Baltijos pakrantė ties Pernu turi savo paslapčių

Ana Treščina

Nuotraukos - Annos Stanevičienės

Turistinių brošiūrų pratarmės - ne pati įdomiausia jų dalis. Bent jau aš šias beveik visada praleidžiu. Tačiau Pernu mero MartoViisitammo žodžiai, už kurių užkliuvo akis vartant šūsnį iš kelionės Estijoje parsivežtų leidinių, privertė šūktelėti: „Oho!" ir ... pulti ieškoti to žmogaus nuotraukos. Labai jau parūpo pamatyti, kaip atrodo meras, nebijantis būti šmaikštus. „Supratau, kodėl tiek daug suomių, vokiečių, rusų ir švedų taip puikiai jaučiasi viešėdami pas mus: vasarą čia tiek daug kultūringų ir linksmų suomių, vokiečių, rusų ir švedų!" Jei visi Pernu gyventojai turi tokį humoro jausmą, jiems neturėtų būti liūdna nei vasarą, nei žiemą, kai svečių iš užsienio ten būna jau kur kas mažiau.

Teritorijos žvalgymas

Interneto platybės netikėtai nukreipė mano mintis nuo šmaikščių estų politikų (beje, Pernu merui - 29-eri, jis gana simpatiškas, bet dėl veiklos kritikuojamas...) ir grąžino namo, į Lietuvą. „Kaimas, ir tiek", - štai taip kandūs kaip paprastai komentatoriai apibūdino miestelį, kuris vis dar šildo man širdį gerais prisiminimais. Esą nėra ten ką veikti... O mes su kolegomis praleidome ten tris dienas: Raudonajame bokšte, vadovaujamos vietos menininkės, kūrėme stiklo mozaikas, mėginome įveikti Valgerannna nuotykių parko trasas, vakarieniavome prabangioje Ammende viloje, grožėjomės nacionalinio Luitemaa parko gamta, šmirinėjome po mugę (tuo metu kaip tik vyko garsiosios Hanza dienos), klausėmės dainų šventės dalyvių... Ir vis tiek nenuveikėme nė pusės to, ką būtume galėję! Tad štai ką norėčiau pasakyti: kad ir koks gražus, jaukus ir ramus yra Pernu, atostogų kokybę šiame krašte lemia ne tai, ką veikiate miestelyje, o kaip laiką leidžiate už jo ribų.

Ieškoti nuotykių patartina trimis kryptimis (aprėpiant tiek krantą, tiek jūrą): judant nuo miesto į vakarus, šiaurę ir pietus. Vakarų kryptimi ypač džiaugiasi dviratininkai, o jei leistumėtės į jūrą, priplauktumėte į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą Kihnu salą, čia dar ir šiais laikais žmonės kasdien vilki tautinius rūbus, rūko silkes ir apskritai gyvena tarsi ne XXI amžiuje. Automobiliu nuo Pernu į šiaurę pavažiavę kiek ilgiau nei pusvalandį, pasiektumėte nacionalinį Soomaa parką, jame yra didžiausia Estijos pelkė Kuresso. Tą ankstyvojo pavasario periodą, kai ši klampi vieta patvinsta ir tampa neįžengiama, vietiniai net vadina penktuoju metų laiku. Pajudėję pietų kryptimi, rastumėte Kabli, Lemme ir Treimani paplūdimius bei Rannametsa -aukščiausias Estijos kopas. Luitemaa ir Nigula rezervatai turėtų traukti laukinių gyvūnų mėgėjus, nes šiuose miškuose veisiasi net lūšys ir lokiai.

Turizmo paslaugos Pernu apskrityje labai gerai organizuotos. Veikia daug kempingų, regioniniuose parkuose įrengti nameliai, tad grįžti į miestą nakvoti, jei nuspręstumėte pasilikti gamtoje ne vieną dieną, nereikėtų.

Baltija, bet ne ta pati

Argi ne tingu sukarti apie 500 kilometrų iki Pernu? Na, 1263-iaisiais mūsų protėviai nepatingėjo. Dabar dėl to žygio turėtume muštis į krūtinę ir atgailauti, nes, kaip nurodo istoriniai šaltiniai, lietuviai Pernu - tada dar mažą kaimelį - sunaikino. Laimei, 1265-aisiais jis atkurtas, ant lietuvių estai nepyksta ir net labai laukia atvykstant į svečius.

