Sunku ir lengva

Maniau,  SUNKU apsispręsti, kada jau laikas turėti vaikelį. Juk visada yra priežasčių tą atidėlioti: nebaigti mokslai, nėra padoraus darbo, neturim savo namų, o ir šiaip dar ne laikas... O pasirodo, tam pasiryžti yra labai LENGVA. Tereikia suprasti, kaip greitai bėga laikas ir koks trapus dalykas yra sveikata...

SUNKU yra pasikviesti vaikelį, tvirtina medikai. Juk moteris yra vaisinga vos keliolika valandų per mėnesį.  O kur dar visi civilizacijos baubai, kenkiantys tiek vyrų, tiek moterų vaisingumui?  Kaip parodė mūsų patirtis, tai yra LENGVA. Užtenka netrukdyti vaikučiui ateiti ir klausyti širdies balso, ir širdis neklysdama pakuždės, kada tos svarbiosios keliolika valandų...

Vieninga mano draugių ir pažįstamų moterų nuomone - lauktis yra SUNKU. Rytinis pykinimas, mieguistumas visą parą, nuolatiniai vizitai į polikliniką, augantis svoris,  tinstančios kojos,  nepastovi nuotaika, nemiga... Bet jos man nepasakė, kad besilaukiant išauga sparnai, kad tuomet, kaip niekad iki tol, LENGVA pajusti, kokia yra gyvenimo prasmė, kaip nuostabu turėti paslaptį, kurią žino tik du žmonės pasaulyje, kokia šiluma užplūsta pirmą kartą matant mažutį žmogutį echoskopo ekrane,  ir kaip nepakartojama jausti mažylio judesiukius - iš pradžių nedrąsius, švelnius, o vėliau - tokius, kad net kvapą užima...

SUNKUS yra naujo žmogaus  kelias į pasaulį, niekas net nedrįsta tuo abejoti. Ir vis dėlto tai buvo LENGVIAU, nei maniau. Juk šis kelias yra seniai seniai pramintas, tūkstantmečių patikrintas... Ir tas legendinis skausmas tikrai nebuvo pats didžiausias pasaulyje, truko neilgai ir jau tikrai nebuvo neiškenčiamas.

SUNKU sulaikyti ašaras kai pirmą kartą pamatai ir išgirsti savo vaiką... Ir taip LENGVA širdyje...

SUNKU, nes iš pradžių, atrodo, kad nieko nežinai ir nemoki... Ir taip LENGVAI viskas pavyksta, nes kažkoks šeštasis jausmas pakužda, ką ir kaip reikia daryti.

SUNKU priprasti, nes viskas pasikeičia. Paprasti dalykai tampa sudėtingi, pasikeičia viskas - prioritetai, vertybės, tikslai, jausmai... Ir labai LENGVAI pasaulio centru tampa vienas vienintelis mažytis žmogutis.

SUNKU išlikti ramiai, kai trūksta miego, nors minutėlės tylos, kai mažylis rėkia, ir nesupranti kodėl, nežinai kaip jam padėti... LENGVA jį mylėti. Mylėti tas dideles, tyras akutes, tuos mažyčius pirščiukus, tą surauktą nosytę... Tiesiog mylėti...

Neapsakomai SUNKU laikyti glėbyje karščiuojantį sūnų ir negalėti pasiimti jo ligos sau. Sunku net įsivaizduoti, kad nerimas gali būti toks didelis. Ir taip LENGVAI iš lūpų išsprūsta žodžiai: „Ačiū Tau, Dieve", kai liga pasitraukia...

SUNKI yra atsakomybės našta - užauginti gerą žmogų, bet norisi tikėti, kad tai - LENGVA. Juk iš prigimties kiekvienas yra geras žmogus.

SUNKU būti mama. GERA būti mama...

Jurgita Zajančkauskienė