalba tas baimes išsiaiškinti ir įveikti. Vyrai trokšta panirti kuo giliau, pasiekti rekordą, rizikuoti. Moterys nori aiškumo, ramybės ir grožio. Prieš leisdamosi į nuotykį, pasveria visus "už" ir "prieš". Jei nėrimas pavojingesnis, pasidomi, kas bus grupės lyderis: jei juo pasitiki, ners, jei ne - ne. Arba paklausia: "Ar man nerti?" Tai yra perkelia atsakomybę. Vyrai sako, kad nori, net jei nenori, nes jiems svarbu, ką chebra pasakys. Žinoma, yra ir tokio charakterio moterų, tačiau jų daug mažiau nei vyrų nori nerti giliai.

Nei anksti, nei per vėlai

Pats grožis - panirus tik dešimt ar penkiolika metrų, giliau nerti įdomu dėl nuskendusių laivų, įdomių uolų. Daugelis mėgstančiųjų paviršinį nardymą teigia, kad nėra jokio skirtumo - nerti giliai ar plaukioti paviršiumi: juk matai tas pačias žuvis, tą patį rifą. Tačiau labai svarbu ne tik tai, ką matai, bet ir tai, ką jauti. Besiveržiantieji gilyn tiesiog trokšta kitokių pojūčių. „Kartais sakau: „Chebra, einam, susipažinsite patys su savimi." Juk į vieną klasę susirinkę pradinukai irgi atrodo vienodi, o paskui... Panėrus, kaip ir kalnuose, išryškėja žmogaus vidinės savybės, tikrasis jo veidas. Neapgausi nei savęs, nei kitų. Todėl vyrui ir žmonai pirmą kartą neleidžiu nerti kartu: nes abu yra pradinukai, būna juokingų situacijų. Pavyzdžiui, vyras aiškina žmonai ir ją moko, nors akivaizdu, kad pačiam sekasi dar prasčiau ", - pasakoja Aurelijus.

Pati vyriausia instruktoriaus mokinė buvo 55-erių metų finansininkė: visą gyvenimą ji dirbo sėdimą darbą, plaukti nemokėjo. Pasirodo, vadovas, prieš išleisdamas atostogų, liepė moteriai panerti. Ši prisipažino, kad daro tai tik dėl to, kad davė žodį: „Nersiu pirmą ir paskutinį kartą, nes turiu įvykdyti pareigą. Iš tikrųjų visiškai nenoriu, siaubingai bijau: plaukti nemoku, be to, vaikystėje esu skendusi." Laikoma instruktoriaus už rankos, moteris panėrė. Lėtai, bet tvirtai. Po pietų jam prisipažino - jei labai netrukdytų, norėtų dar kartelį... O po dviejų dienų atėjo nardyti su draugėmis: šioms jau buvo papasakojusi, kaip nerti lengva ir visai nebaisu.

Vaikams mokytis nardyti galima nuo keturiolikos metų, jaunesniems - tiesiog įkišti į dantis kandiklį ir panardinti metrą, o patį laikyti vandens paviršiuje. Negaliu patikėti, kad galima nardyti nemokant plaukti, tačiau, pasak Aurelijaus, maždaug du procentai narų pirmiausia išmoksta nardyti, o plaukti - paskui, tarsi savaime.

Nuotykiai, išgydantys depresiją

Man atrodo, kad gyvendamas žmogus ilgainiui tarsi ištirpsta buityje. Sensti, ir pojūčiai silpnėja, maistas nebeatrodo toks skanus, nebūna nei pernelyg linksma, nei pernelyg liūdna. Panirus atgimsta prisnūdę pojūčiai: jie tampa stiprūs ir viską užgožiantys kaip vaikystėje. Prieš nerdamas bijai kaip vaikas, o išnėręs negali nustoti juoktis. Adrenalinas - geriausias vaistas nuo visų ligų. Pamiršti, kad gali skaudėti galvą, trūkti jėgų, dieną dingsta mieguistumas, o naktį miegi giliai kaip kūdikis.

Išnirę į realybę, trumpam turėjome pamiršti romantiką - reikėjo kibti į mokslus, juk ketinome tapti narais. Viešbučio lauko baseine atlikinėjome juokingus pratimus: mokėmės reguliuoti "plūdrumą", po vandeniu nusiimti ir vėl užsidėti įrangą, keistis kaukėmis, verstis kūlversčiais ir iš apačios stebėjome besipliuškenančius turistus. Vakarus leidome klasėje, prie lentos, aiškindamiesi oro sudėtį, mokydamiesi įvertinti ir atpažinti gresiančias traumas.

Savaitė prabėgo kasdien po du kartus panyrant jau į jūros gelmes. Išlipę iš laivo, vaikščiodavome svyruodami, plačiai statydami kojas - kaip seni jūrų piratai. Net kai grįžome į Lietuvą, dar kelias dienas siūbavo darbo stalas. Ilgainiui kaip musė į barščius vėl įkrenti į rutiną. Saulės apšviesto jūros paviršiaus vaizdas iš apačios pasimiršta. Realybėje patirtas skrydžio pojūtis grįžta į sapnus... Savo povandeniniais laimėjimais net nebesinori girtis. Neabejoju - kai pakuosiu daiktus rengdamasi į kitą kelionę, naro sertifikato prireiks.

Trumpas dosjė

*Kas? Aurelijus Kinas (35 m.) - Lietuvos povandeninio sporto federacijos pirmininkas.

*Profesinis kelias. Muzikos mokytojas, teisininkas, gidas, profesionalus nardymo instruktorius, kelionių agentūros vadovas.

*Nardymas. Nardymu A. Kinas užsikrėtė prieš aštuonerius metus keliaudamas po Malaiziją. Nuo tada nuolat nardė, kėlė kvalifikaciją ir tapo profesionalu.

*Veikla. Šiuo metu Aurelijus užsiima turizmo bendrovės „TopTur" plėtra, organizuoja egzotinės keliones. Į jų programą būtinai įtraukia tarptautinius CMAS nardymo kursus, nardymą. Profesionaliai filmuoja povandeninį gyvenimą. Trumpuose filmukuose galima pamatyti ne tik ryklių, murenų, besitreniruojančių narų, bet ir po vandeniu atmerktomis akimis plaukiojančią jo trejų metų dukrytę.

Nuotraukos - Agnės Gintalaitės, Tatjanos Novikovos, Algio Kriščiūno.