Tačiau iš tikrųjų ko gi mums kratytis taip toli? Kad rastumėme tą pačią Baltiją? Pyragas lyg ir tas pats, bet kiekvienos šeimininkės - vis skirtingas, o jūs negalite atspėti kodėl. Mįslingieji komponentai - štai kur visa paslaptis. Baltijos pakrantė ties Pernu tokių irgi turi: saulė čia leidžiasi ne į jūrą, bet pateka iš jos. Tarsi būtum atsidūręs Australijoje, kur viskas aukštyn kojomis. Tačiau ne tai svarbiausia. Tie, kuriems amžinai per šalta maudytis Baltijos jūroje, nustebtų pajutę, kokia ji gali būti šilta. Pernu įsikūręs įlankoje, todėl vanduo anksti sušyla ir neatvėsta visą vasarą. O parkas, prasidedantis tuoj už Baltojo paplūdimio, patikimai saugo saulės vonių mėgėjus nuo šiaurinių vėjų. Keblumas tik tas, kad, norint rimtai paplaukioti, tenka bristi gana toli. Bangų mėgėjai irgi susirauktų - vanduo paprastai ramus, užtat mamoms abi šios problemos - vienas džiaugsmas, nes kur jau saugiau gali būti turkštis jų mažyliams? Birželį jūra stebina tuo, kad neskleidžia jai būdingo kvapo, bet jau liepą į pakrantės vandenis atplukdyti dumbliai savo atsiima.

Žiemą ši rami įlankėlė traukia žuvis, o tai reiškia, kad - ir vyrus. Sako, gražu pažiūrėti į tankiai prie ekečių susėdusius poledinės žūklės fanatikus...

Kur rasti karštų estų vaikinų

Prieš metus Pernu šventė sveikatinimo tradicijų 170 metų jubiliejų. Viena mūsų grupę lydėjusi gidė juokaudama sakė, kad estų vaikinai karšti tik pašildyti pirtyje. Ar tik ne todėl čia tokios senos pirčių ir SPA tradicijos?

Pernu kurortinę veiklą plėtoti pradėjo nuo pašildyto jūros vandens vonių. Kad tokios procedūros teigiamai veikia sveikatą, patvirtinta oficialiai. Nuo seno į Estijos kampelį žmonės vykdavo dėl ypatingų gydomojo durpių purvo procedūrų: nuo jų atlėgsta sąnarių skausmas, pagerėja periferinės nervų sistemos ligomis sergančiųjų savijauta.

„Tervis SPA", „Tervise Paradiis", „Viiking" - žymiausi Pernu SPA.

Tylioji prabanga

Prieš ketverius metus viena laikraščio „The Independent" žurnalistė Pernu pavadino miegančia Santa Barbara - miestu, į kurį labai turtingi žmonės atvyksta palošti, pasilepinti SPA ir pasilinksminti. Taiklu, išties. Pernu prabanga tyli, bet verta kiekvieno išleisto lito.

Viena prabangiausių Pernu vietų - Ammende vila. 1905-aisiais vokiečių kilmės pirklys Hermannas Leopoldas Ammende nusprendė visus priblokšti pastatydamas šią vilą dukters vestuvių proga. Jugendo stilius - aristokratiškas, dekoratyvus ir net šiek tiek snobiškas - puikiai atspindėjo savininko perkamąją galią. Tačiau du šių laikų estų verslininkai senąjį poną veikiausiai perspjovė: užsimoję iki smulkmenų restauruoti istorijos vingiuose smarkiai nukentėjusį pastatą, jie išleido milijonus, užtruko ketverius metus, bet 1999-aisiais pastatas atvėrė duris išrankiems svečiams.

Nuostabioje ąžuolų apsuptoje viloje veikia prabangus viešbutis ir gurmaniškas restoranas. Yra kuo didžiuotis: 2008-aisiais organizacija „Seven Stars and Stripes" („Septynios žvaigždutės ir juostelės"), vertinanti pasaulio viešbučius ir restoranus, Ammende vilai skyrė apdovanojimą „5 Stars & 4 Stripes", jos restoranas gavo „5 Stars & 5 Stripes" (aukščiausias apdovanojimas - 7 žvaigždutės ir 7 juostelės). Ji įvertinta ir vieno išsamiausių pasaulyje viešbučių gidų „Condé Nast Johansens": pateko į 2009-ųjų apdovanojimų finalą.

Lelijų aromatas - dukslus, šiek tiek senamadiškas. Interjero detalių tiek, kad galėtum apžiūrinėti valandų valandas ir aikčioti stebėdamasis, ką prieš daugiau nei šimtą metų sugebėjo sukurti Sankt Peterburgo architektai. Tačiau šiomis dienomis ypatumo atmosferai suteikia ir restoranas. Ten karaliaujantis 28-erių metų gastronomijos virtuozas Tarmo Frey kuria tikrus šedevrus. 2008-aisiais restoranas apdovanotas „Sidabriniu šaukštu", šis skiriamas geriausiam gurmaniškam Estijos restoranui. T. Frey - tikriausiai vienintelis estų virtuvės šefas, nominuotas (kai dirbo Londone) „Michelin" ir mažiau Lietuvoje žinomam, bet gana garsiam „AA rosette" (įsteigtas Britų automobilių asociacijos) apdovanojimams. T. Frey vadovaujamame restorane vyrauja Prancūzijos ir Viduržemio jūros regiono gastronomijos taisyklės, tačiau virtuvės šefas tvirtai laikosi nuostatos, kad produktai turi būti vietiniai, o prieskoninių žolių privalu užsiauginti patiems. Valgiaraštis - trumpas, nes būtent tai, anot T. Frey, ir patvirtina, kad patiekalai gaminami tik iš šviežių, o ne šaldytų produktų.