Į pasaulio kraštą - Portugaliją

Apie Portugaliją svajojau nuo penkiolikos. Per geografijos pamokas, stebeilydama į didžiulį žemėlapį, įsivaizduodavau šią šalį kaip pasaulio kraštą, kurį privažiavęs gali pamerkti kojas į vėsų Atlanto vandenį ir valandų valandas žvelgti į bekraštį horizontą. Naujųjų metų išvakarėse prisiekiau sau įgyvendinti bent vieną svajonę - aplankyti Portugaliją.

Justė Kubilinskaitė

Iškart nusprendėme - jokių kelionių agentūrų, turistinių maršrutų, grupinių ekskursijų ir kaimynų okupuotų viešbučių. Tik sava miela kompanija, jaukus namas dailiame gamtos kampelyje, automobilis bei krūva kelionių vadovų. Keli vakarai prie vyno taurės, ir kelionės strategija buvo paruošta.

Strateginiai manevrai

Į mano svajonių šalį nutarėme leistis visi: aš, mano sutuoktinis ir dvi mažametės mūsų dukrelės, beje, joms bilietų kainos lengvata jau nebetaikoma. Taigi buvo svarbu optimizuoti kelionės išlaidas. Išsikėlėme užduotį sumedžioti pigius bilietus, be to, taikėme į vadinamąjį vidutinį sezoną - šis trunka maždaug iki birželio 20 dienos. Liepą ir rugpjūtį turistų Portugalijoje daugiausia, tad vilos nuoma atsieina dvigubai brangiau. Skrydžių kainos taip pat šokteli. Norint sutaupyti, kelionę pravartu susiplanuoti dar žiemą, nes kuo arčiau sezonas, tuo bilietai brangesni. Juos, vilą bei automobilius mes rezervavome vasarį, tad išlošėme tikrai nemažai. (Vienų kelionės kompanionų planai pasikeitė, iki išvykos likus vos mėnesiui, tad jie buvo priversti bilietus grąžinti ir įsigyti kita data, tad už vieną paklojo tiek, kiek mes sumokėjome už visus.)

Negalėjome atsidžiaugti šiuolaikinėmis technologijomis - visus organizacinius reikalus tvarkėme internetu. Greita, operatyvu, paprasta! Kiekviena valstybė turi ne vieną oficialų turizmo informacijos puslapį, kuriame pateikiami patikimi namų, butų, automobilių nuomos skelbimai. Žinoma, visada neramu, ar tai, ką matai monitoriuje, atitiks lūkesčius?

Ispanijos šešėlyje

Pasaulio krašto titulas Portugalijai visai dera. Ji - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė su toliausiai į vakarus išsišovusiu tašku - Uolos kyšuliu. Šalis, vos trečdaliu didesnė už mūsiškę, nustebino kontrastais ir permainingu gamtos grožiu. Debesyse savo viršūnes slepiantys kalnai ir nematyta augmenija nusėtos lygumos, čia tarsi masyvūs smiltainiai drybso raumeningos akmens spalvos karvės. Iš vienos pusės šalį skalauja dangaus mėlį atkartojantis Atlanto vandenynas. Kitą pusę užrėmusi didžioji Ispanija, šią portugalai, švelniai tariant, ne itin myli. „Blogas vėjas pučia nuo Ispanijos..." - šis senas posakis apibendrina bendrą nuostatą, kad iš kaimynės nevalia tikėtis nieko gero. Net santuokos tarp šių šalių piliečių retos ir nepageidaujamos. Taigi viešėdami Portugalijoje šiukštu nelyginkite ispanų ir portugalų, nes įžeisite vietinius.

Portugalija nėra standartinė gražuolė, kurią visi pamilsta vos išvydę. Ne tiek daug turistų ją ir pasiekia, nes daugelis įstringa kaimyninėje Ispanijoje. Mūsų kompanija jau antrą dieną šioje Pirėnų pusiasalio šalyje pajuto keistą "kabliuką". Dienos čia teka lėtai ir tingiai, tačiau mums jos ištirpo lyg ledai saulės atokaitoje.

