Atakamos magija

Ant dušo kabinos kabo užrašas: „Susimildamieji, nusiprauskite per 3 minutes. Ačiū. Atakama." Vanduo šiame pasaulio kampelyje yra deficitas. Temperatūrų svyravimas - kraštutinis: naktį čia reikia palto, o dieną desperatiškai ieškaisi šešėlio.

Giedrė Steikūnaitė - iš Čilės

San Pedro, mano meile

Atakamos dykuma (isp. El desierto de Atacama) driekiasi Čilės šiaurėje. Jos viduryje yra San Pedro de Atakamos miestelis. Gatvių čia nedaug, o ir tos - plūktas molis. Ir namus čia stato iš molio, o sutvirtina daužytais buteliais ir šakomis. Kažkas piktai pajuokauja: „Jei rimtai palytų..." Tik tai - mažai tikėtina.

Atakamos dykumoje yra vietų, kur niekada nelijo. Žurnale „National Geographic" tvirtinama: Atakamos centras, klimatologų vadinamas absoliučia dykuma, yra sausiausia vieta Žemėje. Nuo tada, kai žmonės pradėjo lietaus stebėjimus, jo šiuose ruožuose neiškrito nė lašo. O be vandens nėra ir gyvybės. Jokios. Net bakterijos emigravo kitur.

Užtat San Pedro de Atakamos gyventojų gausėja. Ir ne dėl natūralaus prieaugio, o dėl imigracijos: atvažiuoja turistai ir... nebegali išvykti. „Atakamos magija", - dažnai šmėkšteli mintis. Dauguma miestelio gyventojų dirba svečių namuose arba turistų agentūrose. Pastaruoju metu pagausėjo interneto kavinių, tačiau San Pedro de Atakama dėl turistų antplūdžio dar nenukraujavo.

Naktimis išėjęs pasivaikščioti, lieki vienas su žvaigždėmis. Beveik visose užeigose yra bestogiai kiemai: prie laužo gali gurkšnoti vyną, žiūrėti į dangų ir plepėti su keliautojais, kurių daugiau niekada nebepamatysi.

Mirties ir Mėnulio slėniai

Praėjusią vasarą pasaulis minėjo pirmojo skrydžio į Mėnulį 40-metį. Atakamos dykumoje yra vieta, kuri keistai primena nespalvotas misijos „Apollo-11" nuotraukas. Ir vadinama ji Mėnulio slėniu.

Tačiau pirmiausia vykstame į Mirties slėnį, dar vadinamą Marso slėniu. Kai kurie tikina, kad dėl rašybos klaidos, mat Mirties slėnis ispaniškai - Valle de la Muerte, o Marso slėnis - Valle de Marte. Gidas pasakoja daug: apie tai, kad Andų kalnai atsirado prieš 3-3,5 mln. metų, kad tai liudija horizontalios skirtingų spalvų ir storių juostos uolose, dar kažką, tačiau negaliu sutelkti dėmesio. Po kurio laiko apskritai nebesiklausau jo pasakojimo, lydimo keisto mykimo „mmm..."

Štai ir Mirties-Marso slėnis. Mirties, nes dėl vandens stokos čia niekas neauga ir negyvena; Marso, nes rusva uolienų spalva primena Raudonosios planetos paviršių. Šis slėnis - tai prieš 20 mln. metų susiformavusios milžiniškos smėlio kopos ir nežemiškai atrodančios druskų bei molio struktūros. Čia galima pačiuožinėti smėlio lenta (angl. sandboarding): nuo kopos nusileisti svaiginamu greičiu arba, nuvirtus nuo lentos, ne savo noru pajusti smėlio skonį. Tačiau važiuojame toliau - į Mėnulio slėnį. Jis susiformavo prieš 22 mln. metų, kai iš ugnikalnių lavos ir pelenų susiformavęs Žemės plutos sluoksnis pradėjo raukšlėtis. Per ilgus ilgus metus vėjas išskaptavo iš jo įvairių figūrų. Viena - pavadinimu „Trys Marijos" - man primena dailininkės Zuzanos Pranaitytės Šventojoje esančią skulptūrą „Žvejo dukros".

