Neiššifruoti Sirijos dantiraščiai

„Pirmąkart į Siriją užklydome netyčia, atostogaudami Kipre - kai šioje mažoje gražioje saloje ėmėme nuobodžiauti. Tai buvo tikra avantiūra, mat tada Sirijos pašonėje vyko karas tarp Libano ir Izraelio. Mūsų bagažą oro uoste nuodugniai iškratė, bet daugiau jokių keblumų nepatyrėme. Na, išskyrus tai, kad Sirijoje palikome savo akis ir dalį širdies. Kitąmet grįžome jų pasiimti, tačiau supratome: esame užburti šios šalies, ir ji taip paprastai mūsų nepaleis. Kitą vasarą, subūrę grupę bendraminčių ir gerai apgalvoję maršrutus, Sirijoje praleidome porą savaičių. Įspūdžius virškiname iki šiol. Šis kraštas - kaip pasakiškas sapnas, kurio simboliai įmenami anaiptol neišsyk. Kaip dantiraštis - šio mįslėms iššifruoti nepakanka gyvenimo," - pasakoja VGTU docentė Jūratė Norkienė.

Arbata dykumoje penktą valandą ryto

„Paskutinės kelionės metu nuotykį patyrėme vos išsilaipinę naktį Damasko oro uoste. Dar neprašvitus, gidas Nabilis mus, apsnūdusius, veik miegančius (iš Prahos skridome pernakt), tiesiai iš lėktuvo sukišo į autobusą su visu bagažu ir išvežė į dykumą. Čia ir sutikome pirmąjį Sirijoje saulėtekį. Gnybomės į šlaunis: nė gyvos dvasios, bekraščiai smėlynai, išdžiūvusių upių vagos, kylantis ugninis saulės diskas. Jei ne nuorodos "Irakas", "Palmira", patikėtum, kad išsilaipinai Marse.

Iš ten buvome nuvežti į viešbutį "Zenobia Desert Palance" ("Zenobijos dykumos rūmai") dykumos vidury. Tie rūmai - joks dangoraižis, o... palapinės: erdvios, dvivietės, su įprastais vonios kambariais, tik vietoj grindų - asla. Viešbučio teritorija apkasta grioviu, kad netoliese besiganančios beduinų (dykumos gyventojų, klajoklių gyvulių augintojų)avys neužklystų į svečių apartamentus. Dvi naktis galėjome gėrėtis dangumi. Jokių šviesų aplink, gal todėl žvaigždės atrodo ranka pasiekiamos, ryškios, didžiulės... Anot alavitų (viena musulmonų šiitų atšaka, atsiradusi IX a., jai priklauso 10 proc. Sirijos tikinčiųjų), teisuolių sielos po mirties tampa žvaigždėmis, o nusidėjėlių pereina į gyvūnus. Dievaži, čia gali tuo įtikėti!

Po dykumą smagiai važinėjomės keturračiais motociklais. Jokių kelio ženklų, kelių policijos ir apskritai jokių kelių, ką jau kalbėti apie pėsčiuosius. Kupranugariai pasirodė ne toks patogus transportas: baisiai krato, nėra kondicionieriaus, o naktimis maudžia šlaunų raumenis.

Svečiavomės beduinų namuose. Kilimais išklotoje, bet šiaip kuklioje palapinėje gėrėme arbatą ir klausėmės monotoniškos muzikos. Beduinės nedengia veidų, tad visi mūsų vyrai spoksojo į laukinio grožio jaunuolę.

O moteris labiausiai nustebino virtuvės palapinė su mums įprastomis spintelėms ir... automatine skalbimo mašina. Juk aplink neregėjome nė vieno elektros stulpo! Elektrą, matyt, gamina vietinis generatorius, o vanduo išgaunamas iš 80 m gylio artezinio gręžinio. Vakare šeimininkai surengė mums tradicines beduinų vaišes: patiekė keptą ėriuką su lęšiais ir riešutais. Mėsytę, kol varvinome seilę, šeimininkas čia pat pirštinėtomis rankomis mikliai atskyrė nuo kaulų. Beje, vietos vyrukams, labai patiko, kaip šoko beduinėmis persirengusios mūsų merginos."