Aplankius ne vieną Pietų valstybę, susidarė įspūdis, kad šiukšlės ir netvarka yra neatsiejama jų kultūros, visuomenės, gyvenimo būdo dalis. O portugalai mus nustebino švara. Rūšiuoti šiukšles čia - norma, jos paiso ne tik didmiesčių, bet ir atokių kaimelių gyventojai. Jei kur ir pamatysi netvarką, tai jaukią, kiek bohemišką. Portugalai santūresni už ispanus bei italus. Jokio įžūlaus priekabiavimo, siūlymo pirkti ar užeiti į užeigą. Jų pietietiškas temperamentas gerokai atskiestas melancholija, atsainiu lėtumu, egzistenciniu liūdesiu, persmelktu fado (XIX a. atsiradusios dainos apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį) melodija.

Rojaus kampelio nuomininkai

Lygiai vidurnaktį Lisabonos oro uoste mus pasitiko ponas Snow. Skrisdami vis svarstėme, ar tik toks keistas vardas nereiškia, kad būsime patekę į sukčių pinkles ir pažadai bei sutartys internetu ištirps kaip pavasarinis sniegas. Manėme, jog sutiksime angliškai vos porą žodžių surezgantį portugalą, o išvydome respektabilų, žavų garbaus amžiaus škotą. Davidas Snow papasakojo mums savo istoriją, kaip kadaise pamilo moterį nė nepaklausęs, iš kur ji. Žavioji portugalė pavergė vyro širdį ir išsivežė į savo šalį. Jau daugiau nei dvidešimt metų Davidas ištikimas Portugalijai ir nė neketina grįžt į gimtąją Škotiją: „Apsidairykite aplink, ar galite mane kaltinti? Mes, škotai, apdairiai uždarėme visą savo nostalgiją škotiško viskio buteliuose. Kai apima sentimentai, tiesiog išlenkiu stiklą kitą..." - juokavo mūsų nuomotos vilos šeimininkas.

Išaušus rytui, supratome išsinuomoję tikrą rojaus kampelį. Pasirodo, tokių vietelių Portugalijoje šimtai. Kalnų vaizdai kelioms dienoms atėmė žadą. Iki pat kelionės pabaigos negalėjome atsigrožėti Nacionaliniu parku Serra da Arrabidos (pavadinimo kilmė arabiška, reiškia maldos vietą). Šis dieviškas kampelis - vos 35 kilometrai nuo sostinės, o ant kalno stovinti vila kasdien dovanojo mums nuostabią, skirtingu paros metu vis kitomis spalvomis nusidažančią kalnų ir slėnių panoramą. Kur ne kur tarsi inkliuzai - balti vienuolynai, vyndarių ūkiai bei alyvmedžių apsuptos vietos gyventojų buveinės. Išsinuomojome porą automobilių, tačiau tik netikėtai paskui mus atskriejusi šiam kraštui nebūdinga lietuviška dargana privertė iškelti koją iš naujųjų namų ir pakeliauti po šalį. Giedrą dieną valandų valandas galėjome drybsoti šezlonguose ar snūduriuoti hamakuose. Nors ir buvome nusiteikę paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų, maistą dažniausiai ruošėme patys - didžiulė šviežių jūrų gėrybių bei žuvų pasiūla skatino eksperimentuoti. Taip gardžiai gyvenime nebuvome valgę. Gurmanų receptorius tobulai pamalonindavome „Vinho Verde" (jaunas, trumpai brandintas, šiek tiek putojantis baltasis, rausvasis ar raudonasis vynas), "Moscatel De Setubal" arba žymiuoju portveinu (yra net kelios rūšys). Stebino šių gėrimų bei skaniausio kada ragauto alyvuogių aliejaus kainos: dvigubai mažesnės nei Lietuvoje.