Mėnulio slėnyje lipame ant kalvos palydėti saulės. Iš čia puikiai matyti 5900 m aukščio Likankaburo ugnikalnis. Saulėlydis jį nuspalvina geltonai, raudonai, mėlynai. Magiška. Pilkšvos uolienos ir ant jų sukritę geltongalviai akmenukai primena Mėnulio paviršių; aplink tiek erdvės, kad akys neaprėpia. Jeigu niekas neplepėtų, girdėtum tylą. Mėnulio slėnyje taip tylu.

Kitokia laiko tėkmė

Kitą dieną baltame autobusiuke sėdime aštuoniese: dvi čilietės iš Santjago, prancūzų pora su maždaug dvylikos metų sūnumi, brazilas, apglėbęs filmavimo kamerą, aš ir Ivanas - mūsų gidas bei vairuotojas. Jis gimė ir visą gyvenimą praleido Atakamoje. Čilietės plepa ir kaskart, kai sustojame, užlaiko visą grupę - pleškina fotoaparatais tiek, kad pradedu įtarti, jog jų atminties kortelės beribės; brazilas „bendrauja" su kamera ir psichologiškai ruošiasi rytojui - lips filmuoti į ugnikalnio viršų; prancūzai beviltiškai stengiasi suprasti, ką pasakoja gidas, tačiau greitai pasiduoda. Liekam aš ir Ivanas: mes kalbamės.

Nuostabu, kokia skirtinga yra Atakama. Vakar matėme „mėnulio" paviršių, o šiandien stebime žolynus ir įstabiai derančias spalvas. Dar kartą įsitikinu - gamta yra pati geriausia dizainerė. Pravažiuojame ugnikalnį. Ivanas sako, kad neteisinga ugnikalnius skirstyti į veikiančius ir užgesusius, mat jie ne užgesę, o miegantys, tad bet kada gali atsibusti ir pradėti rąžytis. Čilė yra itin aktyvioje seisminėje zonoje -čia susiduria dvi Žemės plutos plokštės. Gidas pasakoja, kad dešimt žemės drebėjimų per dieną čia yra norma. Tiesa, jie tokie silpni, kad žmonės paprastai nejaučia. Kaip žinoti, kada artėja koks stipresnis, kada išsiverš ugnikalnis? „Neįmanoma, - sako Ivanas. - Tačiau kai per dieną įvyksta daugiau nei 50 drebėjimų, mokslininkai ruošiasi skelbti pavojų."

Ivanas smalsus. „Tai kur ta Lietuva? Prie Čekoslovakijos?" - klausia jis. Maloniai nustembu - beveik pataikė! Tačiau, užuot sakiusi komplimentą, vepteliu: „Čekoslovakijos jau nebėra." „A... Nebėra..." - nutęsia gidas. Laiko ir pasaulio suvokimas tokioje magiškoje vietoje kaip Atakamos dykuma kitoks. Ir jo tėkmė čia kitokia. Dykumos žmonės paslaptingi, bet nuoširdūs.

Kairėje kelio pusėje Ivanas pastebi porą vikunijų. Sustojam, pasigrožim. „Keista matyti tokius žinduolius dykumoje", - sakau. Tačiau vietiniai augina jų giminaites lamas - dėl vilnos ir mėsos. Ivanas tvirtina, kad vikunijų ir lamų mėsoje visai nėra cholesterolio, tad ji labai sveika. Namines lamas skerdžia, kai šios sulaukia 4-erių metų, nes senų mėsa būna kieta. O laukinės gyvena iki 15 metų. Beje, vikunijos ir guanakai nyksta, tad juos medžioti draudžiama. Vienas veikėjas už keturis nužudytus guanakus nuteistas kalėti ketverius metus. Tik vietiniams daroma išimtis - jie už nušautą gyvūną nebaudžiami.

Lietuvio vardas Čilėje

Kratomės autobusiuku toliau. Mūsų gidas ištiesia ranką: antai - Domeikos kalnagūbris (Cordillera de Domeyko). XIX a. lietuvių kilmės mokslininkas Ignotas Domeika Čilėje tyrė mineralus, dirbo laboratorijose, profesoriavo (buvo ilgametis Čilės universiteto rektorius). O 1840-1845 m. kasmet leisdavosi į kelionę po Andus ir Atakamą. Kaip ir pridera didžiam mokslo žmogui, I. Domeika Čilėje įamžintas garbingai: jo vardu pavadintos kelios gatvės, mineralogijos muziejus, salietros kasykla (Atakamoje) ir net Čilės lapių rūšis (Canis domeykanus). Ignotas Domeika Čilėje žinomas kaip Ignacio Domeyko, ir jo lietuviškos šaknys čia nelabai reklamuojamos. Nesu tikra, kad bendrakeleiviai šiuo faktu patiki. Kita vertus, juk ne tai svarbiausia.