Kelionės laiko mašina

„Sirijoje dažnai užsimiršti, kokiame amžiuje gyveni. Sostinėje Damaske papietauti užėjome į prabangiuose rūmuose po žeme įsikūrusį restoraną (čia grožėjomės ir dervišų šokiais). Šie - ne specialiai pakasti: tiesiog po Damasko grindiniu yra kitas - senesnis - Damaskas. Tokia visa Sirija: keliaudamas po ją, judi ne tik tolyn, horizonto link, bet ir gilyn, į amžių glūdumas, nuolat kursuoji ten atgal vertikaliai. Kultūra čia lipa ant kultūros, civilizacija glūdi po civilizacija, negyvas miestas stūkso šalia gyvo. Tiesa, dauguma sirų, ypač klajokliai beduinai, istorijos paminklams abejingi, nes su jais visiškai nesusiję. „Griuvėsiai" vietiniams rūpi tiek, kiek galima išpešti naudos iš turistų. Valdžia irgi tai suprato, tad mielai įsileidžia užsienio archeologus. O šiems Sirija - tikra Meka: archeologijos specialistai iš viso pasaulio čia jau pasidaliję teritorijas.

Damaske gausu įvairių kultūrų, kvapų, spalvų, gyvenimas virte verda, tik... ant lėtos ugnies. Nejučia perjungi pavarą ir imi skonėtis akimirka. Skirtingos kultūros susipina, mainosi, keičia viena kitą. Tai iliustruoja ir aštuoneri miesto vartai: šešeri - antikinės, dveji - islamo architektūros kūriniai. Pratisą muedzino iš minareto riksmą, kviečiantį musulmonus maldai, netrukus pasiveja krikščionis į pamaldas šaukiantys varpo dūžiai.Mieste yra didelis krikščionių kvartalas, čia moterys vaikšto neužsidengusios galvos. Čia pat - Isos (taip arabai vadiną Jėzų) minaretas: Kristų musulmonai garbina kaip vieną iš pranašų. Vakare mečetės apšviečiamos smaragdo žalumos šviesa, tad matosi iš tolo. Dieną naktį jų kiemuose knibžda maldininkų iš įvairių musulmonų kraštų: iš kurių, galima atskirti pagal drabužius. Vieni išalkę užkandžiauja, kiti, atsirėmę į sieną, snaudžia."

Nenuplėšta karalienės Zenobijos garbė

„Palmyrą pasiekiame kupriais. Šį vieną didingiausių antikos miestų (tada jis vadinosi Tadmoru), įstabią civilizacijos oazę dykumoje, III a. valdė išdidžioji karalienė Zenobija. Ji nepakluso Romos imperatoriui, tad karvedys Dioklecianas Tadmoru sugriovė, o ant griuvėsių pastatė šlovingąją Palmyrą su metropoliui būtinais atributais: pagrindiniu miesto prospektu (kardia magna), triumfo arka, senatu, teatru ir t.t. Dvylika kvadratinių kilometrų (!) puikiausiai išsilaikiusio senovės miesto! Sausas Sirijos klimatas - patikima architektūros konservavimo priemonė.

Taigi apie klimatą. Šiemet Sirijoje lankėmės liepą, taigi, natūralu, buvo karšta. Bet kas iš tikrųjų yra karštis, supratome tik atvykę į miestą Mari prie pat Irako sienos. 45 laipsnių karštis, pasirodo, pjauna panašiai kaip šaltis: čiumpa už gerklės, surakina į gniaužtus, neleidžia įkvėpti. Bandėme gintis skrybėlėmis, bet, dievaži, turbanai, skaros ir skraistės saugo labiau. Nuo karščio dykumoje gali pailsėti nebent naktį. Pasak mūsų gido Nabilio: "Not cold, but cool." (liet. k. „Ne šalta, bet jėga.")"

