Spindulėlis

Esu mama ir noriu papasakoti savo stebuklo istorija.

[BANNER]

Esu kilusi iš labai didelės šeimos, ji nebuvo pavyzdinga. Pavyzdingose šeimose vaikai negimsta kas metai. Kiekvieną dieną - brolių ir seserų priežiūra, triukšmas, sekiojimas iš paskos mane alino. Ir niekada tai nesibaigdavo, nes kai tik mažesnysis paaugdavo, atsirasdavo kitas. Su metais mažų vaikų pradėjau nekęsti.

Bėgo metai, o man šeima buvo nė motais. Mokiausi, studijavau, dirbau, linksmai gyvenau. Vakarėliai, klubai ir kiti jauniems žmonėms rūpimi gyvenimo malonumai. Močiutė ėmė baimintis, kad as nebesukursiu šeimos. 

Bet viena diena sutikau nuostabų žmogų. Gerą, švelnų, rūpestingą. Kartu leisdavome laiką, viskas atrodė lyg pasakoje, negalėjau patikėti, kad tai tiesa. Darėme vienas kitam staigmenas, negalėjome vienas be kito gyventi. Praėjus kuriam laikui eilinį kartą atvažiavau pas jį į svečius ir.... jis manęs nebeišleido. Pradėjome gyventi kartu.

Kartą jis man pasiguodė, kad negali turėti vaikų, o juos dievina ir jų labai nori. Man buvo 24 m. ir į vaikus jau žiūrėjau su meile, buvau pasirengusi jų turėti, jų norėjau. Kad jis negali turėti vaikų, į tai žiūrėjau pro pirštus, nes labai mylėjau ir tikėjau, kad viskas bus gerai.

Praėjus keliems mėnesiams,pajaučiau, kad kažkas su manim vyksta. Laukiuosi? Pasidariau vieną nėštumo testą. Neigiamas. Po kelių dienų antrą. Neigiamas. Po savaitė trečią - atsakymas toks pats. Užsiregistravau pas gydytoją, ji atliko tyrimą echoskopu ir.... patikino, kad po širdimi nešioju naują gyvybę.

Į didžiąją naujieną reagavau ramiai. Mano draugas šokinėjo iš laimės. Glostydavo pilvą, o vadino jį "kalorija". Pasiūlė tekėti. Bet aš labai norėjau gražių vestuvių su limuzinais ir balta suknele, o pinigų tam nebuvo. Tai pasiūliau šiek tiek palaukti.

Laikas bėgo, o pinigų vis nebuvo. Nusprendėm Rotušėje sumainyti žiedus. Neplanavome jokios šventės, net niekam ketinome nesakyti. Tačiau likus kelioms dienoms iki didžiosios datos pasakiau sesėms, kad noriu, jog ir jos būtų Rotušėje. Jo tėvai pasiūlė surengti simbolišką vakarienę.

Lemtingą šeštadienį pasidabinę kaip princesė su princu, stebint pulkui artimiausių žmonių sumainėme aukso žiedus. Ir šventėme iki ryto.

Visas nėštumas buvo sklandus, jokių bėdų, pykinimų. Mano stebuklas buvo labai aktyvus, judėdavo istisai. Tačiau vakare, kai nueidavome miegoti, pakakdavo vyrui paglostydavo pilvą, ir šis iškart nurimdavo.

Labai norėjau mergytės, apie berniuką negalėjau net pagalvoti. Likus kelioms savaites iki gimdymo nutarėme echoskopinio tyrimo metu gydytoja mums parnešė, kad gims mergaitė. Iš laimės skruostais tekėjo ašaros. Sužinoję tokią džiugią naujieną, lėkėme pirkti kraitelio.

Vieną rytą pabudau nuo keisto jausmo. Skausmas kartojosi kas 5 min. Ligoninėje mane apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad per porą valandų pagimdysiu. Skausmas po truputį stiprėjo. Vyras glaudė mane prie saves ir drebėjo, jam skaudėjo ne mažiau nei man. Mazoji niekaip nenorėjo į šį pasaulį. Praejo dvi valandos, skausmas nepakeliamas, bet guodė žinojimas, kad visa tai pasibaigs, kad tuoj tapsiu mama ir ant rankų laikysiu Dievo kūrinį. Ir praėjus dar gerai valandai, mano vyrui laikant mano ranką įvyko stebuklas - gimė 3 400 kg, 54 cm ūgio gražuolė ilgais tamsiais plaukais. Susikibę su vyru verkėme abu.

Mažylę pavadinome Kornelija. Vaikas - auksinis, niekada neverkė, tik išalkusi paniurzgėdavo.  Viskas klostėsi puikiai, augo stipri, sveika mergaitė. Vargo nepajaučiau jokio, nepervargdavau, visada buvau geros nuotaikos. Dabar mūsų ir senelių džiaugsmui, mažam saulės spindulėliui - jau beveik 11 mėn. Laukiame, kada pradės vaikščioti.

Rasa K.