Privažiuojame Miskanti ir Minjikės (Miscanti ir Miñiques) lagūnas - didžiulius tamsiai mėlyno vandens telkinius. Miskanti lagūnos plotas - 15 kv. km, Minjikės - mažesnis: 1,5 kv. km. Vėjas labai šaltas, gairina veidą; esame 4 km virš jūros lygio. Lagūnos apsuptos kalnų, ši teritorija yra Nacionalinio flamingų rezervato dalis. Kasinėjant rasti keramikos fragmentai, strėlių antgaliai ir 40 apskritimo formos akmens konstrukcijų rodo, kad žmonės čia gyveno prieš 5-6 tūkst. metų. Teritoriją tvarko vietinė socaire bendruomenė.

Bendrakeleiviai prancūzai jau tradiciškai fotografuojasi lagūnų fone priešais pasistatę suvenyrinį Eifelio bokštą. Paskui bokštas fotografuojamas vienas - tarsi šeimos narys. „Kokie stiprūs nacionaliniai jausmai", - kyla mintis.

Pietaujame kalnų kaimelyje. Valgiaraštyje - sriuba ir vištiena su bolivinių balandų sėklomis (quinoa). Bolivinių balandų sėklos šiose vietose valgomos taip dažnai kaip ryžiai Kinijoje.

Netikėtai pastebiu plakatą, kurį jau mačiau San Pedro de Atakamoje. Jame - vidutinio amžiaus vyro atvaizdas ir užrašas: „Ieškomas. Mūsų bendruomenei jo reikia." Svarsčiau du variantus: arba šis žmogus dingo be žinios, arba yra pavojingas nusikaltėlis. Klausiu Ivaną. Pasirodo, tai reklaminis plakatas, juo primenama, kad ne už kalnų - vietos valdžios rinkimai. Įdomus faktas: kaip potencialus naujas meras pristatomas būtent vyras (tuometė bendruomenės merė buvo moteris).

Baltuoju autobusiuku dardame Atakamos druskos lygumos link. Jos plotas - per 3000 kv. km. Pilkšvai rusvos spalvos druskos lygumoje telkšo virtinė pelkynų, o juose teškenasi rožiniai flamingai. Stebime iš tolo. Kai kurie rausvaplunksniai nesibaido ir leidžia prieiti arčiau, tačiau nuskrenda, vos tik pajunta pavojų. Jie įstabūs. Erdvės flamingams čia laisvai skraidyti - milžiniškos.

Geizerių spoksotojai

Kitą rytą iš lovų ropščiamės ketvirtą. Važiuojame valandą ar pusantros - tiksliai nežinau, nes prarandu nuovoką: tamsu, šalta, visa grupė snaudžia. Atvykti reikia prieš aušrą, nes geizeriai gražiausiai išsiveržia tarp 6 ir 7 valandos ryto. Saulei pakilus, dingsta visa paslaptis. Atvažiuojame, išsitraukiame fotoaparatus. Gidė įspėja, kad vaikščiotume atsargiai ir jokiu būdu nelakstytume ieškodami kokio prigesusio geizeriuko. Žemės pluta čia labai trapi, tad, jei netyčia atsistosi ant įskilusios uolienos, ji gali įlūžti. Taigi atsidursi beveik verdančio vandens baseine. Be to, ryte žemės paviršius daug kur aptrauktas ledu.

90 km į šiaurę nuo San Pedro esantis El Tatio geizerių laukas - bene didžiausias pietų pusrutulyje ir trečias pagal dydį pasaulyje (po esančių Yellowstone'o nacionaliniame parke (JAV) ir Kamčiatkos geizerių). Kai kurie (iš viso jų - daugiau kaip 80) jau užgesę ir atrodo kaip žvyro pilnos duobės, tačiau gidė pataria nagų ten geriau nekišti.