Pilių ir vienuolynų žemė

Keliaujant po šalį, į akis krito monumentalūs ir įspūdingi istorijos pėdsakai. Niekaip negalėjome atsistebėti šių objektų gausa ir amžiumi. Portugalija - tikra istorijos numylėtinė. Vien jau todėl, kad jos nepalietė Antrasis pasaulinis karas. Taigi didingos pilys, vienuolynai ir tvirtoves primenančios viduramžių bažnyčios čia griuvo veikiau nuo laiko tėkmės, o ne nuo karo ar kitų žmogaus veiksmų sukeltų padarinių. Architektūros šedevrų šioje šalyje tiek, kad visais pasirūpinti valstybė tiesiog nepajėgi. Daug vaiduokliškų šimtamečių statinių tirpsta ir įspūdingos gamtos glėbyje. Vaikščiodamas šalia jų, jautiesi taip, lyg žingsniuotum pasakas primenančios istorijos puslapiais. Ko vertas vien pusdienis Tomare (Portugalijos miestas) esančioje Kristaus pilyje bei vienuolyne (Convento de Cristo), šį dar 1162 metais įkūrė Tamplierių ordino vienuoliai. Įspūdingesnio viduramžių laikus menančio pastatų ansamblio nesu mačiusi. Tiems, kurie skaitė Dano Browno „Da Vinčio kodą" ar panašaus turinio knygų, yra kur akis paganyti. Daugybė simbolių, slaptų patalpų, neregėto grožio architektūra: pribloškiantys gabaritai, reljefinės detalės, vidiniai kiemai, sodai, koridorių labirintai... Jaukus ir pats Tomaras. Tipiškas baltais akmenimis grįstas grindinys, siauros gatvelės, ornamentuotomis keraminėmis plytelėmis (azuleja) puošti namų fasadai. Pastatų sienų, lubų bei grindų dekoravimo plytelėmis Portugalijoje pradininkai (XVI a.) - maurai. Iš mėlynos ir baltos arba įvairių spalvų kuriamos nuostabios mozaikos, kai kur - konkretūs siužetai, istoriniai įvykiai, religiniai paveikslai. Šalies pietuose daugiau baltos architektūros, tik langų bei durų kontūrai - aukso arba mėlynos spalvų. Važiuojant į Portugalijos šiaurę, rankomis tapytų keraminių plytelių daugėja. Neteko matyti dviejų vienodai margintų namų. Įspūdis nepakartojamas. Deja, daugelis tokių statinių kenčia nuo vandalų ir turistų rankų. Nuluptomis plytelėmis prekiaujama blusų turguose. Šimto metų senumo galima įsigyti už 40 eurų. Tiesa, dažniausiai visą ornamentą sudaro ne viena, o keturios plytelės.

Mažų miestelių magija

Važiuojant ten, kur akys mato, galima atrasti daugybę nedidelių stebuklų. Mūsų mažametės dukrelės šiek tiek varžė kelionės po šalį užmojus, tad bohemiškąjį Portą nutarėme apžiūrėti kitą kartą. Tačiau išvydome daug be galo jaukių miestelių. Beje, apie šiuos sužinojome iš puikaus kelionių po Portugaliją vadovo (serija „Eyewitness Travel Guides"). Jame pateiktos nuorodos buvo tikslios ir vertingos. Kadangi gyvenome netoli Lisabonos, pirmiausia išsiruošėme į aplinkinius miestus - Sintrą ir Evorą. Įkalnę apsivijusi Sintra - visai šalia sostinės: nė nepajunti, kaip baigiasi Lisabonos priemiesčiai ir įvažiuoji į pasakų dekoracijas primenantį miestą. Viršukalnėje - dvi nuostabios pilys. Viena jų mena maurų laikus, kita - Palacio da Pena: XIX a. eklektikos šedevras, pastatytas menus itin globojusio Portugalijos karaliaus Ferdinando II. Spalvingame įspūdingo dydžio pastatų ansamblyje pinasi skirtingos kultūros ir architektūros stiliai, formos bei dekoras. Lyg Alisa stebuklų šalyje klaidžiojau painiais koridorių bei vidinių kiemelių labirintais, tik tiršta dulksna trukdė grožėtis kvapą gniaužiančia apylinkių panorama. Nuo Lisabonos į pietus -Evora. Viduramžiais šis miestas buvęs Portugalijos monarchų rezidencija, religijos, menų ir mokslų citadelė. 1986-aisiais Evora įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Tarsi tinklas išsiraizgiusios siauros gatvelės, daugiau nei 20 bažnyčių bei vienuolynų, Romos imperijos laikus menantys šventyklų griuvėsiai, akvedukai, puikūs restoranai ir jaukios parduotuvėlės mus tiesiog užbūrė.