Maudynės Eufrate

„Mari karalystė, įkurta šumerų, mena vieną seniausių pasaulio kultūrų - Mesopotamijos (Tarpupio). Čia teka tas pats žilasis Eufratas, o žemiau, jau Irake, jis susilieja su Tigru. Siauriausioje upės vietoje stūksojo pora tvirtovių laivybai kontroliuoti - Halabija ir Zalabija.

Kol mes, moterys, ištvermingai grožėjomės jų liekanomis, vyrai, neištvėrę karščio, vogčia išsimaudė Eufrate. Tai sužinojęs, gidas Nabilis vos infarkto negavo: pernai šioje itin sraunioje upės vietoje nuskendo keli britai. Eufratas nūnai užterštas, tačiau nuo prancūzų statyto kabančio tilto matėme, kaip jame turškiasi vietinis jaunimas.

Pietaudami erdvioje Deir-ez-Zor (miestas prie Eufrato) lauko kebabinėje, susipažinome su sirietėmis (jokių čadrų, tačiau skarelės būtinos). Šios iš pradžių smalsiai dairėsi į mus nuo gretimo staliuko, bet netrukus mielai prisėdo paplepėti. Žinoma, kalbėjome ne apie abortų problemą. Moterų padėtis Sirijoje nusakoma dviem žodžiais: nėščia arba žindanti. Tačiau jos pačios tokia padėtimi, regis, visai patenkintos. Kadangi atsipalaidavusios viešai rūko kaljaną (šio duodama net vaikams patraukti), užguitos neatrodo. O puošiasi kasdien! Net beduinės į darbą pustosi lyg šį šventę. Ir gimstamumo problemų Sirijoje nėra. Po Pirmojo pasaulinio karo šalyje buvo 1,5 mln. gyventojų, šiuo metu - 18 mln., t.y. 12 kartų daugiau."

Laisvė liesti

„Dykumoje kolektyviai patiriame sukrečiantį regėjimą: tiesiog iš smėlio išnyra didingi Resafos griuvėsiai. Šis miestas, klestėjęs helenizmo laikais kaip Sergiopolis, buvo viena reikšmingiausių Didžiojo šilko kelio stočių. Akį traukia puikiai išsilaikiusi Šv. Sergijaus bazilika ir vandens talpyklos. Pasiekiame Alepą, buvusią Sirijos sostinę (šalies šiaurės vakaruose) - vieną seniausių lig šiol gyvenamų miestų Žemėje. Arabiškai šis miestas vadinasi Halab al-Sahba. Gana pasakyti, kad čia savo kaimenes ganė Abraomas.

Atsidūrę Ebloje esančioje balto akmens tvirtovėje, sužinome, kad šis bronzos amžių menantis miestas garsus ne tik auksu siuvinėto šilko, inkrustuoto medžio gamyba, bet ir seniausiais pasaulyje rašmenimis. Čia atrasta apie 8000 dantiraštiniu šumerų raštu parašytų lentelių, jas mokslininkai iššifravo tik XIX amžiuje. Ebloje mėtosi atviri akmeniniai sarkofagai. Sirija tuo ir nuostabi, kad gali eiti, kur nori, užsikarti, kiek nebijai, viską liesti rankomis, gali net palaižyti, galop nuvargęs - prisimatuoti sarkofagą ir jame pamedituoti... Ir niekam neužkliūsi. Jokio muziejaus kvapo, piktų tarnautojų, tvorelių, lentelių. Jokių žmonių bandų, šuoliuojančių paskui šūkaujančius gidus: "Neatsilikite! Paskui mane!" Toks tas laukinis, dar neįrėmintas Sirijos kultūros žavesys."