4 km aukštyje išsiveržia fumarolės - garų ir dujų šaltiniai, esantys po trapia Žemės pluta. Tos, kurios yra El Tatio geizerių lauke, vandens garus ir dujas gali išmesti maždaug į 10 m aukštį, tačiau vidutiniškai jos išsiveržia maždaug iki 75 cm. Vieni garų ir dujų šaltiniai šauna į viršų kas 2 minutes, kiti - skirtingais intervalais. Kartais stipriau, kartais silpniau. Gidė papasakoja apie vadinamuosius geizerių spoksotojus (angl. geyzer gazers) - dažniausiai turtingus vyresnio amžiaus vakariečius, kurių užsiėmimas yra stebėti ir laukti įspūdingiausių išsiveržimų. Kartą jie laukė laukė vieno aukščiausio geizerio, bet, tam numatytu laiku neišsiveržus, nusivylę nuskubėjo prie automobilių. Kaip tik tada jiems už nugarų lauktasis geizeris ir išsiveržė. Visa galia.

Pusryčiaujame lauke prie autobusiuko. Geriame kavą, arbatą, valgome sumuštinius. Desertui gauname po saldainį, o jei pasukčiaujame, - ir po du. Kadangi nesureikšminau įspėjimo pasiimti pirštines, pirštų nebejaučiu. O tada išlenda saulė. Neįtikėtina, kaip sušildo keli spindulėliai: pasijunti tarsi išsikrovęs telefonas, ką tik įkištas atgal į lizdą. Blinkt blinkt. Dedamės mantą ir važiuojame terminių maudyklių link. Gidė primena pasiimti rankšluosčius. Keli bendrakeleiviai iškart puola į karštą vandenį. Aš irgi norėčiau, bet žinau, koks šaltis laukia išlipus, tad tik nusiaunu batus. Gidė pasakoja, kad daug galingų korporacijų siekia pasipelnyti iš El Tatio terminės energijos. Jos nuomone, tai visai sužlugdytų šią įstabią vietovę. 2009-ųjų pabaigoje Čilės senatas nusprendė Tatio geizeriams suteikti nacionalinio paminklo ir gamtos draustinio statusą. Tai turėtų stipriai apriboti energijos ir kalnakasybos šioje teritorijoje projektus.

Lamų augintojai

Geizerių turas tęsiasi. Atvažiuojame į Mačiukos (Machuca) kaimelį, esantį irgi 4 km aukštyje. Nameliukai abiejose gatvelytės pusėse vos aukštesni už mane. Drėbti iš molio ir su šiaudiniais stogais (sako, statybos būdas nesikeičia šimtmečius). Ant stogų - saulės baterijos, sukonstruotos prieš 5-erius metus, todėl kaimiečiai visą parą turi elektros ir gali klausytis radijo. Anksčiau ją kaimeliui gamino dyzelinis generatorius, bet šviesos pakakdavo tik kelioms valandoms.

Dauguma Mačiukos gyventojų iškeliavo į kitas vietas - geresnio gyvenimo ieškoti. Sakoma, jei kaimelyje yra šeši žmonės, tai jis jau perpildytas. Ant kalnelio išdidžiai stovi bažnyčia, tačiau apleista. Ji tvarkoma ir atidaroma tik per šventes, nes vietiniai užsiėmę svarbesniais reikalais. Pavyzdžiui, lamų auginimu. Turi jų apie 600 ir dar 150 netrukus turėtų gimti.

Mačiuka yra turistinių grupių, grįžtančių iš El Tatio geizerių, poilsio taškas. Užtat vietiniai turi versliuką: pardavinėja milžiniškas (iki 25 cm skersmens) empanadas - pyragėlius (panašūs į kibinus), įdarytus lamų arba ožkų sūriu. Atakamos žmonės - ne plėšikai: viena empanada, o jos pietums tokiame aukštyje pakanka, kainuoja vos du litus.

Atgal į civilizaciją

Kai sutemsta, važiuoju į už maždaug 100 km esančią Kalamą (Calama). Iš ten - lėktuvu į Santjagą. Už lango matyti tik beribiai smėlynai ir uolos. Ilgai ilgai. Gali stebėti žvaigždes (Atakamos dangus - vienas švariausių Žemėje, tikras astronomų rojus). Ir keistas jausmas apima, kai privažiuojame Kalamos pakraščius: oranžiniai gatvių žibintai, iš priemiesčių butų sklindančios šviesos, automobiliai, civilizacija. Atrodo, kad Atakamoje liko kažkas labai svarbaus.

Einu registruotis skrydžiui ir pamažu grįžtu į realybę.

Nuotraukos - autorės.