Priimti tai, ką duoda gyvenimas

Viskas prasidėjo gana seniai, kai dar nebuvau dviejų nuostabių mergaičių mama, kai svajojau turėti didelę ir laiminga šeimą, kai man buvo tik keturiolika.

Nuo mažų dienų mane supo neįgalieji. Labai mėgdavau bendrauti su jais, jiems padėti. Šis gražus prisiminimas man - lyg kelrodis .

Kai gyvenime pasirodė žmogus, kuris labai mane mylėjo, būdami dar visai jauni sukūrėme šeimą. Mums gimė nuostabi dukrytė - Amelija, kuri buvo unikali savo gerumu, linksmumu ir kovingumu. Daug su ja keliavome, stovyklavome, plaukiojome baidarėmis. Kai jai buvo 8 mėnesiai, aš vėl pastojau.

Po sunkaus gimdymo sulaukėme antros dukrytės - Atėnės. O po 3 savaičių prasidėjo jos mažos bėdelės dideliame pasaulyje... Varstėme naujagimių skyriaus duris, tačiau konkrečiai ir nesužinojome, kuo negaluoja mūsų mažytė. Kol vieną gražų Motinos dienos rytą mūsų mažoji įkrito į komą. Esu tikintis žmogus, labai daug meldžiausi. Medikai pranešė, kad mažylė pasigavo meningoencifalitą.

Ji atsibudo ketvirtą parą. Tos dienos, rodėsi, buvo pačios ilgiausios, pačios sunkiausios mano gyvenime. Tačiau net nenumaniau, kas dar mūsų laukia ateityje. Atsigavusi dukrytė vis stiprėjo, laikas bėgo, tačiau po pusantro mėnesio vėl atsidūrėme ligoninėje - vis kartojosi traukuliai. Tada sužinojome, kad jai labai sunki Epilepsijos forma. Sužinojome, kad traukulių metu vaikas gali nustoti kvėpuoti ir tiesiog iškeliauti Anapus. Kas mėnesį, paskui ir kas dvi savaites, prasidėjus traukuliams kosminiu greičiu lėkdavome i Vilnių, į vaikų ligoninės reanimaciją. Esu dėkinga, be galo dėkinga medikams, kurie vis ragindavo tikėti gera pabaiga, tikino, kad Atėnės kūnas yra labai stiprus.

Sulaukusi pusantrų metukų ji pradėjo vaikščioti, o vos po 3 mėn., rudenį, vėl puolė į komą. Tada maniau, kad antros komos ir dar vienų tokių stiprių išgyvenimų nebepakelsiu. Gydytojas pasakė, kad šį kartą Atėnė nebegrįš... Išgirsti tokius žodžius buvo be galo sunku, tačiau tuo metu suvokiau, kad negaliu raginti dukrytės grįžti ten, kur ji galbūt nenori. Paleidau ją, ir leidau rinktis pačiai. Kitą rytą, po 8 parų, ji atsibudo. Buvo labai labai silpna, tačiau vis stiprėjo ir vėl mokėsi sėdėti, valgyti, net ropoti.

Tačiau tai tęsėsi neilgai. Kitų metų gegužę, vėl per Motinos dieną, Atėnė trečią kartą pateko į komą. Tai davė man dar vieną pamoką, dar vieną suvokimą ir ženklą, kad nieko nėra svarbiau už tai, jog esu mama, jog pagimdžiau ir išnešiojau kūdikį. Tas suvokimas iki dabar man yra labai svarbus. Nes tikėjimo, kad Atėnė grįš iš trečiosios komos turėjau labai mažai... Tačiau ji grįžo - po 16 parų, po 16 suvokimo dienų, po 16 pamokų... Ir grįžo visai kitokia. Nebemokėdama nei valgyti, nei miegoti, nei sėdėti, nemokėdama nieko... Ji mokėsi kvėpuoti, mokėsi gyventi. Pirmasis mėnuo buvo be galo sunkus. Ne man. Atėnei tai buvo nepakeliama - vėl viskas iš naujo, ir viskas kitaip. Aš gana greitai apsipratau su nauja situacija - man padėjo suvokimas apie motinystę ir gyvenimo pamokos, kaip elgtis su neįgaliu asmeniu, ką daryti. Tada ir prisiminiau, kad svarbiausia - būti su juo. Mama turi priimti vaiką tokį, koks jis yra.

Pamiršau paminėti, kad vardas „Atėnė" reiškia kovos deivė. Manau, tai turi įtakos jos gyvenimui. Atėnė, aš, mūsų šeima gyvename kiek kitaip, mokomės prisitaikyti prie kiekvienos detalės. Svarbiausia - kas bebūtų - žinome, kad turime priimti tai, ką mums duoda gyvenimas, priimti net tai, su kuo pasąmonė nesutinka. Šiandien dirbu su neįgaliais, sunkią protinę negalia turinčiais žmonėmis, kurie mane kasdien moko būti, būti čia ir dabar, būti ir džiaugtis, kad esi.

Ir pabaigai noriu pridurti, kad esu laimingiausia mama pasaulyje, nes turiu Ameliją ir Atėnę.

Džiuljeta