Tamplierių palikimas

„Ką bendra turi viduramžiais Sirijoje gyvenę arabai ir lietuvių gentys? Ogi ir tie, ir anie buvo mėtyti vėtyti kryžiuočių. Skirtumas tas, kad kryžiuočiams šio krašto klimatas patiko labiau nei Lietuvos lietūs: Tamplerių ordinas pristatė čia tokių didingų akmens pilių, lyg būtų ketinę po Kryžiaus žygio negrįžti į gimtąją Prancūziją. Viena tokių - ant aukšto kalno stūksanti Krak des Chevalliers, idealus vadinamojo tamplierių stiliaus pavyzdys. Nesugriauta, nes niekada ir nepaimta. Tokia milžiniška, kad maisto jos rūsiuose pakaktų 5 mėnesiams. Negalėjome atsižiūrėti. Kryžiuočiai paliko ją be mūšio - išsiderėję atiduoti sultonui Saladinui mainais už savo gyvybes.

Sirijos musulmonai turi ir savo Vytautą - legendinį Saladiną, didvyrį, išvijusį kryžiuočius. Vien tik jo vardas įvarydavo atėjūnams baimės. Apsiausti sultono kariuomenės, kryžiuočiai pasiduodavo be mūšio. Garsiojo karžygio Saladino pilis stūkso Latakijos regione prie Viduržemio jūros, ant veik vertikalios uolos."

Gaivus Viduržemio krantas

„Rytų Sirija - dykumų zona, o štai Latakijos regionas vakaruose - žalias, derlingas, nuolat gaivinamas lietaus. Moterys čia rengiasi europietiškai. Lietus po dykumos saulės atrodo it dangaus mana. Čia vešėte veši sodai, puikiai dera medvilnė, tabakas, alyvuogės ir, beje, bulvės. Tokios didelės ir skanios, kad vos atsispyrėme siūlymams nusipirkti maišioką namiškiams dovanų. Cepelinų arabai nelipdo, o bulves, supjaustytas perregimais griežinėliais, verda aliejuje. Ne bulvių traškučiai, ne kepintos bulvytės: skonis nenusakomas! Čia ragavome ir nepaprastai gardžių nacionalinių salotų.

Aplankome priešistorinį Ugaritą netoli Latakijos. II tūkstantmetis pr. Kr., kanaaniečių karalystės sostinė. Čia atrastas seniausias pasaulyje raidynas ir pirmosios gaidos. Mar Muza - ant labai aukštos kalvos stypsanti buvusi romėnų tvirtovė, VI amžiuje perstatyta į vienuolyną (tokių architektūros metamorfozių Sirijoje - per akis). Užkopti į ją - tai itin drastiškai pasitikrinti sveikatą: tokiam žygiui ryžomės ne visi. Ko jau ko, o sveikatos Sirijos šventieji ir pirmieji krikščionys turėjo!

Vienintelė išvyka, kurios metu nelaidėme susižavėjimo šūksnių, o mandagiai slėpėme žiovulį ir tramdėmės nepradėję prunkšti, buvo parodomoji ekskursija į Deiratėją "iš viršaus nuleistu" maršrutu. Atvykę į šį elitinį uždarą miestelį (iš čia berods kilęs šalies premjeras), pasijutome grįžę 40 metų atgal. Tarsi ano - sovietinio - meto Turniškės, tik nepalyginti prabangesnės. Erdvūs, tušti kultūros rūmai, nukabinėti Sirijos prezidento ir jo įpėdinio sūnaus portretais, pavyzdiniai senelių namai su išblizginta virtuve, iš kurios nesklinda jokie kvapai, biblioteka su knygomis neprapjautais lapais. Šį pastatą pastatė vienas partijos šulų savo motinos garbei. Keista, apartamentuose sutikome vienui vieną senutę. Gal tai ji ir buvo?"

Iš šventųjų gyvenimo

„Sirija nenuspėjama. Vyksti į musulmonišką šalį, o atrandi krikščionišką, kur gausu seniausių švenčiausių relikvijų. Čia - diktatūra, Rytų despotijos koloritas, tačiau tikratikiai (taip save vadina musulmonai) nepjauna "netikėlių", t.y. išpažįstančiųjų kitą tikėjimą. Fanatizmu nedvelkia, sirai didžiuojasi, kad jų šalyje įvairių tautų ir tikėjimų žmonės sugyvena taikiai.