Vandenyno pakrantė nusėta žvejų kaimelių, čia galima paskanauti šviežių jūrų gėrybių bei pagal ypatingą portugalų receptą paruoštų sūdytų sardinių. Pasukus žemyno link - gynybine siena aptvertas senas Obidos miestelis. XIII a. jį, kaip savo vestuvinę dovaną, būsimai žmonai padovanojo karalius Dinis. Baltų namelių gatvės - tarsi perlų karoliai, įspūdinga viduramžių pilis, o užlipus ant plačios gynybinės sienos, galima apžiūrėti visą miestelį iš viršaus.

Lisabonos kalvos

Paskutines dvi kelionės dienas praleidome šurmuliuojančioje Lisabonoje - šviesioje,labai kalvotoje Portugalijos sostinėje. Šis miestas - tarsi didžiulė dėlionė iš įvairių šalies regionams būdingų architektūros stilių. Pakerėjo erdvios jo aikštės, pompastiškas dekoracijas primenantys senoviniai nerestauruoti namai, baltais akmenimis grįstos gatvės. Sostinę galima apžvelgti iš įvairių taškų - kalvotas reljefas dovanoja nuostabias panoramas. Išsinuomojome stilingą butą senamiestyje ir visą istorinę miesto dalį išmaišėme pėsčiomis. Bairro Alto, Baixa ir Alfama - trys kalvoti senamiesčio rajonai, po juos zuja senoviniai raudoni ir geltoni tramvajai. Kiekvienas kvartalas turi savo charakterį ir dvasią. Norint pasiekti bohemiškas Bairro Alto gatveles, teks įveikti ne vieną laiptų maršą. Šis rajonas garsėja naktiniais klubais, triukšmingais barais, fado atlikėjų pasirodymais. Tik dieną jis tarsi išmiręs - atrodo niūrokas, apleistas ir gerokai nuvargintas laiko tėkmės. Baixoje, čia ir gyvenome, gausu turistų, restoranų ir suvenyrų parduotuvių. Užklydę į jomis nusėtą Rua Augusta gatvę, sutikome itin daug tautiečių. Čia pat - įspūdingos gyvosios skulptūros, margaspalviai gatvių personažai bei elgetaujantys bepročiai, šių elgesys iš pradžių ne juokais šokiravo. Alfama savo dvasia primena mūsų sostinės Užupį. Įkalnėje įsikūręs rajonas užburia jaukiomis gatvelėmis, autentiška architektūra, rankdarbių parduotuvėlėmis bei antikvariatais. Kiek atokiau - vaizdingas ir senas Balemas. Šioje erdvioje miesto dalyje gausu parkų, sodų, muziejų, Portugalijos aukso amžių menančių architektūros šedevrų, įspūdingas vienuolynas (Mosteiro dos Jeronimos).

