Stebuklo laukimas

Noriu su Jumis pasidalinti savo šeimos švenčių išgyvenimais. Noriu papasakoti ne todėl, kad buvo nuostabiai linksma ir neužmirštama. Šių š. Kalėdų tikrai niekada neužmiršiu vien dėl to, kad dar niekuomet taip dėl neiko nebijojau. Mano mažylis yra pats svarbiausias mano gyvenime, ir jis susirgo pirmą kartą.

Martynukui buvo tik 4 mėnesiai, o jis man atrodė jau toks didelis ir stiprus vyras. Deja, vaikiškos ligos greitai tokius vyrus pakerta. Kelios dienos prieš Kūčias mano mažyliui iškilo pora spuogelių ant galvytės, man jie pasirodė negražūs, vandeningi. Vyras ramino - vaikiški spuogai, praeis. Tačiaujų vis daugėjo, po paros buvo išberta nugara, kojytės... - visur tie baisūs vandeningi spuogai.

 Vaiką apžiūrėjusi gydytoja pasakė, jog tai vėjaraupiai. Patarė bėrimus tepti skiesta degtine. Tačiau padėtis negerėjo, spuogelių vis daugėjo, kai kurie ėmė trūkinėti, nebuvo jokių gijimo požymių. Vaikui pakilo temperatūra, jis pasidarė neramus. Jokie vaistai nebepadėjo. Skubiai nuvežėme Martynuką į infekcinę ligoninę, kur mus paguldė. Sunku net įsivaizduoti ką jaučia kūdikis... Mano nekaltas angelėlis buvo labai silpnas, vos pajėgė zirzti. Vaikas ir taip prastai atrodė, o kateteris galvytėje jį dar labiau „papuošė".

Štai ir Kūčių vakarienė, vaikas leisgyvis, jam sulašinta daug skysčių, temperatūra aukšta, verksmas veria per širdį. Laužydami kalėdaičius su vyru prašėme Dievo, kad tik viskas būtų gerai ir mūsų sūnus kuo greičiau pasveiktų.

Atėjo Kalėdos, bet mūsų veiduose nėra šventinės nuotaikos. Visą dieną pakaitomis guodėme ir supome mažylį. Klyksmas su mažomis pertraukėlėmis vedė mus iš proto, negalėjau sulaikyti ašarų. Jau regis pavyksta nuraminti vaiką, lengviau atsikvepiame, kai ateina laikas antibiotikų leidimui, ir vėl viskas iš naujo...

Antrą Kalėdų dieną situacija pradėjo gerėti, karščio beveik nebebuvo. Mažiukas taip išsikankino, prarėkė balsą, užkimo. Buvo labai gaila žiūrėti į verkiantį kūdikėlį, kuris nebepajėgia verkti, išeina tik inkštimas, cypimas. Baimė iš mano širdies pasitraukė tik gydytojai patikinus, kad tyrimai geri, į kraują bakterija nespėjo patekti. Dar po poros dienų Martynukas pagaliau apdovanojo mus šypsena ir dabar jau tikrai galėjau atsidusti, grėsmė praėjo, bjaurūs spuogai virto šašiukais ir pradėjo kristi. Mūsų mažutis padarė mums pačią didžiausią šventinę dovaną pradėjęs sveikti. Mus išleido iš ligoninės gruodžio 31 dieną, naujų metų išvakarėse. Naujus metus sutikome labai laimingi, nes didžiausias džiaugsmas yra sūnaus sveikata. Ši nesmagi patirtis mane labai daug ko išmokė.