Po šį kraštą keliauja krikščionys piligrimai, juk krikščionybės lopšys - čia pat, iš jo išsiritę gyveno, kankinosi, o vėliau šventaisiais tapo pirmieji krikščionys. Damaske yra Šv. Ananijaus bažnyčia - to paties, kuris Barados upėje pakrikštijo šv. Paulių. Netoli Alepo stūkso stulpas, ant kurio šv. Simeonas Stulpininkas praleido 42-ejus asketiško gyvenimo metus. Tas stulpas stebuklingai augo, kol galop pasiekė 20 metrų aukštį. Garsas apie nepriekaištingą Simeono reputaciją ir dievotą gyvenimo būdą sklido vis tolyn į Vakarus. Jam mirus, ši vieta tapo itin mėgstama krikščionių piligrimų. Musulmonai Simeoną taip pat garbina ir vadina Qualat Samaan. Maluloje yra tarpeklis, kuriuo šv. Teklė bėgo nuo persekiotojų: uolos prasiskyrė, praleido šventąją ir užsivėrė prieš bedievių nosis. Šalia ant aukštų uolų - Šv. Teklės vienuolynas. Beje, jo vyresnioji - mūsų gido Nabilio sesuo. Nesitiki, kad arabai gali būti krikščionys, neįprasta girdėti "Salam aleikum!" („Ramybė jums!") bažnyčioje. Tačiau Sirijoje krikščionių ortodoksų arabų ne tiek ir mažai. Senieji Malulos gyventojai iki šiol šneka aramėjiškai. Šv. Sergijaus vienuolyne paprašėme besimeldžiančiuosius sukalbėti "Tėve mūsų" aramėjų kalba. Vienuoliai sutiko su sąlyga, kad nefilmuosime. Nuleidome kameras, bet slapčia įrašinėjome... Negi praleisi tokią progą: šia melodinga kalba mokė Kristus..."

ATMINTINĖ

Arabų lankstumas. "Arabai lankstūs, paslaugūs, paperkami ne tik moneta. Sirų devizas: "Susitarti visada įmanoma!"

Arbatpinigiai. „Šių kaulyti - nacionalinis Sirijos sportas. Vos vaikščioti pramokę bambliai jau mokosi persekioti turistus. Visur, kur būsite, privalote palikti arbatpinigių. Jei ne, jums vis tiek primis. Rimtu veidu gali užsiprašyti tokios sumos, kad žagtelėsite. Nepamirškite, kad ir šiuo atveju privalote derėtis! Kitaip - šioje palyginti pigioje ir svetingoje šalyje paliksite paskutinius marškinius."

"Bagdad café". „Taip vadinasi visos dykumoje esančios kavinės. Visų jų - lyg tinklo "McDonald's" užkandinių - iškabos ir funkcijos vienodos: čia galite išgerti kavos, arbatos, užkąsti, paspoksoti į beduinų gyvenimą, apsirūpinti suvenyrais. Tarkim, papuošalais iš vietinių čia pat kasamų koralų. Be juokų: kadaise čia buvo jūros dugnas!"

Damasko kardai ir plienas. „Kažkur girdėta, ar ne? Sostinė jais garsėja nuo seno. Taigi jei mylimasis jaučia silpnybę ginklams, Damaskas - jūsų šeimos biudžetui tikrai pavojingas. Ginklai čia brangūs: inkrustuoti brangakmeniais, raižyti, antikvariniai..."

Sirijos tekstilė ir papuošalai. „Pavojingai puikiai subalansuoti moterims. Ploniausio audimo medvilnė, šilkas, vilna, skaros, skraistės, tunikos, lovatiesės, staltiesės, kilimai... Tik derėkitės, derėkitės, derėkitės, patirkite nuolaidų ar dovanų už gražias akis malonumą! Siriečiai dosnūs, tačiau nepriekabūs - už šypseną svetimšalėms dažniausiai padovanoja skarelių. O jau papuošalų įvairovė ir grožis... Jau apsipirkote ir pasakėte sau "gana", bet, žiū, - kaklo vėrinys iš armėniško sidabro, it rankų darbo nėriniai, net matuotis nedrąsu... Tačiau kaina, o džiaugsme, įkandama."