Apie trūkumus

Nėra pasaulyje šalių be trūkumų, nors Portugalijoje jų pastebėjome tikrai nedaug. Įnoringai kabinėjantis, galima bambėti dėl to, kad vietiniai nekalba jokia užsienio kalba. Pamirškite tarptautinę anglų ar diplomatiškąją prancūzų - portugalai išdidžiai ir draugiškai bendraus tik jiems suprantama šnekta. Vieningai sutarėme dėl vieno riebaus šalies minuso - jų virtuvė, švelniai tariant, vidutiniška. Palyginti su ispanais, italais ar graikais, portugalai gerokai pralaimi. Ypač turint galvoje šviežių vietinių produktų gausą: žuvys, jūrų gėrybės, vaisiai, daržovės, alyvuogės bei nuostabaus skonio jų aliejus, prieskoninės žolės... Tad lieka stebėtis tokia tragiška vaizduotės ir gurmaniško skonio stoka. Jovalą primenantys troškiniai, prie jų patiekiamas bet kokias mitybos taisykles griaunantis keptų bulvių, ryžių ir duonos garnyras, jokių salotų... Šios čia suvokiamos kaip pretenzingas ir nesuprantamas naujadaras, kurio reikalauja įnoringi užsieniečiai. Portugalai vertina raudonąjį vyną ir mėgaujasi juo net valgydami žuvį ar paukštieną. Baltasis laikomas snobišku aukštuomenės gėrimu. Vis dėlto vietinis „Vinho Verde" tiesiog tobulai dera prie jūrų gėrybių ir maloniai gaivina. Beje, kavinėse ir restoranuose patartina atidžiai tikrinti sąskaitą (ypač Lisabonoje). Užsakyti patiekalai sąskaitoje pateikiami portugališkai, tad neretai būna prirašyta ir to, ko neužsakinėjote (mūsų bendrakeleiviai dėl pateiktos sumos aiškinosi net kelis kartus, nes ji beveik 20 eurų viršijo jų pačių pasiskaičiuotą). Be to, reikia turėti galvoje, kad dauguma kavinių arbatpinigius automatiškai įtraukia į bendrą sumą. Vos prisėdus prie staliuko, padavėjas iškart atneš duonos, alyvuogių, sūrio bei pašteto.Tačiau šios vaišės nėra dovana - jei pasivaišinsite, teks ir sumokėti.

Nemaloniai stebino ir portugalų vairavimo manieros: jie nelinkę praleisti pėsčiųjų ar kitų automobilių, nejaučia būtinybės padėkoti už tai, kad praleidi. Negana to, vietiniai dažnai nerodo posūkių. Vis dėlto šie keli neigiami dalykai tikrai nesugadino bendro įspūdžio, tad palikdami Portugaliją ištarėme: „Iki pasimatymo!"

Atmintinė:

Skrydis. Tiesioginio reiso iš Vilniaus į Lisaboną kol kas nėra. Skridome per Frankfurtą. Bilietus rezervavome vasario mėnesį, už kiekvieną mokėjome po 690 Lt (su visais mokesčiais).

Automobilio nuoma. Šiltuoju metų laiku patartina nuomoti automobilį su kondicionieriumi. GPS navigacijos sistema klaidžiuose Portugalijos keliuose tiesiog nepakeičiama ir būtina. Pagrindinės didžiosios magistralės ir tiltai važiuojant į Lisaboną - mokami.

Kuras. Kainos panašios į esamas Lietuvoje. Litras dyzelinio kuro kainavo vos daugiau nei eurą.

Oro sąlygos. Vidutinė dienos temperatūra šalies pietuose balandžio mėnesį - apie 22, liepą - apie 35, spalį - apie 25 laipsnius šilumos.

Būsto nuomos kainos. Dvi savaitės 7 miegamų vietų viloje vadinamojo vidutinio sezono metu (6 asmenų kompanijai) kainavo 6 560 litų. Para 4 kambarių bute Lisabonos centre - 760 litų.

Nuotraukos - iš asmeninio autorės albumo.