Susapnuota

Ankstyvą vasaros rytą tyliai žiūrėjau į tave miegantį ir buvo taip gera, saugu. Jaučiausi laiminga. Kaip greitai bėga laikas! Jau penkeri metai mudu kartu...

Štai ir nubudo! Nusišypsojo ir pabučiavo. Bet... ne taip, kaip visada. „Keistą sapną susapnavau", - pasakė. Hm, niekada nepasakojo man apie savo sapnus, pagalvojau. „Sapnavau, kad pagimdei dukrytę." Nusijuokiau, nes apie vaikus negalvojome, laukė kelionė i užsienį, mokslai Portugalijos universitete.

Išskubėjome į darbus ir įsisukome į kasdienybės ratą. Bet kažkoks ilgesys širdelėje atsirado, tarsi mūsų meilei kažko trūko... Nekalbėjome apie tai. Vaidinome, kad mums ir taip gerai. Bet kūnas ėmė keistis. Iš pradžių tas neaiškus apetitas. O, kaip pamėgau mėsą! Bet KODĖL? „Tu nėščia?" - kažkas paklausė. Nesugebėjau nieko atsakyti, nes buvo pilna burna, todėl tik palinksėjau.

Viskas apsivertė aukštyn kojom. Aplinkiniai staiga tapo visažiniai, aiškinantys, kaip turiu elgtis. Būsimo tėvelio tuo metu nenorėjau matyti - bijojau. Buvau viena. Mylimasis, keistuolis, atvažiuodavo, pastovėdavo po mano langais. Bijojo ateiti. Bet šokas netruko praeiti, reikėjo susitvarkyti. Buvo likusi savaitė iki dokumentų pridavimo studijoms Portugalijoje. Ryžomės keliauti. Žinoma, aplinkiniai buvo prieš.

Tuomet pirmą kartą ir susapnavau savo angelėlį. „Brangute, matau, kaip JIE nori atimti tave, o tavo rudos akytės maldauja pagalbos..." Atsidūriau ligoninėje, matyt, sapnai pildosi. Apkabinusi pilvuką tyliai prašiau, kad vaikutis manęs nepaliktų. Atšokome vestuves, buvo lygiai šešeri metai, kaip mudu kartu. Išskridome į Portugaliją. Gyvenome mažame miestelyje ir labai džiaugiausi, kad pagaliau atitrūkau nuo visų, galėjau atsipalaiduoti. Lankiausi pas gydytojus, turėjau draudimą, todėl už tyrimus ir konsultacijas nesumokėjau nė cento. Norėčiau padėkoti, kad jie mane taip prižiūrėjo! Atliko daug tyrimų, kurių Lietuvoje nedaro, devintą mėnesį net padarė veiduko nuotraukų! Maloniai nustebau sužinojusi, kad tikrai turėsiu mergytę!

Būdama devintą mėnesį nėščia traukiniu grįžau į Lietuvą. Avantiūra, kuriai daugiau niekada nesiryžčiau. Laimei, tris paras trukusi kelionė baigėsi laimingai. Paskutinėmis dienomis laikas tarsi sustojo. Bet vieną vakarą be priežasties pasipylė ašaros. Gal tai buvo nuojauta, kad tai paskutinis vakaras, kai esame dviese? Anksti ryte su vyru gulėjome apsikabinę ir skaičiavome laiką tarp sąrėmių. Tylėdami žiūrėjome vienas kitam į akis. Akimirka, kai nereikia žodžių. Paskui važiavome į ligoninę. Niekada negalvojau, kad tai įmanoma padaryti per tris minutes!

...sunku. Pavargau. Silpna.

Girdžiu, kaip gydytojai prašo „kvėpuok", o aš nebegaliu... Išsigandęs tėtis taip pat rėkia: „Brangioji, kvėpuok gi!" Sukrapščiusi paskutines jėgas stumiu. Jau nebedaug... Pagaliau. Palengvėjo - ir štai ji jau čia, mano mažas angeliukas. Tokia pati, kaip tada sapnuose!

Dabar mano dukrytei jau 10 mėnesių, o aš vis dažniau prisimenu Portugaliją, dėstytojus, bendrabučio valytojas, kurios klausinėjo, kaip laikausi, ir nenorėjo manęs išleisti į Lietuvą. Būtinai ten nuvyksime rudenį...

Jekaterina