Kainos ir klimatas. „Kainos, priešingai nei Sirijos karštis vasarą,"nesikandžioja". Bet būtent šiuo metų laiku geriau keliauti tiems, kurie nori paatostogauti kuo taupiau ir nemėgsta panašių į save (t. y. turistų). Arba pigu, karšta ir mažai žioplių, arba vėsiau, brangiau ir daugiau žioplių."

Kalba. „Valstybinė - arabų. Populiari prancūzų, šią moka daugelis. Su anglų kalba toli nenuvažiuosi, nebent vairuojamas angliškai šnekančio vietinio gido. Tačiau sirai puikiai supranta išraiškingus gestus ir labai nori bendrauti."

Dervišų šokiai. „Pamatyti verta, nors restorane jums šoks, žinoma, ne dervišai. Atmosfera čia ne dvasinga, o labai juslinga. Dailūs vyrukai baltais sijonais pakietinta apačia (todėl sukantis šis išsipučia lyg varpas), it sukučiai sukdamiesi į vieną pusę vis spartėjančiu tempu (apsisukimų skaičiaus per sekundę išmatuoti nepavyko), šaltakraujiškai laiko pusiausvyrą. Jei manot, kad lengva, pamėginkit (tik, susimildami, ne viešai). Dervišai "įkrenta" į transą ir susitinka Mahometą, o restorano šokėjai laiku sustoja ir susiskaičiuoja arbatpinigius."

Diktatūra. „Sirija kažkuo panaši į Baltarusiją... Tiesa, visos diktatūros panašios. Nuo 1963 m. šalį kieta ranka valdo vienintelė "liaudies išrinkta" Baath partija, o bet kokia opozicinė veikla uždrausta įstatymu. Faktiškai šalyje karaliauja prezidentas Basharo al-Assado ir jo sūnus. Jų portretų gausu visur. Tok įspūdis, kad draudimas vaizduoti Alachą čia su kaupu kompensuojamas sudievintų tautos vadų portretais. Kartais teks nutaisyti rimtą miną."

Terorizmas. „Musulmonų teroristai čia nesiautėja. Tiesa, teko girdėti viešai transliuojamas ugningas „Hezbollah" aktyvistų kalbas, tačiau Sirijoje ramu, priešingai nei pačioje jos pašonėje. Bene vienintelis geras tvirtos rankos politikos bruožas - viešoji tvarka. Apiplėšti nebuvome, bet gal mums tiesiog pasisekė."

Kulinarinis paveldas. „Maistas Sirijoje skanus, nebrangus, bet ar švariai pagamintas, netruks pranešti jūsų pilvas. Deja, - kai šaukštai po pietų. Netrukus perpratome principą, kurio laikėsi mūsų gidas Nabilis: "Geras restoranas tas, kur gerai nuplaunamos daržovės"."

Gėrimo kultūra. „Musulmonai alkoholio nevartoja (užtat kaljaną papsi net vaikai), tačiau krikščionys arabai svaigių gėrimų nesibaido. Jais prekiaujama ir gatvėse, tačiau tam tiku atstumu nuo mečetės. Jei nesate musulmonas, galite rinktis arakę - vandeniu skiedžiamą anyžių degtinę, arba švelnaus skonio alų. Jei pavaišintas mandagiai išlenksite stikliuką ar išmauksite puodelį iki dugno, jums būtinai pripils dar... Kol apdujęs galop susiprasite truputį gėrimo palikti. „Parodyti dugnelį" čia reiškia ne šeimininko pamaloninimą, o ženklą "man dar negana"."

"Seniausia pasaulyje..." „Šį epitetą girdėsite dažnai, taip dažnai, kad imsite abejoti, ar tai nėra apgaulė. Bet juk stovite ant civilizacijos lopšio dugno, Sirija - Egipto ir Mesopotamijos civilizacijų amžininkė."